Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Kryžkelės
Lietuva
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Vysk. Linas Vodopjanovas OFM – apie Pašvęstojo gyvenimo metus Lietuvoje: „Pamažu pradedame dirbti kartu“

Vysk. Linas Vodopjanovas OFM Edvino Bružo nuotrauka

Nukryžiuotojo Jėzaus kongregacijos seserys

Tiberiados broliai

Popiežiaus Pranciškaus paskelbtų Pašvęstojo gyvenimo metų proga Lietuvos vienuolijos 2015 m. rugpjūčio 29 d. organizuoja Palapinių šventę Vilniaus Bernardinų sode. Organizatoriai kvies visus besidominčius pabendrauti, susipažinti ir pamatyti, kuo gyvena ir ką veikia vienuoliai bei vienuolės visoje Lietuvoje. Metų pradžioje jau įvyko Lietuvos pašvęstojo gyvenimo asmenų simpoziumas Kaune, Atvirų durų diena, pradėtas Samuelio kursas atpažinti pašaukimą. Rengėjai numatė ir Pasninko bei permaldavimo dieną už savo ir vienuolijos bei visos Bažnyčios klaidas ir nuodėmes. Šalia tradicinės visose vyskupijose vasario 2 d. minimos Pašvęstojo gyvenimo dienos vyksta piligrimystės, per įvairias bendruomenes keliauja speciali ikona, įvairiomis progomis bendruomenės prisistato. Kitų metų sausį Metus vainikuos bendra šventė Kretingoje. Ši gana įtempta programa suteikia progą pačioms bendruomenėms geriau suvokti savo tapatybę, naujai pažvelgti į savo pašaukimą ir vykdomą misiją. Vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, Telšių vyskupas augziliaras ir pranciškonas, yra LVK Vienuolijų reikalų komisijos pirmininkas. Interviu Bernardinai.lt jis dalijasi mintimis apie tai, ką jau davė šie metai patiems pašvęstiesiems.

Jau įpusėjome Pašvęstojo gyvenimo metus. Įvyko specialus simpoziumas, Atvirų durų diena ir kiti renginiai. Ką jums patiems, kaip pašvęstųjų bendruomenei Lietuvoje, duoda ar jau davė šie metai ir jų renginiai?

Manau, kad svarbiausias vaisius yra tas, kad pradėjome švęsti kartu. Man atrodo, kad tai labai svarbu. Gal jau yra šiek tiek įdirbio, ypač tarp seserų vienuolijų – jos jau daro kai ką kartu. Tai – savotiškas iššūkis, nes kartais dar pasitaiko sustabarėjimo, nusistatymo, kad „mes mokame būtent taip“, „taip yra ir daugiau nieko nekeisime“ ir pan. Tačiau vis labiau žmonės pamato, kad, atverdami duris, savo bendruomenes kitiems, ne tik kažką duodame, bet ir gauname kitą patirtį, kitą požiūrį. Vyko bendros konferencijos, renginiai, jau bendrai vykdoma jaunų vienuolių formacija, Kristaus ikona keliauja iš vienuolijos į vienuoliją. Vyksta tarsi maldos grandinė vienų už kitus: paprastas ženklas, bet į namus atkeliaujanti ikona tarsi dar labiau mus tarpusavyje sujungia. Per tą priartėjimą vienas prie kito vėl pajuntame savo pašaukimo džiaugsmą.

Vienas iš dokumentų – pirmasis skirtas Pašvęstojo gyvenimo metams – pavadintas „Džiaukitės“ („Ralegratevi“). Popiežiaus paraginimas „Evangelium gaudii“ (Evangelijos džiaugsmas) taip pat kalba apie Evangelijos džiaugsmą. Jei pasirinkusieji pašvęstąjį gyvenimą niekur neranda džiaugsmo, kas tada tai per gyvenimas? Vyresnioji karta kalba apie auką, kančią... Žinoma, jos yra ir jokiu būdu nenorime išsiginti, bet popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į tai, kad turime atsiliepti kitaip: džiaugdamiesi ir mylėdami šį gyvenimą. Į kiekvieną pašaukimą reikia atsiliepti mylint tą gyvenimą. Juk neįsivaizduojame, kad vyras ar moteris tuoktųsi be meilės ir visą gyvenimą kentėtų. Taip ir kunigas, jei priima šventimus sukandęs dantis, nebus laimingas. Tad pašvęstasis gyvenimas turi būti džiaugsmo šaltinis.

