Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Jonas Noreika-Generolas Vėtra pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir amžiną atminimą

Jonas Noreika

Kai žiniasklaidoje pasirodė Pauliaus Gritėno rašinys „Vilniaus įvaizdį menkina žydus į mirtį siuntusio generolo atminimas“ ir Rimvydo Valatkos – „Ką pagerbė Lietuva – partizanų vadą Generolą Vėtrą ar žydų žudiką?“ apie Lietuvos teisininką, prozininką novelistą, publicistą, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvį Joną Noreiką, nevalingai prisiminiau rugpjūčio 28 d. minėtą Mindaugo Tomonio gimimo 75-metį ir tragišką žūtį. Dar gyvi liudininkai ir net bendrabyliai, rezistentai, laisvės kovotojai pašiurpo: juk tai – KGB braižas, remiantis skundikų paskalomis iškiliai asmenybei metami nepagrįsti kaltinimai, net po mirties bandoma kurpti bylą.

Tragiško likimo poetui ir filosofui Mindaugui Tomoniui 2015 m. rugpjūčio 28 d. būtų sukakę 75 metai, tačiau jo žūtį tebedengia paslapties šydas. Patikimiausia prielaida reikėtų laikyti jo nužudymą ir lavono paguldymą ant bėgių tam, kad būtų imituota savižudybė, kad jį persekiojusi KGB nuslėptų savo nusikaltimo pėdsaką. Čia, kaip ir visoms neva mįslingoms disidentų žūtims, charakteringas KGB braižas – nusikaltėlių neišaiškinimas, todėl patikimiausiu liudijimu reikia laikyti M. Tomonio bičiulio Algirdo Patacko tvirtinimą, kad velionis buvo labai religingas, todėl nusižudyti negalėjo.

Apie Joną Noreiką galima pasakyti panašiai, ką pasakė A. Patackas apie M. Tomonį: jis negalėjo nei žudyti, nei prisidėti ar dalyvauti žydų žudynėse, nes buvo labai religingas. Ir tuo viskas pasakyta. Tik ateistai ir sovietinio mentaliteto rašeivos šito nepajėgia suvokti.

„Lietuvos žinios“ 2015 07 30 paskelbė rašinį „Jono Noreikos malda ir auka“, kuriame Štuthofo kalinys kunigas Stasys Yla liudija J. Noreikos meilę Dievui ir Tėvynei. Jo parašytą ir S. Ylos išsaugotą maldą čia verta cituoti ne tik kaip nuostabų religinį kūrinį, bet ir kaip liudijimą apie gilaus tikėjimo asmenybę:

Kur tik akis užmato, kur benuklysta mintis, visuomet matau, visur pažįstu aš Tave. Ar diena išaušta, atskleisdama kalnus ir lygumas, ar žydinčių bangų kvapas nubanguoja per pievas, ar paukštis miško glūdumoje suklykia, – visur matau ir girdžiu Tave.

Kalėjimo rūsy nykstančio žmogaus kaulėtos rankos tiesias į Tave. Kruvinoj kovoj, granatų išraustoj duobėj, uždususio kario paskutinis atodūsis šaukia Tave. Mylimoji, prie lango rymanti, krūpteli ir šaukia Tavo vardą, išgirdusi žinią baisią. Palydi žemė ir dangus, palydi šauksmą tą.

Nuo marių iki marių, nuo vieno žvaigždyno krašto iki kito girdisi Tavo vardas, o Dieve. Mano širdis dreba, kaip audroje siūbuojamas medžio lapas. Nežinau, nei kur pradžia, nei kur pabaiga. Norėtųsi, o kaip baisiai norėtųsi aprėpti visą žemę. Visą žemę sutalpinti į savo širdį. Kad Tavo vardas vis aidėtų ir aidėtų. Kad galėčiau ilsėtis, kad galėčiau nurimti.

Toks didelis troškimas, toks galingas ir nepasotinamas jausmas širdy. O galia mana tokia menkutė, kaip skruzdėlės ant pravažiuojamo kelio. Kiekviena praeinanti pėda gali sutrinti, sumindžioti.

Kas būčiau, jei Tavo Vardas neskambėtų. Kas liktų iš manęs, jei nežinočiau, kad turiu Tėvą, savo rankoje laikantį mane, jei savo gyslose nejausčiau tos ugnies, kuri buvo visos gyvybės, viso judėjimo, viso gyvenimo ir viso pasaulio pradžia. Mano Dieve, štai esu toks, kokį mane pašaukei. Matai, ar vertas aš prašyti leisti ir man vykdyti Tavo valią žemėje, šaukti Tavo vardą, kartoti Tavo žodį. Be Tavęs viskas beprasmiška. Pragaras be Tavęs. Ir dreba širdis, Tavo vardą šaukdama. Leisk būti arti, leisk išvargusiam sušilti Tavo meilės ugny, o Dieve. (Jonas Noreika).

