Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Jautrus, gailestingas, griežtas ir rūstus Lietuvos dvasinis lyderis

Monsinjoro Alfonso Svarinsko pirmųjų mirties metinių minėjimas

Povilas Šimkavičius,

atsargos pulkininkas leitenantas

Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje aukojamos šv. Mišios už mons. A. Svarinską

Atminimo lenta su mons. A. Svarinsko bareljefu kažkaip gedulingai spindėjo ir buvo sunkiai įskaitoma, priešingai negu šalia kabanti prel. M. Krupavičiaus

Atminimo lentą su bareljefu (autorė – Daliutė Ona Matulaitė) mons. A. Svarinskui atidengė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė ir Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė

Atminimo lentą prie Odminių gatvės 10-ojo namo, kuriame 23 metus gyveno mons. A. Svarinskas, pašventino vysk. Jona Boruta SJ

Kryžiaus ant mons. A. Svarinsko kapo šventinimo apeigas atlieka arkiv. Sigitas Tamkevičius SJ

Užrašas prie atminimo kryžiaus mons. A. Svarinskui Didžiosios kovos apygardos partizanų parke

Grupė minėjimo dalyvių prie ažuolinio atminimo kryžiaus mons. A. Svarinskui atminti jo įkurtame Didžiosios kovos apygardos partizanų parke, kurį išdrožė skulptorius Kazimieras Martinaitis Autoriaus ir Edvardo ŠIUGŽDOS nuotraukos

Šv. Mišios už mons. A. Svarinską Didžiosios kovos apygardos partizanų parke

Šv. Mišiose gieda kvartetas iš Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės chorelio Edvardo ŠIUGŽDOS nuotraukos

Minėjimas prie Odminių gatvės 10-ojo namo, kuriame 23 metus gyveno mons. A. Svarinskas

Prie Odminių gatvės 10-ojo namo apie mons. A. Svarinską kalba apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis

Paminklinis kryžius ir antkapio lenta mons. A. Svarinskui Dukstynos kapinėse, kurią projektavo architektas Zigmantas Brazauskas, o pagamino įmonė „Akmenora“

Prie mons. A. Svarinsko kapo kalba jo dukterėčia Marija Rudnickienė

Prie mons. A. Svarinsko kapo kalba jo bendražygis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis

Prieš vienerius metus, liepos 21 dieną, į paskutinę kelionę išlydėjome Lietuvos katalikų dvasininką, monsinjorą, disidentą, politinį veikėją, Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelioną, dimisijos pulkininką Alfonsą Svarinską (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17). Vykdant jo prašymą, monsinjoras palaidotas netoli Ukmergės esančiose Dukstynos partizanų kapinėse.

Mons. A. Svarinskas sovietų valdžios metais aktyviai dirbo pogrindyje, tris kartus buvo areštuotas ir nuteistas, 22 metus kalėjo griežto režimo lageriuose ir kalėjimuose. 1991–1992 metais jis buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas.

Liepos 17–18 dienomis Vilniuje ir Ukmergės rajone prasmingai ir gražiai paminėtos pirmosios monsinjoro A. Svarinsko mirties metinės. Šv. Mišios už jį buvo aukojamos Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje ir Didžiosios kovos apygardos partizanų parke. Prie namo Odminių gatvėje Vilniuje, kuriame gyveno monsinjoras, atidengta atminimo lenta. Dukstynos partizanų kapinėse pašventintas kryžius ir antkapio lenta, o Didžiosios kovos apygardos partizanų parke – monsinjoro Alfonso Svarinsko atminimo kryžius.

Pažvelkime į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią

Liepos 17 dieną 18.30 val. Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje – svarbiausioje Lietuvos katalikų šventovėje – buvo aukojamos šv. Mišios už mons. A. Svarinską. Joms vadovavo ir pamokslą pasakė Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, koncelebravo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, kunigai: apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, prof. Kazys Meilius, prof. Andrius Narbekovas, Mindaugas Bernotavičius, Gintautas Jankauskas, Jonas Naujokaitis ir Alvydas Vaitkevičius.

