Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vasara – ne tik poilsio, bet ir didvyrių atminimo metas

Edvardas ŠIUGŽDA

Prancūzų lakūnų brolių Alfredo ir Rene de Vitrolles‘ų palydos Kauno aerodrome. Tarp brolių de Vitrolles‘ų stovi Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona. Nuotraukoje iš kairės: Lietuvos karo aviacijos viršininkas plk. ltn. Stasys Pundzevičius, kariuomenės vadas gen. Silvestras Žukauskas. Už Ministro Pirmininko Augustino Voldemaro (stovi priekyje) – krašto apsaugos ministras plk. Teodoras Daukantas. Kaunas, 1927 m. rugpjūčio 9 d. LCVA. P-14632

Rugpjūčio pradžioje paskelbta, kad NATO perpus mažina oro policijos misiją Baltijos šalyse. Vietoj šešiolikos naikintuvų, kurie patruliavo pastaruoju metu, nuo rugsėjo budės aštuoni, o Lietuvoje vietoje dviejų kontingentų liks vienas. Nuo 2004 metų, kai Baltijos šalys įstojo į NATO, oro policijos misiją paprastai vykdydavo keturi naikintuvai, kurie buvo dislokuojami Lietuvoje. Po to, kai Rusija aneksavo Ukrainos Krymo regioną, NATO sąjungininkai atsiuntė papildomus naikintuvus į Lietuvą, Estiją ir Lenkiją. Šiuo metu Baltijos šalių oro policijos misiją iš Zoknių aerodromo vykdo Norvegijos ir Italijos karinės oro pajėgos, Estijos Emario karinėje bazėje dislokuoti Didžiosios Britanijos naikintuvai, Lenkijoje – Belgijos orlaiviai. Reaguodama į Baltijos šalių nerimą, NATO kartu vykdė pratybas Baltijos regione, o JAV planuoja dislokuoti sunkiąją ginkluotę. Nuo rugsėjo į Lenkiją sąjungininkai misijai lėktuvų nesiųs, o Lietuvoje ir Estijoje kol kas patvirtinta po vieną kontingentą. Taigi nuo rugsėjo 1 dienos Baltijos valstybių oro erdvė nebebus saugoma iš Lenkijos, o Lietuvoje vienu metu budės tik vienos užsienio šalies lėktuvai. Ir nors nuo rugsėjo Baltijos šalių oro policijos misiją vykdys tik aštuoni naikintuvai (dukart mažiau nei pastaruoju metu), tačiau tai vis dėlto dukart daugiau nei prieš separatistų sukeltą karą Rytų Ukrainoje. Tai pabrėžia kai kurie politikai, šalies vadovai. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad NATO oro policijos misijos sumažinimas atliekamas atsižvelgiant į kitų saugumo elementų stiprinimą Baltijos regione ir todėl nėra reikšmingas. Pasak jos, dėmesys Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims iš NATO sąjungininkų išlieka didelis – tai rodo sprendimai steigti Baltijos šalyse NATO vadavietes, dislokuoti Jungtinių Amerikos Valstijų sunkiąją karinę techniką. „Manau, kad labai reaguoti dėl oro policijos mažinimo šiuo metu turbūt nėra reikalo – tai yra sprendimai, kurie yra daromi, atsižvelgiant į visų kitų saugumo elementų stiprinimą regione“, – teigė Prezidentė.

