|
Marijos šventovė tautos namai
Mindaugas Buika
|
Popiežius Pranciškus pagerbia
Kaakupės Švč. Mergelę Mariją,
kuri garsi įvykusiais stebuklais
|
Liaudiško pamaldumo ištakos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų didžiosios iškilmės, Žolinių, išvakarėse norisi išsamiai aptarti popiežiaus Pranciškaus pastarojoje apaštalinėje kelionėje į Lotynų Ameriką aukotas šv. Mišias pagrindinėje Paragvajaus Kaakupės Dievo Motinos šventovėje. Paragvajus yra viena iš trijų toje kelionėje aplankytų šalių kitos dvi buvo Ekvadoras ir Bolivija. Paragvajus praeityje įvardijamas kaip jėzuitų respublika dėl Jėzaus Draugijos XVIIXVIII amžiuose čia vykdytos aktyvios misijų veiklos. Jėzuitai misionieriai čia kūrė ypatingas į krikščionybę atsivertusių indėnų rekolekcijomis vadintas bendruomenes (reducciones de indios), kuriose stengtasi išsaugoti jų tautines tradicijas ir kultūrinį tapatumą. Dėl to Paragvajus buvo tapęs Lotynų Amerikos krikščioniškosios civilizacijos židiniu, tačiau vėliau dėl pokolonijiniame laikotarpyje (XIX amžiuje) vykusių karų prarado didžiąją savo teritorijos dalį ir pirmavimo spindesį. Beje, Paragvajaus sostinės Asunsjono, vieno seniausių Lotynų Amerikos miestų, kartais vadinamo žemyno miestų motina pavadinimas irgi yra susijęs su katalikišku Dievo Motinos kultu. Pilnas jo titulinis pavadinimas skamba taip: Didžiai garbingas ir ištikimas mūsų valdovės Šv. Marijos Paėmimo į dangų miestas (Maria de la Asuncion). Atvykusiam į Asunsjoną popiežiui Pranciškui sostinės meras įteikė miesto raktus prie pagrindinės katedros, kuri irgi dedikuota Švč. Mergelės Marijos Paėmimui į dangų. Toje katedroje liepos 11 dieną Šventasis Tėvas vadovavo Mišparams, į kuriuos buvo pakviesti Paragvajaus vyskupai, kunigų, vienuolių, seminaristų, katalikiškų sąjūdžių aktyvistų, pasauliečių atstovai, kuriems Popiežius kalbėjo apie būtinumą drąsiai atsiliepti į maldoje subrandintą krikščionišką pašaukimą.
|
|
Marija Ten... Mes dar čia
Kun. Vytenis Vaškelis
Viešpats yra Galybių Dievas (Am 5, 27), todėl Jis savo vidumi bei skvarbiausiu žvilgsniu iškart aprėpia bei pažįsta viską, kas tik turi nors minimalią buvimo priežastį. Esantysis yra visur, Jo sostas dangus (Apd 7, 49), o Jo karalystė yra jau tarp mūsų (Lk 17, 21). Kas tarnauja Dievo Sūnui, tas turi dalį Jo garbėje (2 Tim 2, 12). Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti, tačiau kiekvienas pagal savo eilę (1 Kor 15, 2223). Kilniausiasis Dievo Avinėlis yra pirmasis, o su kūnu ir siela į dangų paimtoji Nekaltai Pradėtoji tenkinsisneregėta dorybingiausio kūrinio šlove. Žmonija nebus kaip kamuoliukas nusviesta į gyvenimo paribius... Kiekvienas, kas vardan Jo kažkada dėl elementariausio paslaugumo bus padavęs gerumo vandens stiklinę kitam, niekada nebus užmirštas. Net jei jo gyvenimo saulėlydyje blogi darbai nusvertų geruosius, patirs dieviškojo gailestingumo bei teisingumo daugiau nei drįso tikėtis.
|
|
|