Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Jubiliatei dukart – lietuviškai ir ukrainietiškai – giedota „Ilgiausių metų...“

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Dvasininkai, atvykę pasveikinti dr. Aldonos Vasiliauskienės, po šv. Mišių Skapiškio bažnyčioje Aušros Jonušytės nuotrauka

Skapiškio bažnyčioje Šv. Mišias aukojo ir dr. Aldoną Vasiliauskienę sveikino Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas

Dr. Aldona Vasiliauskienė jos garbei skirtame renginyje

Dr. Aldona Vasiliauskienė, Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas ir Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė

Jubiliatę sveikina (iš kairės): Metropolito Josifo Veljemino Rutskio filosofijos-teologijos studijų Bazilijonų instituto Briuchovičiuose (Ukraina) rektorius, t. Juozapatas Chaimykas OSBM, vertėjas Vasilis Kapkanas, buvęs to paties universiteto rektorius t. Dionizijus Zavediukas OSBM, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, o ukrainietis karvojų kepėjas Michailo Maksimjiuk įteikė du savo rankomis iškeptus skanumynus

Jubiliatę sveikina ir užriša juostą Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius

Sveikina krikšto sūnus Benas Mišeika Aušros Jonušytės nuotraukos

Metų revizijos prasmė

Ar verta švęsti gimtadienius, ypač, kai gyvenimo kelyje pasirodo apvalus skaičiukas, ženklinantis nemažą atkarpą? Psichologai pastebi, kad, pasinėrę į kasdienybę, dažniausiai užmirštame savo būties laikinumą tam tikrų amžiaus krizių kontekste, o jubiliejus kartais iškeliąs į paviršių svarbius praeities išgyvenimus, sužadinąs nerimą, net stresą. Kaipgi iš tiesų yra?

Iš pradžių gimtadienių vakarėlius rengdavo tik karaliai. Pamažu tai daryti išdrįso didikai, pirkliai, amatininkai... Riedėta vis žemyn pagal socialinį rangą. Žinoma, kad XVI amžiuje prūsai šventė gimtadienius, susidedančius iš asmens sveikinimo, apdovanojimo (svarbiausia dovana – gėlės) ir vaišių. Lietuvoje šių švenčių tradicija palyginti nesena – XX amžiaus pradžia. Iki tol svarbesnis buvęs vardadienis. Gimtadienis Lietuvoje išpopuliarėjęs praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetį. Kartu formavosi ir papročiai apjuosti sukaktuvininką jubiliejine juosta, linkėti laimės ir sveikatos, giedoti „Ilgiausių metų...“

Pasak psichologų, nors jubiliejus priverčia kiekvieną stabtelti ir revizuoti nuveiktus darbus, tačiau ne skaičiai lemia su tuo susijusius išgyvenimus, o branda, t. y. gebėjimas realistiškai žiūrėti į gyvenimą; nedramatizuoti sunkumų bei praradimų; konstruktyviai veikti; laikytis esminių vertybių; palaikyti nuoširdžius santykius su kitais žmonėmis; suprasti jų požiūrį ir būti pakantiems... Jeigu ir nesutinkame su buvusia nuostata, kad šeimos ir draugų susiėjimai, kurie visada kupini gerų minčių, linkėjimų bei dovanų, saugo nuo piktųjų dvasių, tai tikrai neneigsime, kad šventės – didesnės ar mažesnės – jų dalyviams atneša dvasinį pasitenkinimą, fizinį atsipalaidavimą, virsta sielos atgaiva. Tada ir „kaltininkas“ praėjusius metus suvokia ne kaip netektį, bet kaip Dievo dovaną.

Tokias pozityvias emocijas išgyveno istorijos mokslų dr. Aldona Vasiliauskienė bei personaliai kviesti ir liepos 31 dieną tarsi papildomai per Lietuvos radijo ryto žinias įspėti nuo užmaršties svečiai: artimesni ir tolimesni pagal giminystės ryšius, pažinties ir bendradarbiavimo metus ar kilometrais matuojamus atstumus.

„Bitutė darbščioji, Bitutė ratuota / Vėl pakvietė mus į dvasingąją puotą“, – džiūgauja poetas ir literatūros kritikas Alfredas Guščius kolegei Aldonai dedikuotame eilėraštyje. Jubiliatės A. Vasiliauskienės „dvasingoji puota“ man asocijuojasi su stora „n“ valandų trukmės ir daugybės dalyvių – svečių ir šeimininkų – rašyta bendra tema susietų dviejų dalių knyga. Pirmoji – šv. Mišios Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje, antroji – iškilmės to paties miestelio (Kupiškio r.) kultūros namų salėje. Beje, antroji dalis sukomponuota iš kelių skyrių – solenizantės ryšių su kraštiečiais apžvalgos-parodos atidarymo ir sveikinimų-apdovanojimų-linkėjimų-padėkų ceremonijos.

Dvasios ambasadorė

Tikroji dr. A. Vasliuaskienės gimimo diena – liepos 23-ioji – pirmiausia paminėta Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kurioje šv. Mišias už savo parapijietę aukojo LEU Istorijos fakulteto Katalikų tikybos katedros lektorius vikaras dr. kun. Mindaugas Ragaišis, o vakare šv. Mišias už Aldoną koncelebravo Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM ir kun. t. Joakimas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM.