Tačiau tokie NATO sprendimai sukėlė ir aštresnes diskusijas tarp Lietuvos politikų, tiesa, greitai nutilusias. Krašto apsaugos viceministras Marijus Velička sakė, kad šiuo metu nėra tinkamas laikas mažinti NATO oro policijos misiją Baltijos šalyje vykdančių naikintuvų skaičių ir sakė, kad pagrindinė oro policijos misija nėra silpninama, o mažinamas „sustiprinimo elementas“. Anot viceministro, Lietuva savo reakciją į sprendimą mažinti Baltijos šalyse budinčių naikintuvų skaičių išsakys „tam tikruose formatuose, kur turės galimybę“, tačiau jis negalėjo detalizuoti, kaip būtent bus reaguojama, nes tai yra Užsienio reikalų ministerijos kompetencija, – taip tarsi išsisukinėdamas nuo žurnalistų klausimų teigė krašto apsaugos viceministras. Taigi, anot jo, kompleksiškai žiūrint priemonės dėl pakitusios saugumo situacijos regione yra padidėjusios, ir tik vienas elementas tam tikra dalimi yra mažinamas. Tačiau dar mažiau nerimo rodyti nusiteikęs buvo Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius: jis nesureikšmina NATO oro policijos misijos Baltijos šalyse sumažinimo ir mano, kad aštuonių naikintuvų visiškai pakanka efektyviai oro erdvės apsaugai. Atseit, teigti, kad oro policija bus vykdoma mažiau efektyviai ar neadekvačiai situacijai, būtų neteisinga. Priešingai, viskas vykdoma pagal numatytą planą. Taip karines gynybines Lietuvos problemas drąsiai sprendžia užsienio reikalų ministras. Jo nuomone, oro policijos misija skirta reaguoti į pavojus, kurie kyla aplink oro erdvę, ir ji puikiai vykdo savo funkciją, tad baimintis nereikia. Pavyzdžiui, per 2014 metus reagavimo atvejų buvo 524 kartai, o šiais metais jų buvo jau 310. Politologas Gražvydas Jasutis sako, kad tokiam oro policijos misijos Baltijos šalyse mažinimui Lietuva neturėtų pritarti, nes mažėja Aljanso matomumas, mažėja NATO pajėgumai. Misija buvo sustiprinta dėl situacijos Ukrainoje, tačiau konfliktas ten tebesitęsia, todėl toks sprendimas nėra suprantamas logine prasme, nes priežastis neišnyko. Konfliktas Ukrainoje kaip ruseno, taip ir teberusena, tad nėra priežasties sumažinti oro erdvės gynybos pajėgumus. Jo teigimu, dideli NATO pajėgumai ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje ir Estijoje yra svarbūs simboliškai – tokiu būdu Aljansas demonstruoja įsipareigojimus kolektyvinei gynybai. Tuo metu TSPMI docentas Kęstutis Girnius sako, kad NATO per pastaruosius metus jau įrodė savo įsipareigojimą ginti Baltijos valstybes, ir pastaruoju metu neįžvelgia realios Rusijos grėsmės, tad toks sprendimas karine prasme yra pagrįstas ir racionalus. Dėl šios priežasties, jo manymu, NATO nepriima konkrečių sprendimų dėl nuolatinės sąjungininkų brigados Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje steigimo, nors to prašė visų Baltijos šalių kariuomenių vadai. K. Girnius sakė, jog priimdamas sprendimą mažinti oro policijos misiją Baltijos šalyse, NATO „siunčia signalą“ Rusijai, jog „nenori eskaluoti“ konflikto, bet to nereikėtų vertinti kaip nuolaidos Rusijai. Jo teigimu, NATO yra naudinga mažinti įtampą Rytų Europoje ir ji sieks tai daryti, bet, kita vertus, Aljansas nedarys nuolaidų Rusijai ir toliau laikysis priimtų įsipareigojimų.

