|
Antirezistentai įsisiautėjo drebinti orą
Nukėlus sovietinę okupaciją ir aneksiją žyminčias skulptūras nuo Vilniaus Žaliojo tilto, pasirodė atsakomoji akcija informacinio karo atakos požymių turintis reikalavimas panaikinti sprendimą, susijusį su žymaus Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio, Lietuvos kariuomenės kapitono, teisininko, literato, žurnalisto-publicisto, 1941 metų Birželio sukilimo dalyvio, Štuthofo konclagerio kalinio, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininko, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai (pogrindžio ginkluotųjų pajėgų) organizatoriaus Jono Noreikos (rezistencinis slapyvardis Generolas Vėtra), Sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteisto mirties bausme ir 1947 m. vasario 16 d. sušaudyto, atminimo įamžinimu.
Oponentai jį apkaltino dėl Plungės ir Šiaulių apskrities žydų žūties ir paskelbė nacistiniu kolaborantu bei karo nusikaltėliu.
Antai 15 min.lt svetainėje liepos 24 d. pasirodė Pauliaus Gritėno rašinys su grėsmingu pavadinimu Vilniaus įvaizdį menkina žydus į mirtį siuntusio generolo atminimas ir jam pavymui delfi.lt liepos 26 d. Rimvydo Valatkos rašinys su dar grėsmingesniu pavadinimu Ką pagerbė Lietuva partizanų vadą Generolą Vėtrą ar žydų žudiką? Du rašeivos rezistentą tarsi ištardė, nuteisė, belieka tik jo atminimą paniekinus ištrinti. R. Valatka jau ir laiško projektą turįs, ir žino kas pasirašys. Tai būsią A. Ramanausko, L. Donskio, V. Toleikio, D. Puslio, D. Udrio, A. Imbraso, A. A. Jonyno, S. Sužiedėlio, S. Trilupaitytės, T. Venclovos, V. Kelertienės, E. Bendikaitės, J. Lago, J. Žilinsko, S. Kanovičiaus, Š. Liekio, V. Gaidamavičiaus, A. Žukausko, D. Varnaitės ir kitų žinomų žmonių pavardės. Nejaugi taip neatsakingai pasielgs pasirašantieji, kaip pasielgė P. Gritėnas ir R. Valatka?..
1941 m. rugpjūčio 3 d. Joną Noreiką į Šiaulių apskrities viršininko pareigas paskyrė ne nacistinė Vokietija, o po sėkmingo antisovietinio sukilimo suformuota legitimi ir teisėtai sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė, kurią dėl Lietuvos valstybingumo interesams atstovaujančios veiklos nušalino okupacinis Vokietijos Reicho režimas.
Oponentai teigia, kad Jonas Noreika buvo Žagarės geto steigimo iniciatorius ir organizatorius. Tai yra melas. Žagarės getas buvo įsteigtas 1941 metų liepą, dar iki J. Noreikos paskyrimo į apskrities viršininko pareigas. Iš tikrųjų Šiaulių apskrities žydų perkėlimo į Žagarėje įsteigtą getą iniciatoriai ir organizatoriai buvo Reicho komisaras Rytams Lozė (Lohse), Reicho komisaras Lietuvai dr. Rentelnas (Renteln) ir Generalinis komisaras Šiaulių miestui ir apygardai Gevekė (Geweke). Iki Jono Noreikos Šiaulių apskrities viršininku buvęs Urbutis nurodė, kad nuo 1941 m. liepos 25 d. žydai ant krūtinės kairėje pusėje turi nešioti Dovydo žvaigždę; viešosiose vietose žydams leidžiama vaikščioti nuo 6 iki 20 val.; nuo liepos 25 d. iki rugpjūčio 15 d. žydai turi persikelti gyventi į viršaičių nurodytas vietas (beje, Jono Noreikos raštas valsčių viršaičiams yra rugpjūčio 22 d.); žydai, turį miesteliuose nekilnojamąjį turtą, privalo jį likviduoti, pirmiausia susikeisdami su tais gyventojais, į kurių namus jie bus įkeldinti; draudžiama savintis žydų paliktą turtą; likęs žydų turtas yra savivaldybių surašomas ir globojamas iki atskiro potvarkio. Tiktai dalis apskrityse veikusių įstaigų buvo pavaldžios apskrities viršininkui. Nepavaldi buvo policija, saugumas ir kt. Apskrities viršininko galia buvo labai ribota. Jonas Noreika raštu informavo valsčių viršaičius apie minėtų aukštų nacistinių pareigūnų sprendimą.