Pamoksle vysk. J. Kauneckas padėjo susirinkusiems pažvelgti į monsinjoro Alfonso Svarinsko dvasią. „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės. Šitie žodžiai pirmame skaitinyje ypač tinka monsinjorui Svarinskui Alfonsui. Nežinau, ar visa sovietinė sistema galėjo sugalvoti tokį žmogų, kuris atgrasintų Svarinską nuo meilės Bažnyčiai, nuo meilės Dievui, kad išplėštų jo tikėjimą. Ne, nei gelmės, nei aukštumos, nei jokie kiti kūriniai. Ir ypač norėjau, kad mums nuskambėtų paskutinio teismo scena, papasakota paties Jėzaus. Tikrai turėtų kunigas Alfonsas išgirsti tą Jėzaus žodį: „Ateikite pas mane“, nes jis niekada nepraėjo pro jokį vargšą“, – taip pradėjo pamokslą vyskupas. Vysk. J. Kauneckas priminė Nepriklausomybės Akto signatarės Birutės Valionytės pasakojimą apie tai, kaip monsinjorui 2013 metais būnant sanatorijoje pritrūko pinigų vaistams. „Surinko pinigų, bet, sako, negalėjo duoti jam. Tiesiog nupirko vaistų. Jeigu jam paduosi, po dienos neturės, bus išdalinta. Tai sakykite, ar toks gerumas nebus atlygintas pas Viešpatį Dievą?“ – tęsė pamokslą vyskupas ir priminė labai gražų rašytojo Eugenijaus Ignatavičiaus pasakojimą apie monsinjoro laidotuves: „Prieš metus šventėme ne mirties, o žmogaus amžinybės triumfą. Šimtai ir tūkstančiai žmonių ne laidojo, o lydėjo visų gerbiamo kunigo palaikus į jo gimtąjį kraštą, į Dukstynos partizanų kapines“. Ir rašytojas prisipažino: „Eidamas paskui karstą prasitariau, atrodo, kad sugužėjo visa Lietuva“. Ir išgirdo balsą: „O kaip kitaip gali būti. Jis kovojo už visą Lietuvą, todėl susirinko visa Lietuva“, – taip kalbėjo nepažįstama moteris. O šviesiaplaukis berniukas, gal kokių 9 metų, išsižiojęs klausė vyskupų, signatarų, kitų bendražygių, valdžios atstovų kalbų prie kapo duobės ir užvertęs galvutę prašneko paukštuko balseliu: „Tėveli, ir aš noriu būti Svarinsku“. Vyskupas kreipėsi į susirinkusius: „Sakykite, brangieji, argi to berniuko balse nenuskambėjo visų mūsų troškimas? Argi mes visi negalvojame, kad mums bent dalele reikia būti panašiems į Svarinską. Aš sakyčiau, kad to vaiko balsu pragydo visos mūsų tautos troškimas. Taip, mes visi trokštame, visi meldžiamės, visi svajojame, kad Lietuva ir pasaulis nepritrūktų kovotojų už tikėjimą, už laisvę, tokių kovotojų, koks buvo monsinjoras Alfonsas“. Pamokslininkas uždavė klausimą, kuris, kaip sakė jis, šimtus kartų ir jam buvo užduodamas: „Kodėl Svarinskas buvo toks griežtas, kodėl buvo tiesiog piktas?“

Atsakymą į šį klausimą vyskupas sieja su paskutinio teismo scena (Mt 25, 31–46), kuri buvo perskaityta šv. Mišių metu. „Ypatingai griežta ir be nuolaidų buvo jo kalba matant neteisybę, matant, kaip šiuolaikinėje Lietuvoje be galo maža artimo meilės, matant, kai vieni tampa milijonieriais, o kiti turi kapstytis po šiukšles. Šitai matydamas jis negalėjo nepakilti rūstybėn. Sakykite, brangieji, bet ar pats Jėzus Kristus tokiu atveju išliko ramus? Kaip aštriai jis grasino turtuoliams, kad jie eis į amžinąjį kentėjimą, į amžinąją ugnį, nes šalia jų tiek alkanų, nuogų benamių. Kristus niršta, barasi, tai ką bekalbėti apie tai, kad jo uolus mokinys nesibartų. Taip, tokia dieviška rūstybe degė monsinjoras. Ir pravirkdavo, kaip pats Jėzus, nes turėjo nepaprastai jautrią širdį“, – kalbėjo vysk. J. Kauneckas ir prisiminė Luokės klebono žudiko teismą Telšiuose (žudikas buvo nuteistas mirčiai). Po teismo monsinjoras priėjo prie suvargusios žudiko motinos ir paklausė, ar ji turi ką valgyti. Išgirdęs neigiamą atsakymą, mons. A. Svarinskas iškrapštė visas kišenes, surinko net kapeikas, atidavė piniginę su visais pinigais. Po to skolinosi pinigų iš vysk. J. Kaunecko, iš kitų, kad nusipirktų benzino sugrįžti namo. Toks buvo širdingas jo jautrumas. Ypač jis buvo nepaprastai jautrus sutaikant bendraminčius. Tuo metu mons. A. Svarinskas buvo vyriausiasis Lietuvos kariuomenės kapelionas. Vyskupas prisiminė tą baisų konfliktą su Pakaunės savanoriais, kai kilo susišaudymo pavojus tarp karių ir savanorių. „Atsistojo tarp jų monsinjoras ir šaukė: „Jei norit šaudyti, šaukite į mane“. Sakykite, ar tai nėra tiesiog Kristaus Dvasia?“ – kalbėjo vysk. J. Kauneckas.

Vyskupas pasiūlė paskaityti Edvardo Šiugždos straipsnį „Ištikimybe idealams statė paminklą Tėvynei“, kuriame nuodugniai ir vaizdingai apžvelgta monsinjoro Alfonso dvasia („XXI amžius“, 2015 m. liepos 17 d., nr. 28).

Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas

Po šv. Mišių nemažas būrys žmonių – vyskupai, kunigai, Nepriklausomybės Akto signatarai, Seimo nariai, Lietuvos laisvės kovotojai, monsinjoro bendražygiai pajudėjo prie 10 numeriu pažymėto namo Odminių gatvėje, kuriame 23 metus gyveno mons. A. Svarinskas, čia 1919 metais gyveno prelatas Mykolas Krupavičius (1885–1970), o 1918 metais dirbo Lietuvos valstybės kūrėjai. Šį gražų saulėtą liepos vakarą namo balkone plevėsavo Trispalvė, skambėjo Lietuvos himnas, patriotinės dainos ir pagarbos žodžiai mons. A. Svarinskui. Atminimo lentą su bareljefu (autorė – Daliutė Ona Matulaitė) atidengė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, pašventino Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ.