Vasaros pabaiga – metas prisiminti mūsų pasipriešinimą ir įvertinti karinius žygdarbius, sovietams okupavus Lietuvą. Rugpjūčio 1-ąją prezidentė Dalia Grybauskaitė, Ariogaloje sveikindama 25-ojo Politinių kalinių ir tremtinių sąskrydžio „Su Lietuva širdy” dalyvius, sakė, kad masiniai trėmimai visada išliks tautos atmintyje, nes jiems nėra jokios senaties. Rugpjūčio 9 dieną, sekmadienį, Riečiuose (Marijampolės r.) vyko Žuvinto ežero kautynių 70-mečio minėjimas. Atidaryta paroda „Karas po karo: ginkluotasis antisovietinis pasipriešinimas Lietuvoje 1944–1953 m.“ atskleidė sumanų lietuvių pasipriešinimą sovietų kariuomenei, nors ši buvo neseniai atšventusi pergalę kare. Partizanai iki tol puldinėjo okupantų būrius Miroslave, rengėsi pulti Simną. Kai kurie partizanai apsupti kariuomenės turėjo atsitraukti į Žuvinto ežere esančias Palias (pelkes). Todėl 1945 metų rugpjūčio 6–15 dienomis Alytaus apskrities Simno valsčiuje (dabar – Marijampolės r.), Buktos pelkių ir Žuvinto ežero rajone, NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 132-ojo pasienio pulko ir jungtinio pasienio būrio pajėgos vykdė karines-čekistines operacijas. Įvairiose Žaliosios girios ir Žuvinto palių vietose atskiri partizanų būriai turėjo įsirengę stovyklas. Tuo metu Žuvinto paliose ir Buktos (Žaliosios) miške jau veikė Gedimino, Klarko, Juozo Pandeikos, Edvardo ir Jurgio Lajų bei Kosto Barkausko būriai. Prie Daukšių bazavosi Muškietininkų būrys, vadovaujamas Vlado Gavėno-Tarzano. Juos visus į bendrą Žuvinto-Palių junginį suvienijo ir jam vadovavo Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Litas. Vykdydami SSRS NKGB liaudies komisaro L. Berijos įsakymą per dvi savaites „baigti su banditizmu“ Lietuvoje, čekistai suruošė Palių ir Žuvinto ežero „valymą“. Jau 1945 m. balandžio 18 d. ankstų rytą Liudvinavo–Krosnos plentu ėmė plūsti NKVD daliniai. Stipriausias mūšis įvyko Jurginių išvakarėse – balandžio 22–23 d. Stribams ir NKVD daliniams į pagalbą buvo iškviesta netgi reguliarioji kariuomenė. Tačiau eiliniams kariams labiau rūpėjo ne partizanai, o sava gyvybė, todėl jie kovojo vangiai. Partizanai irgi vengė atviros kovos, nes jai dar nebuvo tinkamai pasiruošę. Vis dėlto aukų nebuvo išvengta: žuvo 9 laisvės kovotojai. Žuvinto-Palių partizanų persekiojimas tęsėsi toliau. 1945 m. birželio 25 d. į pasalą patekęs žuvo Muškietininkų būrio vadas Vladas Gavėnas-Tarzanas bei laisvės kovotojai Vincas Boruta-Žvalgas ir Sigitas Melnykas-Portas. Tų pačių metų liepos 13 dieną, grįždami iš žygio, Dzūkų būrio partizanai prie Žuvinto ežero susidūrė su pasaloje laukusiais NKVD kareiviais ir vietiniais stribais. Tuomet žuvo trys partizanai. Visų šių susirėmimų metu žuvo ir nemažai enkavėdistų. 1945 metų rugpjūčio pradžioje Palias puolė NKVD užnugario apsaugos kariuomenės 132-ojo pasienio pulko ir jungtinio pasienio būrio pajėgos. Žuvinto ežeras ir Palios buvo apsupti šarvuočių. Lėktuvai raketų šūviais nurodydavo įtartinas ežero vietas, o ginkluotų kareivių pilnos valtys tuoj pat plaukdavo jų patikrinti. Pritrūkus valčių enkavėdistai nulupo Aleknonių ir Žuvinto kaimų ūkininkų kluonų duris ir jomis kaip plaustais plaukė ežeru. Partizanai be paliovos apšaudė ir sprogstamosiomis granatomis skandino priešus. Mūšis tęsėsi visą savaitę. Matydamas tokią priešo gausą S. Staniškis-Litas įsakė Dzūkų būriui trauktis į Buktos (Žaliosios) miško-Palių pakraštį. Kitas būrys užsimaskavo Žuvinto ežero salose. Jų nepastebėjo ne tik iš lėktuvų, bet ir iš valčių. Užsimaskavę vyrai atlaikė sunkiausią išbandymą. Jau temstant NKVD kareiviai, apžiūrėję kelias salas ir ten nieko neradę, įsidrąsinę yrėsi prie kitų. Būrio vadas Juozas Kasparavičius-Strausas, matydamas, kad rusų valtys suka jų link ir mūšis neišvengiamas, rusiškai šūktelėjo: „Plaukite čia, banditų nėra“. Suklaidinti priešai ėmė drąsiai artintis. Partizanai pradėjo šaudyti. Supratę apgaulę rusai ėmė trauktis, nuo kranto juos parėmė kulkosvaidžiai ir minosvaidžiai. Galiausiai viskas nutilo. Po ilgos tylos, jau naktį, manydami, kad visi partizanai žuvo, enkavėdistai valtimis ir plaustais pasileido į salą. Laisvės kovotojai, iki tol tyliai tūnoję saloje, prisileido juos iki 30–40 metrų ir, iššovę signalinę raketą, atidengė ugnį. Priešo pusėje kilo panika – valtys grimzdo dugnan. Tai buvo partizanų pergalė. Junginio vadui įsakius, partizanai išsiskirstė mažomis grupelėmis ir ėmė trauktis iš apsupimo. Susirinkę pagrindinėje saloje partizanai ėmė skaičiuoti nuostolius – trūko dvylikos kovos draugų. Taigi Vokietiją nugalėjusiai sovietų okupacinei kariuomenei teko dar kovoti ilgai, ir susidoroti su Palių partizanais sekėsi sunkiai. Pasak archyvinių duomenų, tomis dienomis šiose vietovėse nužudyta per 30 partizanų, ežero pakrantėje aptikti ir sunaikinti devyni bunkeriai. Žuvusiųjų pavardės, deja, istorijai išliko ne visos. Riečių kaime pastatytame paminkle įamžinti šie žuvę Šarūno būrio partizanai: Jonas Kaminskas-Šarūnas, Juozas Karalius-Giunteris, Juozas Kasperavičius-Strausas, Juozas Laukaitis, Vytautas Lietuvninkas-Sakalas, Jonas Marčiukaitis-Šermukšnis, Antanas Meškelevičius-Tigras, Motiejus Overa-Žaibas, Juozas Pūkas-Griausmas, Juozas Stanynas-Vilkas, Jurgis Stanynas-Briedis ir Jurgis Žukauskas-Dagilis. Kituose šaltiniuose dar nurodomi tomis dienomis žuvę Vincas Adukauskas ir Vytautas Linionis. Rugpjūčio 9-ąją partizanų susirėmimo su okupantais minėjimas vyko prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę. Koplytėlėje buvo aukojamos šv. Mišios už žuvusius ir mirusius Lietuvos laisvės kovotojus, žuvusių partizanų pagerbimas vyko Gudelių kapinėse.