Laisvės kovų dalyvis Jonas Burokas straipsniu „J. Noreikos-Generolo Vėtros nuopelnai akivaizdūs“ (delfi, 2015-07-29) paneigė melagingus P. Gritėno ir R. Valatkos bei jų rašiniuose minimų „liudininkų“ Lietuvoje ir užsienyje teiginius apie J. Noreikai priskiriamą geto organizavimą arba kolaboravimą su naciais, antisemitinį nusiteikimą, bent kokį prisidėjimą prie žydų diskriminavimo ar žudynių. Apie J. Noreikos „antisemitinį nusiteikimą“ liudija jo ir šeimos elgesys žydų atžvilgiu.

Darytina išvada, kad Generolas Vėtra, eidamas apskrities viršininko pareigas, bendravo ir bendradarbiavo su asmenimis, gelbėjusiais žydus, ne iki holokausto ar po jo, tačiau jo metu. Akivaizdu, kad tai nebuvo atsitiktiniai, o rezistenciniai kontaktai. Jono Noreikos bendrabylės, bendražygės Onos Lukauskaitės-Poškienės šeima itin esmingai prisidėjo gelbstint mirčiai pasmerktus žydus.

Pažinojęs Joną Noreiką, su juo vykstant 1941 metų sukilimui bendravęs Damijonas Riauka prisimena pirmas karo ir sukilimo dienas:

„Sutikome vežimą, kuriame po pirmųjų karo audrų važiavo žydų tautybės šeima. Šią šeimą sudarė vyras, žmona ir du mažamečiai vaikai. <...> Mūsų kapitonas (Jonas Noreika) ir kiti vyresnio amžiaus kuopos kariai apstojo ratu jo vežimą ir ėmė įkalbinėti žydelį tuoj pat sukti iš kelio, kuo skubiausiai važiuoti į kaimą ir slėptis nuo vokiečių kareivių. <...> Žydelis paklausė ir tuoj pat, atsukęs vežimą atgal, skubiai nuvažiavo į kitą kelią Stonaičių link“.

Darytina išvada, kad bendražygiai neliudija Joną Noreiką buvus antisemitą. Kaip matysime iš tolesnių liudijimų, buvo priešingai.

D. Riauka prisimena: „Tuojau pat po sukilimo, Mardosų kuopos vadas kpt. Jonas Noreika buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku ir su šeima išvyko gyventi į Šiaulius. Mūsų paklaustas, kaip mums reikia elgtis su vokiečiais, Noreika pasakė: „Rusai mums nedraugai, o vokiečiai – ne broliai“.

Gausioje D. Riaukos medžiagoje apie antisovietinį ir antinacinį pasipriešinimą yra ir šitaip fiksuota: „Jonas Noreika neskirstė okupanto į savus ir svetimus. Kuris tik bandė pavergti Lietuvą – Jonui Noreikai buvo tik priešas. (...) Kapitonas Jonas Noreika stojo ginti žydų tautos, pamatęs visus nacių žiaurumus“.

D. Riauka, surinkęs daug informacinės medžiagos apie Joną Noreiką, raštu paminėjo, kad jis „kartu su kitais 10 Žemaitijos inteligentų reikalavo vokiečių vadovybę uždrausti genocidą prieš lietuvių ir žydų tautybių žmones ir suteikti Lietuvai savivaldą. 1943 m. vasario mėn. parašė straipsnį „Šių dienų Vokietija“, kuriame demaskavo nacistų režimo pragaištingumą kaip lietuvių tautai, taip ir pačiai Vokietijai“.

Kaltinamas sovietų okupacinės valdžios Jonas Noreika pripažino dalį kaltinimų dėl veiklos prieš sovietų okupaciją, tačiau atmetė kaltinimus dėl veiklos nacių okupacijos metais: „Pateiktas kaltinimas man aiškus. Prisipažįstu kaltas iš dalies, išskyrus tai, kad savanoriškai tarnavau vokiečiams“.

Istorikas, buvęs Lietuvos istorijos instituto direktorius, dr. prof. Antanas Tyla šitaip atsakė į LLKS paklausimą: „Tikri lietuviai gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos, Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai Jį sušaudė“.