Renginio vedėja Justė Radzevičiūtė-Laugalienė pakvietė pasisakyti Seimo pirmininkę Loretą Graužinienę. Ji kalbėjo: „Prieš metus Lietuva neteko didžio žmogaus, Lietuvoje ir užsienyje žinomo kunigo, visuomenės veikėjo, aktyvaus kovotojo už Lietuvos laisvę – monsinjoro Alfonso Svarinsko. Jis buvo žmogus, besąlygiškai tarnavęs Dievui, Tėvynei, savo artimui ir, svarbiausia, Tiesai, itin vertinęs žmogaus orumą“. Pasak Seimo pirmininkės, mons. A. Svarinskas buvo Autoritetas, Mokytojas, Vedlys, tikras Lietuvos patriotas ir dvasinis jos lyderis. Savo pavyzdžiu jis atvėrė tarnystės kitiems, dvasios kuklumo, tikėjimo žmoniškumu galią ir iš jos kylančią žmogaus stiprybę. Tokių žmonių kaip monsinjoras dėka Lietuva atlaikė 50 metų okupaciją ir buvo atkurta nepriklausomybė. Seimo pirmininkė L. Graužinienė palinkėjo, kad šviesus mons. A. Svarinsko atminimas ir nuveikti darbai būtų tinkamai įvertinti ir perduoti ateities kartoms, padėkojo monsinjorui už jo gyvenimą mums.

Seimo narys Rytas Kupčinskas dėkojo Dievui ir likimui, kad teko laimė pažinti mons. A. Svarinską, kuris mums buvo dvasios tėvas, Lietuvos šviesulys ir sąžinė. „Jo gyvenimas tarsi vadovėlis mums kiekvienam. Taigi, paskaitykite monsinjoro atsiminimus. Skaitai ir matai, koks turi būti Lietuvos pilietis, tikras Lietuvos patriotas“, – kalbėjo Seimo narys.

Apaštalinis protonotaras B. Antanaitis apžvelgė mons. A. Svarinsko, su kuriuo nuo 1944 metų mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, gyvenimo kelią. Pasak prelato, monsinjoro šūkis buvo kovoti prieš blogį – prieš nuodėmę, persekiojimą, neteisingumą, melą, neištikimybę, išdavystę, korupciją, girtuokliavimą, narkomaniją. Monsinjoras buvo kovotojas, bet visus mylėjo, niekam nelinkėjo blogo. Pasak prelato, A. Svarinskas, būdamas Aukščiausioje Taryboje, susitiko Egidijų Bičkauską, 1983 metais suimtą tardžiusį jį, bet jo nesmerkė, atleido jam. Monsinjoras buvo tvirtas, kietas, bet ir atlaidus. Prelatas paminėjo ukrainiečių kardinolo Josyfo Slipyjaus, su kuriuo mons. A. Svarinskas susipažino lageryje, laišką (parašytas po kunigo A. Svarinsko suėmimo 1983 metais): „Kun. Alfonso Svarinsko areštavimo aplinkybės ir priežastys nėra žinomos, bet viena yra tikra – šis Kristaus Bažnyčiai ir Kristaus Evangelijai ištikimas, pasiaukojęs kunigas nėra padaręs jokio nusikaltimo nei prieš valstybę, nei prieš įstatymus. Vienintelis nusikaltimas, kurį jam gali primesti tamsaus žvilgsnio žmonės, tai – Dievo ir žmonių meilė, tarnavimas artimui ir vykdymas Kristaus paliepimo skelbti Evangeliją visoje žemėje. (...) Kun. A. Svarinskas yra Lietuvos Katalikų Bažnyčios ir lietuvių tautos garbė bei pasididžiavimas“.

Dangus džiaugėsi, švietė saulė, skambėjo patriotinės dainos „Vienlangėj grytelėj“, „Oi neverk, matušėle“, „Palinko liepa šalia kelio“, kurias susirinkusieji, susikibę rankomis, dainavo kartu su Vilniaus kultūros centro folkloro ansambliu „Jorė“ (vadovė – R. Aleksiūnienė). Tik atminimo lenta su mons. A. Svarinsko bareljefu kažkaip gedulingai spindėjo ir buvo sunkiai įskaitoma, priešingai negu šalia kabanti prel. M. Krupavičiaus. Apie tai tarpusavyje kalbėjo kai kurie renginio dalyviai ir net kunigai. Užrašas ant atminimo lentos: „Šiame name 1991–2014 m. gyveno monsinjoras Alfonsas Svarinskas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas, politinis kalinys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys“.

Ceremonijos pabaigoje vienas iš iškilmių, skirtų mons. A. Svarinsko pirmosioms mirties metinėms paminėti, organizatorių atsargos pulkininkas Arūnas Dudavičius pakvietė visus liepos 18 dieną aktyviai dalyvauti renginiuose Ukmergės rajone.

Dvasios milžinas

Tarp kitų kariškai į dvi eiles išsirikiavusių baltų partizanų kryžių, perjuostų Trispalve juostele, pušų ramumoje, saulės apšviestoje žaliuojančioje pievelėje stovi toks pat baltas, lengvai atsilošęs visų partizanų kapeliono kryžius. Tik antkapio granitinės lentos užrašas „Monsinjoras Alfonsas Svarinskas 1925.01.25–2014.07.17 Partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas“ byloja, kas šioje vietoje ilsisi ramybėje. Paminklinį kryžių ir antkapio lentą projektavo architektas Zigmantas Brazauskas, o pagamino įmonė „Akmenora“ (vadovas – Alvydas Pučinskas). Tiesa, liepos 18 dieną mons. A. Svarinsko kapas išsiskyrė iš kitų kapų gėlių ir degančių žvakučių gausa.