Partizanų kovas stengiamasi įamžinti ir filmuose. Taip jau pradėtas filmas apie garsiojo Kalniškės mūšio laimėjimą. Jis laikomas lūžiu Lietuvos partizanų pasipriešinimo istorijoje. Rugpjūčio 8 dieną Verkių regioniniame parke buvo vykdomas istorinis eksperimentas. Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai ir Krašto apsaugos savanorių pajėgos imitavo Lietuvos partizanų ir Sovietų Sąjungos NKVD pajėgų mūšį, vykusį Kalniškėse miške Lazdijų rajone 1945 metų gegužę. Kalniškės mūšyje dalyvavo apie 100–120 partizanų, vadovaujamų Jono Neifaltos-Lakūno, ir kelis kartus gausesnės NKVD kariuomenės 220-ojo pasienio pulko pajėgos. Kai kuriais duomenimis, NKVD pajėgos galėjo siekti apie tūkstantį žmonių. Mūšyje žuvo daugiau nei 40 partizanų, NKVD nuostoliai – keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų. Šis Verkių parke imituotas mūšis – karybos eksperto Aleksandro Matonio kuriamo filmo „1945. Kalniškė – lūžio taškas“ sudėtinė dalis. Eksperimentą įgyvendino mažiau žmonių nei iš tiesų dalyvavo Kalniškės mūšyje: apie 20 Krašto apsaugos savanorių pajėgų karių atliko partizanų vaidmenį, juos „puolė“ 85 Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai, imitavę priešą. „NKVD pajėgos“ sunaikino visus „partizanus“, tačiau ir pačios patyrė nuostolių. Buvo naudoti šiuolaikiški ginklai, kurie yra Lietuvos kariuomenės arsenale. A. Matonio teigimu, eksperimentui specialiai buvo išrinkta vieta, panaši į originalią: „partizanai“ įsitvirtino ant kalvos, aplink miškas – tankus eglynas.

O dar liepos 25 dieną Elektrėnų savivaldybėje irgi buvo paminėtas vietinių partizanų žygis, surengiant tradicinį žygį partizano Jono Misiūno-Žalio Velnio pramintais takais. J. Misūnas-Žalias Velnias (1911-1947) sovietams okupavus Lietuvą, 1944 metų liepą kartu su šeima apsigyveno Janionių kaime, Ukmergės apskrityje, suorganizavo partizanų būrį. Liepos pabaigoje jame jau buvo apie 200 kovotojų, veikė Ukmergės ir Trakų apskrityse. Rugsėjį savo partizanų būrį pavadino Didžiosios Kovos rinktine. Partizanas buvo saugumo suimtas 1946 metais Vilniuje, kai atvyko į partizanų apygardų atstovų pasitarimą. 1947 metų kovo 11 dieną nužudytas Maskvoje, palaidojimo vieta nežinoma. Žalio Velnio pėdomis žygeiviai ėjo nuo Neries regioninio parko iki Abromiškių kaimo. Galima buvo pasirinkti vieną iš trijų trasų. Jose išsidėstė punktai, kuriuose galima buvo pailsėti, atsigaivinti ir sužinoti apie partizaninį pasipriešinimą, apžiūrėti partizanų buities įrankius bei įvairią karinę techniką. Čia dalyviai sutiko įvairių šalių ir įvairių laikmečių karius. Žygį organizavo Abromiškių kaimo bendruomenė, Lietuvos šaulių sąjunga ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjunga. Šiemet jis vyko ketvirtą kartą. Po žygio vyko Abromiškių kaimo 444-osioms metinėms skirti renginiai: salvėmis žuvusiuosius už Lietuvos laisvę pagerbė ir valstybinę vėliavą iškilmingai pakėlė Garbės sargybos kuopos kariai, veikė Lietuvos ir NATO kariuomenės ginkluotės ekspozicija, partizanų ginkluotės ir įrankių paroda. Čia buvo pristatomi senovės amatai, veikė aitvarų dirbtuvės, lazerinė šaudykla, kraujo donorystės akcija. Renginio metu dalis surinktų pinigų buvo skirta ukrainiečių karių palaikymui Lietuvoje ir Jono Misiūno-Žalio Velnio paminklui prižiūrėti. J. Misiūnui 1997 metais suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties), o 1999 metais prezidento dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu, jam suteiktas pulkininko laipsnis.