Norisi šia dvasia išgyventi šiuos metus ir, žinoma, būti atviriems naujiems iššūkiams, kurių mums visiems jie dar atneš. Norisi, kad šie metai būtų mums patiems ženklas: kai popiežius juos paskelbė, norėjo, kad jie mums kai ką duotų, būtų kaip iššūkis. Kita vertus, popiežius ne kartą yra pakartojęs, kokia didžiulė Dievo dovana Bažnyčiai yra viso pasaulio broliai ir seserys, kad ir kur jie būtų.

Kalbate apie pašaukimo džiaugsmo atradimą. O kokios silpnosios vietos ryškėja, aspektai, kuriems būtent dabar reikia didesnio dėmesio?

Silpnų vietų daugiau ar mažiau kiekviena bendruomenė gali atrasti. Manau, kad visoms joms bendras jautrus dalykas yra pašaukimų trūkumas. Žinoma, tai būdinga ne tik Lietuvai, bet ir Europai, kuri išgyvena pašaukimų krizę. Jaunam žmogui šiandien apskritai labai sudėtinga apsispręsti. Net kalbant apie santuoką: išbando ją, gyvena kartu dešimt metų, bet vis nesiryžta išarti galutinio „taip“ vienas kitam. Atrodo, gal taip neapibrėžtai gyventi visai patogu, kyla įvairių baimių, įžvelgiama rizika... Panašiai ir su pašvęstuoju gyvenimu. Norisi gal tam tikrų garantijų, saugumo: ar tikrai manimi kas nors pasirūpins? Atrodo, turime visko apsčiai, bet galiausiai šitai sukelia dar daugiau nerimo, tampa sunku apsispręsti, prireikia daug laiko.

Kartais ateina, pabando pabūti bendruomenėse, bet, prieš žengdami galutinį žingsnį, atsitraukia, suabejoja... Tad yra gyvas rūpestis, kad naujieji pašaukimai, kurie ateina į bendruomenes, ateitų trokšdami visiškai įsipareigoti, nebijotų atiduoti savo gyvenimo Dievui.

Kitas dalykas, kad Lietuvos bendruomenės šiandien nėra didelės, ir nors pagerėjo jų materialinė bazė, tačiau kai kur namai tušti... Tad tie rūpesčiai bei iššūkiai – labai žemiški.

Vis dėlto pagrindinis iššūkis, mano galva, mums patiems – neužmiršti, kam esame pašaukti, nesustabarėti, neapsiprasti, ne kažkaip užsibūti. Išties, jeigu mūsų ir mažai, bet svarbu, kad tie, kurie esame, būtume tikri, kad tvirtai tikėtume, jog Dievas mus myli, davė šį pašaukimą – veltui, ne už nuopelnus, bet dovanai, ir kviečia juo gyventi.

O gal ir pati bendruomenė ne visada sugeba rasti bendrą kalbą su naująja karta?

Žinoma, kad pasitaiko iššūkių ir pačiai bendruomenei. Juk nėra lengva priimti naują žmogų. O juk turime nepamiršti, kad broliai (ar sesės) yra tau siunčiami. Džiaugiuosi, kad kai kurios vienuolijos, ypač seserų, rengia bendrus ugdymo kursus. Šiais metais Romoje vyko viso pasaulio magistrų ir kitų, atsakingųjų už pašaukimų ugdymą, suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir keletas atstovių iš Lietuvos.