Į susirinkusius ukmergiškius, iš kitų Lietuvos vietovių atvykusius žmones, dvasininkus, valdžios atstovus kreipėsi atsargos pulkininkas A. Dudavičius. Pasak jo, iš daugelio kovotojų su nusikalstamu sovietų režimu ir bedievyste mons. A. Svarinskas išsiskiria tuo, kad iki paskutinio atodūsio nepaliaujamai ir veikliai gynė Dievą ir Tėvynę, skriaudžiamą žmogų ir žmoniškumą. „Kiekviena tauta galėtų didžiuotis turinti tokį dvasios milžiną“, – pabrėžė pulkininkas.

„Monsinjoras Alfonsas atsigulė tarp draugų partizanų ir, manau, šiandien jis norėtų, kad būtų kalbama ne tik apie jį, bet apie visus Lietuvos partizanus, ypač šio krašto partizanus, su kuriais jis buvo nuo jaunystės suaugęs ir neatsitiktinai panoro amžinam poilsiui atgulti ne kur kitur, bet šioje vietoje“, – paminklinio kryžiaus šventinimo metu kalbėjo Kauno arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius SJ.

Monsinjoro bendražygis Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas dimisijos pulkininkas Jonas Čeponis pasidžiaugė, kad šimtai žmonių atvyko pagerbti mons. A. Svarinsko, pasisemti energijos ir jėgų, kaip reikia mylėti Tėvynę ir aukotis jai, parodyti, kiek Lietuvoje liko Lietuvos. Pulkininkas apgailestavo, kad iki šiol nepastatytas paminklas Lietuvos laisvės kovotojams Lukiškių aikštėje ir nebaigtas statyti Kryžkalnio kalnelyje, kurio statybos pradėtos monsinjoro iniciatyva. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio prezidiumo pirmininkas paragino Krašto apsaugos ministeriją pasekti Moterų vienuolių kongregacijų pavyzdžiu ir „paaukoti kelis gerus kulkosvaidžius pinigine išraiška“, kad tik greičiau būtų pabaigta paminklo statyba.

Mons. A. Svarinsko dukterėčia Marija Rudnickienė pasakojo, kad pirmieji kontaktai su dėde buvo per gaunamus laiškus iš kalėjimo, kuriuos dėl smulkios rašysenos ji skaitydavo visai šeimai daug kartų tol, kol juos atmintinai išmokdavo močiutė – dėdės mama. „Bendraudama su juo supratau, kad svarbiausios vertybės jo gyvenime yra Dievas, Bažnyčia, laisva Lietuva, kurioje gyventų dvasingi, dori, blaivūs, tikintys ir laimingi žmonės“, – tęsė dukterėčia ir giminės vardu dėdės žodžiais „Teatlygina jums Dievas“ padėkojo visiems, prisidėjusiems įamžinant mons. A. Svarinsko atminimą.

Skambant „Marijos giesmei“, kurią atliko Ukmergės kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choras „Tremtinys“ (vadovė – Julė Juodienė), ant monsinjoro kapo buvo uždegtos žvakutės ir padėta gėlių. Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestrui (kapelmeisteris – kapitonas Ričardas Kukulskis, dirigentas – kapitonas Remigijus Terminas) grojant maršą, renginio dalyviai išvyko į netoliese esantį, 1993 metais mons. A. Svarinsko iniciatyva įkurtą Didžiosios kovos apygardos partizanų parką (Kadrėnų k., Vidiškių sen., Ukmergės r.).

Lietuvos Mozė

Pulkininkas A. Dudavičius prie ąžuolinio atminimo kryžiaus, kurį sukūrė skulptorius Kazimieras Martinaitis, kreipėsi į susirinkusius mons. A. Svarinsko žodžiais: „Visus 22 metus, praleistus lageriuose, ypač karceriuose, daug mąsčiau, kaip reikėtų įamžinti žuvusių draugų ir vienminčių atminimą. Taip išsikristalizavo partizanų parko prie Mūšios, šalia tėviškės, idėja. Kadangi kovotojai už Lietuvos laisvę buvo religingi, labiausiai tiko sukurti Kryžiaus kelius su 14 kryžių, pastatant po atskirą kryžių kiekvienam batalionui, apygardos vadams ir prisikėlimo kryžių“.

Atminimo kryžių pašventino arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius SJ. Ant akmeninės stelos, kuri kartu su atminimo kryžiumi sudaro bendrą kompoziciją, renginio dalyviai perskaitė užrašą: „Lietuvos Laisvės kovotojo, triskart politinio kalinio, Partizanų ir Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, pulkininko, parko įkūrėjo monsinjoro ALFONSO SVARINSKO 1925–1954–2014 atminimui“.

Šv. Mišioms vadovavo ir pamokslą sakė arkivyskupas emeritas S. Tamkevičius, koncelebravo Kauno arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis bei gausus būrys dvasininkų: apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, kanauninkai Gvidonas Dovidaitis, Vytautas Vaičiūnas, kunigai Vaidas Bartkus, Petras Dumbliauskas SDB, dr. Algirdas Petras Kanapka, Jeronimas Petrikas, Vytautas Sakavičius, Vaclovas Stakėnas, Gediminas Tamošiūnas, Alvydas Vaitkevičius, Gintaras Vitkus SJ . Giedojo kvartetas iš Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės chorelio.