Lietuva stengiasi prisidėti ir prie tarptautinių iniciatyvų, įvertinant kovą su komunizmu ir patirtas kančias. Pažymint lietuvių kovą už laisvę, svarbu ir tai, kad Lietuvos Vyriausybė ketina prisidėti prie Kanados sostinėje Otavoje statomo paminklo komunizmo aukoms. Statybos darbus planuojama pradėti šiemet, o užbaigti 2017 metais, kai Kanada minės 150-ąsias valstybės įkūrimo metines. Paminklas su simboliniu Vilties tiltu bus statomas Otavos centre šalia Kanados parlamento, Aukščiausiojo teismo, archyvo pastatų. Lietuva paminklo statyboms ketina pervesti 10 tūkst. eurų. Projektas pastatyti paminklą atsirado kaip bendras Kanados tautinių bendruomenių lyderių, valdžios atstovų ir užsienio valstybių, nukentėjusių nuo komunizmo, siekis pagerbti komunizmo aukas. Anot Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos, paminklu siekiama priminti, kad Kanada suteikė prieglobstį nuo persekiojimo daugelio tautų žmonėms, nukentėjusiems nuo komunizmo, tarp jų ir lietuviams. Paminklo statybos klausimus koordinuoja nevyriausybinė organizacija „Tribute to Liberty“ kartu su Kanados Nacionaline sostinės administracija. Paminklo statybą remia ir Kanados lietuvių bendruomenė.

Liepos pabaigoje nuo Vilniaus Žaliojo tilto pagaliau nuimtos sovietinės stalinistinės skulptūros. Keturios skulptūrų grupės, vaizduojančios sovietinius kareivius, darbininkus, valstiečius ir studentus, ant Vilniaus Žaliojo tilto buvo pastatytos 1952 metais, stalinizmo įkarščio laikais. Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė besidžiaugianti, kad nuo Vilniaus Žaliojo tilto nuimtos sovietinės skulptūros. Tiesa, ji padarė tam tikrą išlygą, kad Lietuvos žmonės turėtų nuspręsti, ką su jomis daryti. „Šiaip tai aš džiaugiuosi, kad jų ten nėra. Tai – mano asmeninė pilietinė pozicija. Ir manyčiau, kad jų likimą turėtų spręsti žmonės – galima daryti apklausą tiek vilniečių, tiek galbūt Lietuvos žmonių – turime patys apsispręsti, ką su jomis daryti“, – paklausta, ar, jos nuomone, Žaliojo tilto skulptūros turėtų grįžti į savo vietą ant tilto, atsakė D. Grybauskaitė. Patriotiškai nusiteikę ir už nukėlimą pasisakantys žmonės įsitikinę, kad skulptūros buvo sovietinės propagandos dalis ir žeidžia žmones, kovojusius už Lietuvos išsivadavimą iš sovietų okupacijos. Žaliojo tilto skulptūros oficialiai yra pripažįstamos kaip kultūros vertybė. Jų nukėlimo priešininkai įtikinėja, kad skulptūros buvo neatskiriama tilto dalis, kaltina sostinės valdžią politikavimu ir istorinių sąskaitų suvedinėjimu. Kai kurie žymūs kultūros paveldo saugotojai nederamai iškelia jų vertę ir teigia sieksiantys jas atstatyti. Tarp tokių yra Gražina Drėmaitė. Gal tada apverkti reikėtų ir nacistų metais pastatytus Hitlerio valdžios garbinimo stabus, vėliau nugriautus? Kodėl nesiūloma tokių atstatyti? Prieš sovietams pastatant dabartinį Žaliąjį (tada pavadintą I. Černiachovskio), visą prieškarį šioje vietoje stovėjo geležinis tiltas – su prikabintais Vyčio skydeliais iš abiejų tilto galų. Atsakas „žinovams“, kad nuėmus Žaliojo tilto skulptūras, yra bandoma ištrinti Lietuvos istoriją, nes Stalino „meno“ balvonai – jokia istorija, o greičiau pastangos paneigti tautinę Lietuvos istoriją ar pakeisti marksistine istorijos samprata. Vilniaus meras Remigijus Šimašius teisingai ir ryžtingai aiškina, kad skulptūrų grąžinti neplanuojama.

