Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Tikėjimo ir tėvynės laisvės riteris

Fotosakmė apie Mečislovą Jurevičių

Ričardas Dailidė

Su bendražygiu Kazimieru Alminu 1993 metais

Su anūke Kristina 1998 metais

Mečislovas Jurevičius 1989 metais tremtinių mitinge

Malda Kryžių kalne

Mečislovas Jurevičius 1993 metais Kryžių kalne

Mečislovas Jurevičius (1927 10 29–1999 11 13) – buvęs politinis kalinys, disidentas. Pokario metais, tarnaudamas sovietinėje armijoje, bičiulius lietuvius kvietė netikėti politrukų propaganda, ragino neprarasti vilties ir visada būti laisvos Lietuvos siekių gynėjais. Totalaus sekimo voratinklyje NKVD atkasė, kad M. Jurevičius dalyvavo dar ir partizaninėje veikloje. Už tai buvo nuteistas 25 metams. Po Stalino mirties, 1956 metais, M. Jurevičius buvo paleistas, bet „neperauklėtas“. Prasidėjus Kryžių kalno naikinimo vajui, Mečislovas pirmas ėmėsi jį atkurti. Uolus katalikas tai dažniausiai darydavo naktį. Sakydavo, jog kryžius sodina, nes, piktavaliams sunaikinus, tarsi iš šaknų išdygdavo vis nauji.

Iš gausios M. Jurevičiaus bibliotekos daugelis šiauliečių gaudavo paskaityti A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, A. Smetonos „Vienybės gairėmis“, S. Šalkauskio raštus, A. Jakšto „Mokslą ir tikėjimą“, Vytauto Didžiojo 500 metų albumą, daug kitos sovietmečiu neprieinamos literatūros.

Pradėjus leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, Mečislovas tapo aktyviu jos platintoju, nuo 1979 metų buvo Helsinkio grupės narys, su 45 pabaltijiečiais pasirašęs garsųjį memorandumą, ne kartą dalyvavo ir organizavo eisenas į Kryžių kalną, piligrimų žygius į Šiluvą, bendravo su žymiais rusų disidentais Andrejumi Sacharovu, Sergejumi Kovaliovu. Tai darė neslapukaudamas, todėl buvo sukurpta nauja byla už nesankcionuotą eiseną, atseit, kėlusią grėsmę eismui, teismas pasiuntė 3,5 metų į griežto režimo kalėjimą Permėje. Tvirta M. Jurevičius laikysena kalėjimuose ir lageriuose kėlė politinių kalinių dvasią. Drąsaus ir nepalaužiamo žmogaus teisių ir tikėjimo gynėjo krūtinėje visada plazdėjo atgimimo vilties šviesa. Neatsitiktinai Šiaulių vyskupijos Pastoraciniame centre, knygyne-svetainėje „Prie katedros“, veikiančią fotografijos parodą jos autorius pavadino „Mečislovas Jurevičius – tikėjimo ir tėvynės laisvės riteris“.

Ekspozicijoje – 10 metų M. Jurevičiaus gyvenimo vaizdai. Tiesa, yra ankstesnių, iš teismo bylų, kurias Mečislovas man dovanojo. Vienoje reprodukcijoje – grupė disidentų drauge su Andrejumi Sacharovu (greta jo – Mečislovas Jurevičius) po 1975 metais Vilniuje vykusio žmogaus teisių gynėjo Sergejaus Kovaliovo teismo.

Ruošiant ekspoziciją, apsilankė vienuolė sesuo Regina Teresiūtė. Žiūrėdama į šią fotografiją, ištarė: „Ir aš čia buvau“. „Tai kur tu?“ – buvo paklausta vienuolės. „Aš fotografavau“. Taip po 40 metų sužinojome autorystės paslaptį.

Prezidentas V. Adamkus M. Jurevičių apdovanojo Vyčio Kryžiaus ordinu, o popiežiai Paulius VI (1975) ir Jonas Paulius II (1990) atsiuntė ypatinguosius apaštališkus palaiminimus. Pas jį, Spindulio gatvės bute, lankėsi Amerikos, Belgijos, Suomijos, Lenkijos žurnalistai. Apie jį sukurti keli filmai, kai kurie jų kelių serijų. Jie transliuoti per Suomijos, Belgijos, Lenkijos televizijas.

Vienas iš pirmųjų vyskupo Eugenijaus Bartulio, atvykusio į Šiaulius, vizitų buvo į M. Jurevičiaus namus. Visus paskutiniuosius gyvenimo metus jis negalėjęs invalido vežimėliu nusileisti laiptais iš penktojo aukšto ir išeiti į saulėtą kiemą...

Tikėkime, kad Šiaulių valdžia pasirūpins ir ant namo Spindulio gatvėje, kur iki mirties gyveno M. Jurevičius, sienos jo kilnaus gyvenimo atminimą įamžins memorialine lenta.

Redakcijos prierašas. Beje, kaip pranešama Šiaulių vyskupijos interneto svetainėje, Šv. Kazimiero ordino organizuotame renginyje dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Daugelio dėmesys krypo į M. Jurevičiaus artimuosius. 93 metų jo našlė Emilija atvyko su dukra, vaikaičiais ir provaikaičiais. Vienoje nuotraukoje įamžinta anūkė Kristina sakė: „Jis man buvo tiesiog senelis, kuris, kai buvau mažytė, mane apglėbdavo rankomis, ir skleidė šilumą. Man jis nebuvo didvyris, kuris nešė kryžių, o tiesiog senelis. Didžiuojuosi juo“. Vyriausia M. Jurevičiaus duktė Angelė pasakojo, kad jai gimus tėtis vis dar buvo lageryje ir sugrįžo iš jo, tik kai jai buvo 8-eri. „Man buvo labai neįprasta, kad tai buvo mano tėtis. Reikėjo daug laiko prie to priprasti. Bet man jis padovanojo tikėjimą ir meilę tėvynei. Jis visą gyvenimą paaukojo Dievui ir tėvynei. Buvo labai dvasingas, protingas ir bebaimis. Tiesiog eidavo tiesiai į ugnį. Bandydavome su mama atkalbėti nuo pavojingų sprendimų“, – prisiminė duktė. Kaip teigia prof. habil. dr. Vytenis Rimkus, fotomenininko R. Dailidės nuotraukos kaupėsi ilgą laiką, tarybiniais metais fotografuota vengiant viešumo. Unikalūs kadrai fiksuoja kryžiaus nešimą į Kryžių kalną, o pats Kryžių kalnas tampa svarbiausia vaizdine parodos dominante. Stebėtinos autoriaus pastangos fotografijomis atskleisti šio nenuilstančio kovotojo charakterį ir dvasios tvirtumą. Apskritai portretuose autorius siekia atskleisti vidinį personažo pasaulį, lyg ir nuspėti jo ateitį. Ne vienas praeityje fotografuotas žmogus šiandien yra žinomas, o jų ankstyvosios nuotraukos šiandien tampa savotišku kodu. Taip įvyko su išsibarsčiusiomis M. Jurevičiaus nuotraukomis, dabar jau surinktomis į nuoseklų jo gyvenimo vaizdą, pateikiamą ekspozicijoje.

© 2015 „XXI amžius“