Popiežius, kalbėdamas jiems, pabrėžė, kaip svarbu formuoti širdį. Tai labai didelis darbas: formuoti širdį, anot Pranciškaus, yra labiau panašu į ūkininko, kuris puoselėja, kultivuoja žemę, darbą, o ne į policininko. Todėl aš labai džiaugiuosi, kad vienuolijos Lietuvoje išties noriai ieško tų naujų formų. Iššūkiai, kurių pasitaiko, yra gerai žinomi. Bendruomenei irgi reikia kai ką keisti, atsinaujinti, kai ką kitaip daryti. Būna, kad ne visada išeina ar ne iškart pavyksta, norima likti prie įprastų ir pažįstamų dalykų. Tačiau tikrai jaučiamas ir įsitraukimas, dalyvavimas; džiugina, kad vyksta bendravimas, atsivėrimas – čia glūdi viltis.

Vasaros pabaigoje Lietuvos vienuolijos kviečia į savotišką expo: Vienuolynų palapinių šventę. Ko tikitės? Kodėl pasirinktas būtent toks formatas?

Norėjome suteikti galimybę gyvai susitikti su vienuoliais, pabendrauti ir aktyviau dalyvauti, kad šis gyvenimas ir žmonės nebebūtų apipinti legendomis ar išgalvotais pasakojimais. Suteikti progą ateiti visiems, neišskiriant nė vieno, kalbėtis, pabendrauti, klausti. Gal kai kuo pasidalinti.

Popiežius Pranciškus ne kartą ragino išeiti, tiek Bažnyčią, tiek ir kunigus, sakydamas, kad nereikia užsibūti zakristijose, reikia eiti į periferijas, visuomenės pakraščius. Jis pats įvardija, kad net Romos miestas gali būti tas pakraštys. Kartais ir mes, gyvendami dideliame mieste, bruzdesy ir judėjime, galime tiesiog jame pradingti, būti niekam nepažįstami, užsidaryti vien savo mažame pasaulėlyje. Tad šis vienuolių „išėjimas“ yra proga, sakyčiau, pakvietimas, ateiti pažiūrėti, ką mes turime Lietuvoje.

Dalis bendruomenių įsikūrusios Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, kitos turi šimtmečių tradicijas, trečios – labai jaunos, atvykusios iš kitų kraštų. Jų nariai atlieka įvairią misiją, skleidžia plačią savo bendruomenės patirtį, – kuri pirmiausia yra Dievo patirtis. Šis renginys skirtas ne reklamai, bet parodyti gyvenimą. Pirmas žingsnis buvo Atvirų durų diena: svarstėme, kas pavyko, kas nelabai, o per šį renginį norime parodyti, kad Pašvęstasis gyvenimas yra Dievo norėtas – jis nėra žmogaus sugalvotas. Tai nėra kažkokių nelaimingų žmonių sambūris. Ne, tai – Dievo norėtas gyvenimas, kai kuriems žmonėms duotas pašaukimas, į kurį jie atsiliepia, pašvęsdami savo gyvenimą evangeliniais patarimais, duodami įžadus – skaistumo, klusnumo ir neturto.

Šia švente norima parodyti, jog yra gražus brolių ir seserų gyvenimas ir tai, kokią misiją jie atlieka, kokį didžiulį įvairiausių misijų lauką apima. Kartais girdi žmones sakant: „Ką tie vienuoliai veikia? Tik meldžiasi – iš jų jokios naudos...“ Todėl norisi, kad šie metai taptų proga atskleisti pašvęstųjų vykdomą misiją, supažindinti, jog gyvuoja jų vadovaujamos mokyklos, ligoninės, sielovada, rekolekcijos, stovyklos. Yra ir uždaras, kontempliatyvus gyvenimas, kuris irgi svarbus. Norisi parodyti, kad Lietuvoje yra pašvęstasis gyvenimas ir galima prie jo prisiliesti.

Žinoma, galima sakyti, kad kiekybiškai jis nėra toks reikšmingas, tačiau tai jau kitas klausimas. Norime pirmiausia atkreipti visų dėmesį, kad šis gyvenimas yra, Dievas per pašvęstąjį gyvenimą dirba savo darbus ir toliau tikrai tam tikru būdu lydės jį.

Daugiau informacijos apie renginį: www.vienuolijusvente.lt bei Facebook paskyroje.

Kalbino Saulena Žiugždaitė

© 2015 „XXI amžius“