Tačiau pašalinant sovietines skulptūras nuo Žaliojo tilto Vilniuje, minint partizanų pasipriešinimo kovas ir pergales pirmaisiais okupacijos metais, lygiagrečiai, be jokių imitacijų ir slėpynių, tiesiog atvirai vykdomi puolimai prieš partizanus ir patriotus. Svetainėje Propatria.lt pasirodžius išsamiam ir argumentuotam Vytauto Sinicos straipsniui, parodančiam ydingus žinomo žurnalisto Rimvydo Valatkos „nusišnekėjimus“ apie sovietų NKVD už patriotinės organizacijos steigimą nužudyto Jono Noreikos tariamą dalyvavimą žydų žudynėse nacių okupacijos laikais, tarp Kremliui dirbančių internautų pasipylė pagiežos pliūpsniai. Už tai, kad V. Sinica abejoja Valatkos ir panašių „istorikų“ sutrinktais „lietuvius, kaip žydšaudžius demaskuojančiais“ duomenimis, buvo pavadintas netgi lietuviško fašizmo apologetiku. Kitas „komentatorius“ primeta autoriaus jaunumą: „Autorius gana vienašališkai nušviečia kagėbistų veiklą Lietuvoje. Jis per jaunas, kad taip lengvai švaistytųsi „tarybinio“ laikmečio įvertinimais“. Tačiau galima džiaugtis, kad tokių komunizmo aušros vis dar pasiilgusiųjų būta nedaug. Kai kurie internautai lieka dėkingi už tiesą argumentuotai atskleidžiančius rašinius, kurių dabar yra ne per daugiausiai, ir dėkoja tiek jaunajam autoriui, tiek kitiems, pasipriešinusiems partizanų juodinimui.

Bandant apšmeižti vieną iš ilgiausiai kovojusių partizanų Antaną Kraujelį, kartu išteisinant dar gyvus jo žūties kaltininkus, KGB generolus, metant kaltinimus Jonui Noreikai dalyvavus žydų žudynėse, kurie sustiprėjo po Žaliojo tilto Vilniuje stalinistinių okupacijos „meno“ skulptūrų nuėmimo, atsiranda siūlymai „peržiūrėti“ ir kitų tautai nusipelniusių asmenų atminimą.