Pamokslo pradžioje arkivyskupas S. Tamkevičius pabrėžė, kad nenuilstamą kovotoją už Lietuvos ir Bažnyčios laisvę monsinjorą Alfonsą Dievas pašaukė į gyvenimą Laisvoje Lietuvoje, bet didesnę amžiaus dalį jis praleido pavergtoje Tėvynėje. Kalbėdamas apie monsinjoro patirtas kančias, pamokslininkas sakė, kad Alfonsas pašaukimą tarnauti Dievui ir žmonėms pajuto labai anksti. Tik baigęs Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją 17-metis jaunuolis stojo į Kauno kunigų seminariją. Kelis metus pasimokęs ir pajutęs aiškų arešto pavojų, jaunas klierikas paliko Kunigų seminariją ir kaip daugelis ano meto vyrų įsijungė į partizanų veiklą, aprūpindamas juos vaistais, spauda. Tačiau greitai suimamas, žiauriai tardomas, kankinamas ir nuteisiamas dešimt metų lagerio bei penkeriems metams be teisių gyventi Lietuvoje. Baigiantis bausmės terminui vyskupas Pranciškus Ramanauskas Alfonsą įšventino į kunigus. Po Stalino mirties režimas šiek tiek sušvelnėjo, ir kunigui Alfonsui buvo leista grįžti į tėvynę. Dvejus metus labai uoliai tarnavo Kulautuvos ir Betygalos tikintiesiems, ypač rūpinosi jaunimo sielovada. Ir visa tai negalėjo patikti sovietiniams pareigūnams. Kunigui Alfonsui vėl iškeliama baudžiamoji byla ir nusikalstama medžiaga buvo kratos metu rastos religinės ir istorinės knygos, viena iš jų – Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“.

Šį kartą nelaisvės gavo tik šešerius metus. Tačiau Aukščiausiasis teismas pripažino jį pavojingu recidyvistu. Atlikęs bausmę ir sugrįžęs į Lietuvą ilgą laiką negavo kunigo darbo. Ir tik 1966 metais paskiriamas vikaru Miroslavo parapijoje, Vilkaviškio vyskupijoje. Bendradarbiavo leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, įsijungė į Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą ir, kaip buvo galima tikėtis, 1983 metais trečią kartą buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų. „Niekada nemačiau kunigo Alfonso nusiminusio ar praradusio viltį. Visuomet buvo pilnas idėjų, ką veikti, kaip kovoti, kad patekėtų laisvės diena. Monsinjoras Alfonsas iš prigimties buvo vadas. Pavadinčiau jį lietuvišku Moze, kuris visus, kuriuos jis tik pasiekė, bandė vesti į laisvę“, – pabrėžė arkivyskupas. Anot arkiv. S. Tamkevičiaus, monsinjoro Alfonso gyvenimas buvo pastatytas ant Evangelijos uolos. Jis negyveno dėl savęs, bet dėl kitų. Jis nebuvo iš tų žmonių, kuriems svarbiausi Egipto „svogūnai“ (kolaboravimas ar kiti kompromisai). Jis galėjo ilgus metus eiti per dykumą ir nepavargti, nesiskųsti, kad kelionė labai varginanti.

Po šv. Mišių, grojant Karinių oro pajėgų orkestrui, visi renginio dalyviai sugiedojo Lietuvos Respublikos himną.

Tęskime monsinjoro darbus

Iškilmingo mons. A. Svarinsko mirties metinių minėjimo vedėja doc. dr. Lina Šulcienė pakvietė į sceną dvasinį monsinjoro atminimo išsaugojimo iniciatyvų vadovą vysk. J. Kaunecką. „Man rodos, monsinjoras su mumis čia. Taip, aš jį jaučiu“, – šiltai kalbėjo vysk. J. Kauneckas ir prisiminė, kaip monsinjoras rūpinosi, kad šis parkas būtų gyvas, kaip ragino į jį kviesdamas: „Atvažiuojame, įamžiname mūsų nukentėjusius žmones, ministrus“. Ir apgailestavo, kad monsinjoro prašymų neišgirdo nei Seimas, nei Vyriausybė. Vyskupas paragino: „Atsiliepkime visi į monsinjoro dvasią, kad niekada Lietuvos kančios nebūtų užmirštos“.

Ukmergės rajono savivaldybės meras Rolandas Janickas sakė, kad mons. A. Svarinską pažinojome kaip kuklų, paprastą žmogų, didį patriotą bei iškilų dvasininką ir pabrėžė: „Didžiuojamės savo kraštiečiu, jo nuveiktais darbais Lietuvos ir visų žmonių labui. Gerbkime ir saugokime šio iškilaus žmogaus atminimą ir tai darykime tęsdami jo darbus, karštai tikėdami į Dievą, Tėvynę ir artimą žmogų“.

Monsinjoro bendražygis vysk. J. Boruta SJ pasidalino prisiminimais apie pagalbą sielovadoje mons. A. Svarinskui jam būnant Viduklės klebonu, apie jų ir vadinamojo Kryžkalnio dekanato kunigų bendras patirtis tais laikais, kada monsinjoras buvo itin kovingos dvasios. Vyskupas papasakojo vieną linksmą prisiminimą, kai kunigai slapčia (monsinjoras buvo abstinentas), norėdami, kad kava būtų skanesnė, įlašindavo jam porą šaukštelių „pastiprinimo“. O Alfonsas labai girdavo tą kavą ir sakydavo, kad tokios skanios daugiau niekur nėra ragavęs.

Seimo narys Kazys Grybauskas prisiminė Didžiosios kovos apygardos partizanų parko kūrimo pradžią kartu su mons. A. Svarinsku.