Jonas Noreika atsisakė vykdyti okupacinio nacistinės Vokietijos režimo suplanuotą lietuvių mobilizaciją į SS batalionus (legioną). Jis prisiėmė asmeninę atsakomybę ignoruodamas mobilizacijos įsakymą, panaudojo turimą įtaką pavaldiems administracijos pareigūnams ir ženkliai prisidėjo prie mobilizacijos į SS dalinius sužlugdymo ir tiesiog boikotavo nacių režimo įsakymus dėl mobilizacijos į SS legioną. Apie tai savo dienoraštyje paminėjo generalinis finansų tarėjas Jonas Matulionis. Dienoraštis išleistas atskira knyga Neramios dienos.
Žinomi atvejai, kai getų policininkai žydai stengėsi padėti getų gyventojams, nors tuo pačiu metu vykdė kai kuriuos vokiečių įsakymus. Jie nėra laikomi karo nusikaltėliais. Būtent dėl antivokiškos ir antinacinės veiklos Jonas Noreika nacių gestapo buvo suimtas ir išvežtas į mirties stovyklą Štuthofo konclagerį ir kalintas beveik dvejus metus.
1943 m. vasario 23 d. Jonui Noreikai į darbą paskambino Šiaulių srities komisaro politinio skyriaus viršininkas Broun, išsikvietė pas save ir pareiškė, kad už vokiečių valdžios įsakymų nevykdymą 1943 m. vasario 23 d. generalinio komisaro nurodymu Jonas Noreika atleidžiamas iš Šiaulių apskrities viršininko pareigų ir areštuojamas. Šiaulių kalėjime išbuvo iki kovo 3 dienos. Tarpininkaujant inteligentijos atstovams ir davus pasižadėjimą, kad niekur neišvyks, iš Šiaulių kalėjimo paleistas. Tačiau po dviejų savaičių, kovo 17 dieną, vėl areštuotas savo bute. Kaltinimą Jonui Noreikai suformulavo vokiečių saugumo policijos ir SD vadas Lietuvoje Karl Jaeger. Kaltinimas skambėjo šitaip: Vadovavo lietuvių pasipriešinimo judėjimui ir ypač kurstė prieš Reicho komisaro paskelbtą lietuvių tautos mobilizaciją.
Archyvuose nėra jokios medžiagos, kuri įrodytų ar patvirtintų, kad Jonas Noreika vykdė žydų genocidą. Jis niekada nėra davęs įsakymo žudyti žydus, nedalyvavo žudynių akcijose. Jo mažametė duktė Dalia Noreikaitė, anot šiauliečio Stanislovo Grunskio pasakojimo, dalydavo gatvėje praeinantiems žydams motinos specialiai jiems iškeptas bandeles.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGRT) centras jau anksčiau yra kompetentingai įrodęs, kad Jonas Noreika nėra niekaip prisidėjęs prie Plungės žydų žūties, nors tuo jis tebėra kaltinamas iki šiol. Negalima neigti aktyvios Jono Noreikos organizacinės kuriamosios antisovietinės veiklos už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą, dėl kurios jis neteko gyvybės.
Dėl smurtine mirtimi pasibaigusių sovietinio okupacinio režimo kaltinimų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Joną Noreiką yra reabilitavęs, pripažindamas jį nenusikaltusiu Lietuvos Respublikai.
Rezistencinė Jono Noreikos biografija plačiai išdėstyta LGGRT centro išleistoje Jono Noreikos bendražygio Viktoro Ašmensko knygoje Generolas Vėtra. Joje jis pagrįstai įvardintas kaip hitlerinės santvarkos priešas. Vokiečių okupacijos metais aktyviai veikė Lietuvos Laisvės Armija, pogrindyje įkurtas Lietuvių frontas ir jo karinis padalinys Kęstutis. Tiek Lietuvos Laisvės Armijos, tiek Kęstučio grupuotės veikė ir Šiaulių apygardoje, kur joms vadovavo Šiaulių apskrities viršininkas Lietuvių Fronto atstovas Jonas Noreika. Beje, Viktoras Ašmenskas yra vienintelis likęs gyvas Jono Noreikos tiesioginis bendražygis, galintis paliudyti apie jį, nors jam jau 103 metai.
Akivaizdu, kad rašinių autoriai, įsisiautėję antirezistenciškai drebinti orą, pasielgė labai neatsakingai, tačiau ir paminėtų internetinių svetainių redaktoriai, prieš juos publikuodami, turėtų atkreipti dėmesį į rašinių pavadinimus ir jie neturėtų skaitytojo klaidinti ir gąsdinti.
Jonas BUROKAS,
Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas
© 2015 XXI amžius
|