Kaip bebūtų keista, tai eina iš Kultūros paveldo departamento (KPD) pareigūnų. Rugpjūčio pradžioje šio departamento Kauno skyrius kreipėsi į miesto savivaldybę, prašydamas apsvarstyti, ar nebūtų „tikslinga“ pakeisti Kazio Škirpos gatvės pavadinimą ir nuimti šiam prieškario Lietuvos veikėjui skirtą memorialinę lentą miesto centre. KPD Kauno skyriaus rašte merijai teigiama, jog K. Škirpa „galbūt“ buvo vienas iš Tautos darbo apsaugos bataliono, atsakingo už tūkstančių žydų tautybės Lietuvos piliečių nužudymą, kūrėjų ir šios organizacijos vadų. „Manome, kad nusikaltimais žmoniškumui įtariamų asmenų vardais Kauno miesto gatvės neturėtų būti vadinamos, o memorialinės lentos, jeigu jos reikalingos, turėtų būti bent jau papildomos prierašais apie tokių asmenų įvykdytus nusikaltimus“, – sakoma paveldosaugininkų rašte. Kaip tada suprasti KPD Kauno skyriaus vedėjo Svaigedo Stoškaus aiškinimą, kad paveldosaugininkai netvirtina, jog šis prieškario veikėjas tikrai buvo susijęs su nusikaltimais žmoniškumui, jeigu jų pareiškime tai tiesiai ir aiškiai taip išsakoma? S. Stoškus teigė, kad, gink Dieve, taip tikrai neteigia, tačiau vėl iš karto tęsė: „Tauta turi pažinoti ne tik savo didvyrius“. Anot S. Stoškaus, Kaune įamžinta ir daugiau asmenų, kurių vaidmuo Antrojo pasaulinio karo metais vertinamas „nevienareikšmiškai“. Gaila, kad lietuvių ir žydų santykius gana dažnai tolerantiškai suprantanti Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky irgi pritaria Kauno paveldosaugininkų kreipimuisi į savivaldybę. Savo džiaugsmą dėl „prasidėjusių diskusijų“ ji išreiškė, matydama, kad „tokį judėjimą“ pradėjo ne žydai, o tie žmonės, kurie turi priėjimą prie daugiau dokumentų. Betgi K. Škirpa, būdamas Lietuvos atstovu prieškario Vokietijoje ir gaudamas daug informacijos iš nacių valdžios atstovų, sudarė palankias prielaidas Birželio sukilimui, leidusias kuo greičiau išvyti Raudonosios armijos dalinius iš Lietuvos prasidėjus karui ir perimti valdžią lietuvių atstovams, nors tos valdžios realijas naujieji okupantai pasistengė tuoj pat pašalinti. Tačiau K. Škirpa vis dėlto išlieka kaip vienas iš Birželio sukilimo iniciatorių ir, matyt, todėl lietuviškųjų „kultūros paveldo saugotojų“ rankomis siekiama jį sutepti, suniekinti už jo antisovietinę veiklą. Dar neseniai, liepos pabaigoje, buvo paminėtas Kauno S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo šimtmetis, prie įkurto memorialo buvo pagerbti nuo okupantų rankų žuvusieji aviatoriai. Beje, Aleksoto aerodromas buvo įkurtas 1915 metais, vokiečiams užėmus Kauną. 1927 metų rugsėjį į Kauno aerodromą atskridę broliai Vitrolesai susitiko su prezidentu Antanu Smetona, prieškaryje atvykdavo ir daugiau užsienio lakūnų. Jubiliejiniame renginyje oro akrobatinius triukus parodė vengras pilotas Peteris Bešenjus (Péter Besenyei). Jis – legendinis vengrų pilotas, oro lenktynių „Red Bull Air Race“, vykstančių visame pasaulyje, krikštatėvis ir pilotų treneris bei moralinis palaikytojas. 100 metų aerodromo jubiliejaus šventę užbaigė koncertas su Lemon Joy, Garbanotu Bosistu, BA. ir kitais užsieniečiais. Gaila, tik kad dainos dainuotos ne lietuvių kalba, nebuvo padainuota net ta vengro P. Bešenjaus tarptautiniuose čempionatuose dainuota daina „Žygiuoja kareiviai per smėlį“, kuria jis sutikdavo lietuvių atstovus. Keičiasi laikai, keičiasi supratimas apie gimtąjį kraštą, tėvynę, jos kalbą, moralę, žmones. Sovietizmas pavirto žydšaudžių paieška tarp lietuvių patriotų, o modernizmas pavirsta kosmopolitizmo įtvirtinimu.