Prieš suteikdama žodį politiniam kaliniui, disidentui Petrui Plumpai doc.dr. L. Šulcienė kalbėjo: „Sena Antikos laikų sentencija skelbia: „Į ką žiūri, į tą daraisi panašus“. Jeigu žvelgi į idealų aukštumas, į Dieviškąją šviesą, ir pats imi švytėti antgamtiniu spindesiu. Jeigu žiūri į tai, kas žemiau negu tu pats, instinktų pasaulį, daiktų tikrovę, ir pats pamažu tampi aistrų gniužulu ar daiktu tarp kitų daiktų. Kuo ilgiau žiūri pasirinkta kryptimi, tuo labiau supanašėji su savo objektu. Ilgainiui tas objektas įsispaudžia tavyje. Labai taikli sentencija. Labai svarbu į ką žiūrime. Nuo to priklauso, kas esame, kokie esame ir kaip pavieniai žmonės, ir kaip tauta. Susitikimas su monsinjoru Alfonsu yra proga pakelti žvilgsnį į kilnesnę tikrovę ir tapti kilnesniais žmonėmis, kilnesne tauta, nes jis yra ypatingas žmogus, pats spindintis aukštesnės tikrovės šviesa“.

P. Plumpos pasisakymo tema – „Dekologo šauklys“ (Šią kalbą spausdiname atskirai.). Iškilmingo minėjimo vedėja kalbėjo: „Tarp žmogaus ir tėvynės istorijos nėra jokio plyšio. Žmogus su ja suaugęs, nes iš jos išaugęs nuo neatmenamų laikų. Be ryšio su tėvyne žmogus tėra fragmentiška atkarpėlė, gimusi ir mirusi tam tikrais metais, turinti savo trumputę istoriją, individualią atmintį. Su tėvyne ir savo tauta suaugęs žmogus būna tiek, kiek būna tauta. Visi praeities šimtmečiai sudaro mano istoriją. Mano tauta mane atnešė į dabartį, esu amžių išnešiotas ir pagimdytas kaip savo tautos, savo tėvynės žmogus. Mano tautos istorijos sąmonė nurodo tikrąją mano tapatybę. Jaunas žmogus, įsišaknijęs savo tautos sąmonėje, neša savyje stiprų galingą srautą, kuris yra ir tautos gyvybės pagrindas“.

Dar kalbėjo jaunimo sambūrio „Pro Patria“ (nepriklausoma ir savanoriška piliečių organizacija, vienijanti įvairių politinių pažiūrų katalikiškos ir tautinės sąmonės piliečius) narė, ateitininkė Santa Kančytė (Jos kalbą spausdinsime priede „Žvilgsniai“.).

Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys kalbėjo apie tai, kad Krašto apsaugos žmonės prisimena mons. A. Svarinską dėl jo nuopelnų besikuriančiai Krašto apsaugos sistemai. Nuo 1991 iki 1996 metų monsinjoras ėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Jis griežtai reikalavo, kad kariai per visą savo tarnybos laiką galėtų atlikti religines apeigas statutuose numatyta tvarka. Viceministras priminė, kad 2001 metais pasitikdamas didžiąją tautos šventę – Vasario 16-ąją – monsinjoras kreipėsi žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien: „Broliai ir sesės! Mūsų laukia nauji išbandymai. Būkime pasiruošę ginti Lietuvą, padarykime visa, ką kas gali savo aplinkoje. Jei dirbsime, kovosime, tai ir Dievas mums padės. Mylėdami ir gindami Tėvynę įvykdysime didįjį artimojo meilės įsakymą“.

Pasisakymus baigė Kovo 11-osios Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė. Ji sakė: „Monsinjoro metines mes paminėjome labai tinkamai, gražiai ir iškilmingai. Svarbiausia tai, kad monsinjoro dvasia yra gyva čia, Parke, kurį jis išpuoselėjo, kuriam jis atidavė daug energijos ir jėgų“. B. Valionytė nuoširdžiai padėkojo Ukmergės miškų urėdijai, kuri išlaiko parko prižiūrėtojo etatą.

Iškilmių dalyviai turėjo galimybę įsigyti Donato Stakišaičio ir Linos Šulcienės parengtos naujos atsiminimų apie mons. Alfonsą Svarinską knygos „Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“ pirmąją dalį. Paskui buvo vaišinamasi kareiviška koše, klausomasi Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų orkestro ir Ukmergės kultūros centro Vidiškių filialo folkloro ansamblio „Ulyčia“ (vadovė – Stasė Navickienė) koncerto.

Vilnius–Ukmergės rajonas

„Dekologo šauklys“

Petras Plumpa

Iš dvasingų žmonių yra tekę girdėti, kad dažnai mirusiuosius labai slegia jų garbei pastatyti didingi paminklai ir užrašyti gražbylystės žodžiai. Ypač jeigu mirusysis išeidamas į anapusinį pasaulį paliko šioje žemėje daug puoselėtų, bet neįgyvendintų taurių minčių ar svajonių.