Žinoma, kad dirbdamas Šiaulių apskrities viršininku Jonas Noreika artimai bendravo ir bendradarbiavo su žydų gelbėtoju, Šiaulių gydytoju Domu Jasaičiu, vėliau pasitraukusiu į Vokietiją. Domas Jasaitis tuo metu stengėsi žydams padėti, net darė žygius pas vokiečius, prisidėjo organizuojant žydų gelbėjimą, už žydų gelbėjimą Lietuvos Respublikos apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo Kryžiumi. Kyla klausimas: argi Domas Jasaitis būtų artimai bendravęs su Jonu Noreika, jeigu jį būtų laikęs priešišku žydams, atsakingu už jų izoliavimą? Kartu su J. Noreika nuteista O. Lukauskaitė-Poškienė, su kuria jis susipažino būtent pas Domą Jasaitį. Apmaudu, kad beveik nežinoma apie Jono Noreikos neoficialią veiklą dirbant apskrities viršininku, kur jis tikriausiai nebuvo abejingas žydų tragedijai.

Viktoro Ašmensko knygoje „Generolas Vėtra“ randame ir tokį liudijimą: „Kai žydus vesdavo gatve, dėdienė liepdavo jai su Dalyte Noreikaite (J. Noreikos dukra) nunešti žydukams blynelių su varške, kuriuos, atrodo, kepdavo specialiai jiems. Drauge eidavo ir namo, kuriame jie gyveno, sargo mergaitė“. Beje, teistas bendroje byloje su J. Noreika V. Ašmenskas teigia, kad bendrabyliai neliudijo J. Noreiką buvus antisemitu.

Anot pradžioje paminėtų rašeivų, Šiaulių apskrities vadovu buvęs veikėjas organizavo getų sudarymą, prisidėjo prie žydų turto grobstymo ir jo dalybų bei sudarė sąlygas žudynėms, kolaboravo su nacių valdžia. Tai įvardijama kaip holokausto dalis.

Dera pastebėti, kad getas Žagarėje buvo įkurtas iki J. Noreikai tampant apskrities vadovu nacių komisaro įsakymu, o ir elgesiui su geto gyventojais vadovavo tas pats komisaras. Žydų turto apskaitą ir saugojimą jis pavedė apskrities vadovui, kuris, šaltinių teigimu, jo niekam nedalino, o dar patarė savininkams iškeisti ar išdalinti.

Kaltinimas kolaboravimu su naciais neturi jokio pagrindo, nes jis padėdavo valstiečiams išvengti baudų už duoklės nacių valdžiai neatidavimą, parašė neigiamą rašinį apie tvarką Vokietijoje. Jį perėmė naciai. J. Noreika atsisakė organizuoti SS batalioną. Už tai buvo areštuotas ir išgabentas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. O jau kalėjimą nacių koncentracijos stovykloje tikrai negalima pavadinti kolaboravimu. Galima būtų nueiti iki absurdo, apkaltinant J. Noreiką kolaboravimu su sovietais, nes, išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos jis buvo mobilizuotas į sovietinę kariuomenę ir ištarnavo eiliniu iki 1945 m. lapkričio 27 d., tačiau už antisovietinę veiklą 1947 m. vasario 16 (ar 26) d. buvo sušaudytas. Žinoma, kad getuose administracija buvo sudaryta iš geto gyventojų žydų, kad buvo iš geto narių ir policija, tačiau ar tai vadinama kolaboravimu? Tai – išprievartautos geto struktūros, kurios nors kažkiek galėjo palengvinti nelaimėlių dalią, manytina, todėl žydai jų ir nesmerkia.

J. Noreikos veiklą ir jo asmenybę, pasirėmęs archyviniais dokumentais ir savo prisiminimais, aprašė velionio bendrabylis Viktoras Ašmenskas knygoje „Generolas Vėtra“ (LLRTC, Vilnius, 1997). Ji liudija, kad Jonas Noreika-Generolas Vėtra tikrai pelnė Laisvės kovotojo vainiką ir amžiną atminimą. Jį niekinančios publikacijos – išlikusių sovietinių pelėsių tvaikas.

Lietuva gali tik didžiuotis Generolo Vėtros pasiaukojimu Lietuvai. Jis nekūrė žmonių naikinimo programos. Jis telkė jėgas Lietuvos Nepriklausomybei atkurti ir už tai sovietiniai okupantai sušaudė.

Algimantas Zolubas

© 2015 „XXI amžius“