Prieš 75 metus, 1940 m. liepos 23 d., JAV valstybės sekretorius Samneris Velesas (Sumner Welles) paskelbė garsiąją Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo deklaraciją, kuri reiškė, kad 1940 metais SSRS įvykdyta Lietuvos, Latvijos ir Estijos aneksija niekad nebuvo įteisinta. Spausdinimo mašinėle surašytame dokumente išdėstytos pozicijos Amerika laikėsi iki pat 1990 metų, kai Lietuva, Latvija ir Estija pagaliau atkūrė nepriklausomybę. Visą okupacijos laiką Lietuvos Trispalvė plevėsavo JAV departamente, Lietuvos ambasada buvo oficialiame protokolo sąraše. JAV nuosekliai laikėsi Baltijos šalių aneksijos nepripažinimo politikos. Net keliose užsienio valstybėse galėjusi veikti Lietuvos diplomatinė tarnyba padėjo išsivadavimo metu Lietuvai ryškiai išreikšti savo nepriklausomybės siekį pasaulyje. Nors Lietuvos proamerikietiškumas turi trūkumų ir privalumų, bet jis yra Lietuvos užsienio ir saugumo politikos šerdis. Siekdamos neutralizuoti Rusijos įtaką Baltijos šalys turi rasti savo vietą JAV geostrategijoje. Verta prisiminti, kad 2002 metų lapkritį tuometis JAV prezidentas Džordžas Bušas (George Bush) užtikrino, jog Lietuvos piliečiai agresijos akivaizdoje niekada nebekovos vieni. „Visi Lietuvos priešai yra ir JAV priešai“, – tuomet sakė D. Bušas. Deklaracijos 75-mečio proga Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė parašė viešą laišką JAV žurnale „The Wall Street Journal“, kuriame priminė S. Veleso deklaraciją, jos reikšmę Baltijos šalims ir padėkojo Amerikos žmonėms. „Prieš septyniasdešimt penkerius metus Jungtinės Amerikos Valstijos pareiškė nepripažinsiančios Sovietų Sąjungos įvykdytos Estijos, Latvijos ir Lietuvos aneksijos. Mano gimtosios šalies okupacija truko 50 metų, tačiau laisvės viltis padėjo mums išgyventi sovietinį siaubą. Šiandien Lietuva stipri ir laisva – mūsų šalis yra atsakinga tarptautinės bendruomenės ir visateisė Europos Sąjungos bei NATO narė“, – teigė D. Grybauskaitė. Lietuvos valstybės vadovė pabrėžė, kad pastarąjį dešimtmetį Rusija vėl gręžiasi į savo sovietinę praeitį ir vis dažniau taiko žiaurius Stalino režimo metodus. „Įsiveržimai į Gruziją ir Ukrainą kalba patys už save. Šiandien, kaip ir prieš 75 metus, turime būti vieningi: nepripažįstame Gruzijos teritorijos okupacijos, smerkiame Krymo aneksiją ir kategoriškai prieštaraujame Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą“, – rašė D. Grybauskaitė. Pasak jos, per pastaruosius 25 metus vykusi Lietuvos transformacija gali tapti puikiu pavyzdžiu kaimynams iš Rytų, todėl ji pritaria Ukrainai, Moldovai ir Gruzijai, taip pat pasirinkusioms Europos integracijos kelią ir turėsiančioms „pertvarkyti savo ekonomiką, išvalyti valdžios institucijas nuo korupcijos, apginti piliečių teises ir laisves“. Prezidentė teigė: „Istorija mus moko, kad prievarta, spaudimas ir atviras šantažas tik dar labiau skatina atkakliai siekti šių tikslų. Autoritariniams ir totalitariniams režimams niekada nepavyko ilgam atimti iš žmonių laisvės“. Įvertinusi prieš 75 metus priimtą S. Veleso deklaraciją, kuri „atskleidžia JAV vaidmenį pasaulyje – stoti engiamųjų pusėn“, laiško pabaigoje Prezidentė ragina panašios pozicijos laikytis ir dabar – „kartu su JAV pasmerkti pasaulyje vykdomą agresiją, okupaciją ir terorą“ (čia galvoje turima vidinė karinė agresija Ukrainoje).

Minint mūsų didvyriškus žingsius, keistai atrodo kai kurių mūsų politikų, atsakingų už krašto apsaugą, veiksmai. Stebėjome, kaip net krašto apsaugos ministras paklūsta keleto rėksnių šauksmams, kaip tai atsitiko gegužę, ir jis iškart pareiškė, jog šauktinių, tikriausiai, neprireiks kviesti: šiemet apsieisime be šauktinių, surankiosime savanorius, t.y. savanorių kuopas paversime šauktiniais. Ir išties pavasarį tokie išsigandusio ministro žodžiai jau vasaros pabaigoje materializavosi: stabdomas privalomas šaukimas į kariuomenę Šiaulių regione, paskiau – Klaipėdos ir Alytaus regionuose. Šiaulių regionas – Šiaulių miesto bei rajono, Joniškio, Pakruojo, Radviliškio, Kelmės, Telšių, Akmenės ir Mažeikių rajonų savivaldybės. Toks sprendimas priimtas esą surinkus šiems metams nustatytą tinkamų atlikti karo prievolininkų skaičių šiame regione. Tad ar taip nesubliukš Seimo priimtas sprendimas atnaujinti nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, kai 2015 metais ją atlikti turėtų 3 tūkst. jaunuolių iš 2015 metų šaukimo sąrašų, į kuriuos įtraukti 36825 karo prievolininkai? Rugpjūčio 6 dienos duomenis, savanoriškai į privalomąją pradinę karo tarnybą norą esą pareiškė 2431 jaunuolis. Matydami tokį gynimosi „supratimo pakilimą“ NATO nusprendė, kad neverta eikvoti išlaidų ir pajėgų, ir sumažina oro policijos Baltijos kraštuose kiekį.

© 2015 „XXI amžius“