Tiesą sakant, kiekvienas krikščionis turėtų išeiti iš šio gyvenimo jausdamas Dievo Karalystės darbų neužbaigtumą, nuo kurių priklauso šeimų, Bažnyčios, Tėvynės ir visos žmonijos palaimingas gyvenimas. Kuo tauresnis krikščionis, tuo didesnę jaučia savo atsakomybę. Būtent tokią atsakomybę visą gyvenimą jautė ir šiandien minimas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Jis ypatingai pergyveno dėl naujosios Lietuvos gyvenimo. Jau daug kartų girdėtą klausimą galėtume pakartoti ir monsinjoro Alfonso adresu: Ar apie tokią Lietuvą jis svajojo? Kitaip sakant, ar galėjo jis svajoti apie laisvą Tėvynę Lietuvą, kurios gyventojai Europoje pragaištingai pirmautų net keliolikoje visuomeninio gyvenimo sričių: pagal savižudžių skaičių, pagal emigrantų gausumą, pagal alkoholio vartojimą, pagal skyrybų procentą, pagal patyčias moksleivių tarpe, pagal jaunuolių įvykdytas žmogžudystes ir dar keliolikoje sričių: nuo transporto vagysčių iki grėsmingo lytinių ligų išplitimo.

Dėl paauglių palaido gyvenimo bei abortų Lietuva jau turi virš 50 000 nevaisingų šeimų, ir kasmet jų padaugėja po 2000. Su nevaisingumo problema susiduria kas šešta pora. Po dešimtmečio jau gali būti nevaisinga  kas trečia šeima. Todėl visai dėsningai nuo 1990 metų gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 20% – 740 000 žmonių. Slinktis tautos išnykimo link eina su grėsmingu pagreičiu.

Monsinjoras Alfonsas tikrai apie tokią Lietuvą nesvajojo, bet stengėsi visokiais būdais protinti politikus, kad pagaliau susirūpintų moraline tautos gyvenimo kokybe. Tačiau nors Lietuvą pakaitomis valdė įvairių pavadinimų partijos su skirtingomis programomis, realybėje jų valdymo kokybė mažai tesiskyrė, nes politinės deklaracijos iš esmės negalėjo pakeisti komunistinių funkcionierių bei biurokratų sluoksnio, lygiai kaip pakeistos etiketės nekeičia gaminio kokybės. Monsinjoras Alfonsas ne kartą viešai yra kalbėjęs, kad nors Lietuvos valdininkai apsivilko baltus apdarus, bet jų pamušalas liko raudonas, t.y. – jų visuomeninis elgesys liko nesąžiningas, savanaudiškas ir korumpuotas. Jie nenori ir negali atsikratyti sovietinės gyvensenos reliktų: įstatymų negerbimo, duoto žodžio nesilaikymo, kombinavimo ir sukčiavimo.

Krikščioniškoje laisvoje visuomenėje tikrą žmogišką tvarką pirmiausiai turi sukurti kiekvienas žmogus savyje, vadovaudamasis Dekalogu. Kokie žmonės, tokia visuomenė; kokia visuomenė, tokia ir demokratinė santvarka. Tik tokiu atveju demokratinė santvarka gali save pateisinti. Demokratija tik tada yra pozityvi ir visiems naudinga santvarka, kuomet piliečiai yra padorūs. Todėl ne atsitiktinai ketvirtasis JAV prezidentas bei „Konstitucijos tėvas“ Džeimsas Medisonas yra pasakęs: Visą mūsų politinių institutų ateitį mes siejame su visuomenės savivalda, su visų ir kiekvieno iš mūsų sugebėjimu valdyti save, vadovaujantis Dešimčia Dievo Įsakymų.

O pirmasis JAV prezidentas Džordžas Vašingtonas 1796 m. rugsėjo 17 dieną savo atsisveikinimo kalboje pasakė: Kad ir kaip mes pasitikėtume geru švietimu ir jo poveikiu mūsų mintims, bet protas ir patirtis neleidžia tikėtis, jog nacijos dorovė galėtų sutvirtėti be religinių principų. Tai pasakė ne koks nors pamaldus pastorius ar teologas, bet žymus karvedys ir patyręs valstybininkas.

Panašiai ir antrasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Džonas Adamsas išreiškė bendrą tuometinių amerikiečių nacijos vadovų nuomonę, kad demokratinei sistemai iš esmės yra būtinas tam tikras visuomenės dvasinis lygis: „Mūsų Konstitucija buvo sukurta tik dėl dorų ir religingų žmonių; ji visiškai netinka visų kitų žmonių valdymui“, – sakė Dž. Adamsas.

Taigi, nedorų žmonių visuomenėje demokratinė santvarka pavirsta košmaru. Tokį košmarą yra patyrę kai kurių sovietinių lagerių kaliniai, kai dauguma kriminalinių nusikaltėlių atskiruose lageriuose ar kalėjimų kamerose įveda savąją gyvulišką tvarką. Politiniai kaliniai, net ir būdami mažumoje, prieš tokią kriminalistų demokratiją sukildavo, nes geriau žūti, negu prarasti savo žmogiškąjį orumą.

Todėl ir demokratinė Lietuva ligi šiol netapo teisingumo, vilties ir laimės šalimi, nes sovietmety sužalotos sąžinės žmonės sudarė daugumą, kuriai valstybės laisvė buvo reikalinga tam, kad galėtų lengviau pasinaudoti kitų žmonių darbu.

Deja, ir dabartinėje Europoje vis daugiau demokratinės santvarkos galimybėmis pasinaudoja demoralizuoti gyventojų sluoksniai, kuriems svetimos ne tik krikščioniškos moralinės vertybės, bet ir elementarus žmogiškas elgesys. Jie neslepia savo priešiškumo krikščioniškoms vertybėms ir gyvenimo būdui, ir nebetoli tas laikas, kai Europos Sąjungoje pederastinės poros reikalaus santuokų bažnyčioje, o vyskupams nesutikus, masoniškoji demokratinė dauguma pareikalaus nubausti kunigus, panaikinti krikščioniškas šventes, pašalinti kryžius, vienuolinius apdarus, uždraus viešai platinti Šventąjį Raštą ir t.t.

Mes žinome, kad Europos Sąjunga buvo sukurta vadovaujantis krikščioniškomis taikos ir solidarumo idėjomis, o tos idėjos pagrindiniai įgyvendintojai buvo trys žymūs krikščionių politikai – Robertas Šumanas, Konradas Adenaueris ir Alčidė De Gasperis. Tačiau dabartinės Europos politikų dauguma vilčių į Dievą nebededa, o pasitiki bankais ir NATO ginklais. Ir dauguma Lietuvos politikų nuolankiai išpažįsta šią naująją religiją. Bet ar šios finansinės-karinės struktūros gali Lietuvos jaunimui suteikti gyvenimo viltį, panaikinti narkomaniją, savižudybes, suteikti gyvenimui prasmę ir tikslą? Vakarų europiečiai  tokių vertybių mums negali duoti, nes jie patys gyvenimo tikslo neturi, nebent hedonistinių siekių patenkinimą čia ir dabar.

Bet kuri santvarka gali būti stabmeldybė, kaip buvo nacizmas ir komunizmas. Šiais laikais stabu jau tampa ir demokratija, kurios vardu daromos didžiausios šlykštybės: pradedant kūdikių žudymu ir baigiant pagrindinių šeimos vertybių išniekinimu.

Lietuvoje dauguma informacijos priemonių propaguoja antikrikščionišką gyvenimo būdą: televizija, žurnalai, jaunimui skirtos knygos ir filmai. Pagal šią gyvenimo būdo reklamą gyvena absoliuti dauguma žmonių. Šis moraliai krintantis gyvenimo srautas vis didėjančiu greičiu neša žemyn ateistus ir tikinčiuosius, protinguosius ir naiviuosius. Tie, kurie bando sustoti, tam pražūtingam srautui nepasiduoti, tampa pajuokos objektais, yra laikomi atsilikėliais, užkietėjusiais fanatikais. Todėl ir monsinjoras Svarinskas buvo sovietmasoniškos žiniasklaidos patyčių objektu. Ypač buvusiems komjaunuoliams nepatiko griežta Monsinjoro moralinė laikysena ir politika – nepriklausomoje Lietuvoje laikytis Dekalogo principų. Ir dauguma politikų Dekalogą ignoruoja, tad nenuostabu, kad jaunimo demoralizacija tapo pagrindine naujosios lietuvių kartos savybe.

Tad visai natūralu, kad sekuliarizuotoje Lietuvoje mažėja kunigų ir ypač vienuolių skaičius, nes dabartiniai katalikai nebeišugdo dvasios karių, kurie sugebėtų pasipriešinti moralinio nuopuolio srautui. Tai reiškia, kad katalikiškos šeimos, parapijos, bendruomenės ir organizacijos nesukuria palankių sąlygų dvasinių pašaukimų ugdymui. Tokiu būdu katalikybė, kuri yra kovojanti Bažnyčia, lieka be karininkų, be vadovų, o kartu ir be pačios dvasinės kovos.

Tačiau tie Lietuvos krikščionys, ypač jaunieji, kurie nenori tokiai dvasinei griūčiai pasiduoti, turėtų vėl iš naujo prisiminti tą, kad KGB, pati galingiausia pasaulyje totalinio sekimo ir įvairialypio smurto sistema, per daugelį metų negalėjo sunaikinti krikščioniškojo Lietuvos pogrindžio: nei slaptų vienuolijų, nei pogrindinės seminarijos, nei religinės spaudos. Todėl ir šiandieninės Lietuvos krikščionys, norėdami išeiti iš dabartinės grėsmingos būklės, vėl ir vėl turi įsidėmėti šį Tomo Kempiečio įspėjimą: Kur tik būsi, į kurią pusę pasisuksi, būsi menkas, jei neatsigręši į Dievą. Šią tiesą nuolat laikė širdyje sovietinio religinio pogrindžio nariai, todėl išliko nenugalėti. Dievas tas pats vakar, šiandien ir visados, todėl mes galime ir turime išeiti iš nevilties į tikrą dvasinį Atgimimą.

Be abejonės, šiandien – ypač jaunimui – savo gyvenimu liudyti Evangeliją yra sunku dėl didelio papročių sugedimo ir visos aplinkos priešiškumo. Vienas žmogus šeimoje, mokykloje, darbovietėje, norėdamas būti Kristaus sekėju ir liudytoju, tampa ne tik pajuokos, bet ir neapykantos objektu. Todėl – dabartiniam krikščioniškam jaunimui – būtina kurti tamprias bendraminčių grupes ar kuopeles, kurios padėtų: pažinti ir gilinti tikėjimą, morališkai išsilaikyti, taptų tikro džiaugsmo oazėmis, naujos, būsimosios visuomenės ląstelėmis.

Apie tokią naują visuomenę monsinjoras Alfonsas nuolat galvojo, svajojo, kalbėjo ir to siekė. Siekė iki pat mirties. Manykime, jis to siekia ir dabar – būdamas Amžinojo Tėvo namuose. Todėl Amžinoji Šviesa jam tešviečia.

Kalba Didžiosios kovos apygardos partizanų parke liepos 18-ąją

Redakcijos prierašas. Atsiminimų apie mons. Alfonsą Svarinską knygos „Vardan Dievo, Tėvynės ir Laisvės“ pirmąją dalį galite įsigyti redakcijoje

© 2015 „XXI amžius“