Maldai ir šventiniam susibūrimui Skapiškyje, savo vaikystės miestelyje, solenizantė pasirinko liepos 31-ąją, kai Bažnyčia mini didįjį šventąjį Ignacą Lojolą – Kristaus meilės žmonėms dalintoją sunkumų slegiamame pasaulyje, Jėzaus draugijos įkūrėją. Vienuolių jėzuitų (SJ) moto „Didesnei Dievo garbei“ tobulai sutampa su A. Vasiliauskienės mokslinių ir praktinių darbų kryptimis.

Skapiškyje šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas. Pamoksle originaliai ryškindamas šv. Ignaco Lojolos dvasingumą, jo rūpinimąsi kiekvienu asmeniu ir jo mokymą apie šio pasaulio vertingumą, vysk. J. Kauneckas nurodė nemažai tų bruožų atspindžių dr. A. Vasiliauskienės asmenyje, organizacinėje, mokslinėje ir publicistinėje veikloje. Apibendrindamas tuos atspindžius ir remdamasis ilgamete bendravimo patirtimi (istorikė daug laiko skyrė Panevėžio vyskupijos archyvinės medžiagos studijoms), vyskupas Aldoną pavadino dvasios ambasadore, t. y. aukščiausio lygmens diplomate, tarp pačių lietuvių, tarp lietuvių ir ukrainiečių, tarp lotynų ir graikų apeigų katalikų, tarp tikinčiųjų ir Dievo: „Su mumis šiandien meldžiasi artimiausi daktarės draugai dvasininkai iš Ukrainos ir Lietuvoje dirbantys graikų apeigų katalikų atstovai. Kai visi su užuojauta žvelgiame į kankinamą Ukrainą, daktarė tapo tiesiog Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčios ambasadore Lietuvoje“ („Kupiškėnų mintys“, 2015 08 04).

Beje, Liepos 31 dieną už Aldoną ir jos artimuosius šv. Mišias Marijampolės Palaimintojo Jono Pauliaus II koplyčioje aukojo į Skapiškį negalėjęs atvykti kun. Ignas Plioraitis.

* * *

Staigmena ir dvasiniu pakylėtumu susirinkusiesiems bažnyčion tapo pradinis momentas – prie altoriaus sustojus vyskupui ir dvylikai kunigų: metropolito Josifo Veljamino Rutskio Filosofijos-teologijos studijų Bazilijonų instituto Briuchovičiuose (Ukraina) rektoriui t. Juozapatui (Andrijui Chaimik) OSBM, buvusiam šios institucijos rektoriui t. Dionizijui Zavediuk OSBM, atvykusiam iš Romos, t. Pavlo Jachimec OSBM iš Vilniaus, apaštaliniam protonotarui Broniui Antanaičiui iš Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros, Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios klebonui kun. Vytautui Rapaliui, Krekenavos klebonui dr. Gediminui Jankūnui; Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rektoriui dekanui kun. dr. Simui Maksvyčiui ir kun. Rimantui Kauniečiui; Papilio klebonui kun. Virgilijui Liuimai, Dusetų klebonui kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui, Zarasų dekanui ir klebonui kun. Remigijui Kavaliauskui, Kupiškio vikarui kun. Justui Jasėnui. Bažnyčioje kartu su visais meldėsi iš Ukrainos atvykęs t. Hipatijus (Nazaras Vačyšyn) OSBM ir bažnyčios šeimininkas Skapiškio klebonas kun. Salvijus Pranskūnas.

Kunigų skaičius prie Didžiojo altoriaus man, kaip lituanistei, įgavo netikėtą potekstę. Prisiminiau, kad apaštalas Jonas dangaus regėjime matė miestą su „dvylika pamatinių akmenų ir ant jų buvo dvylikos Avinėlio apaštalų dvylika vardų“ (Apreiškimo 21, 14, Pradžios 4, 28). Ir dar: skaičius 12 – visatos, dvasinės, kosminės ir žemiškos tvarkos ir sėkmės simbolis: 12 Biblijos mokinių ir apaštalų, 12 Jokūbo sūnų, 12 žvaigždžių Apokalipsės karūnoje, 12 Graikijos panteono sūnų, 12 Zodiako ženklų, 12 mėnesių, 12 valandų, 12 žolynų, iš kurių pinamas Joninių vainikas... Nors protu ir suvoki, kad 12 kunigų nebuvo iš anksto planuota, bet vis dėlto šis atsitiktinumas ar nepaprastumas vertė susirinkusiuosius suklusti, skatino per maldą geriau įsiklausyti į Dievą ir pažinti save, ragino ieškoti savo vietos pasaulyje ir stimuliavo ne vien tik Jubiliatę kūrybingai darbuotis, bet ir mus visus nusiteikti produktyviai išnaudoti kiekvieną gyvenimo akimirką. O ir pati žodžio „tvarka“ sąvoka asocijavosi su Utenos krašto patarle „Be tvarkos gyvensi – ne laiku pasensi“.

Paroda jubiliatės akimis

Skapiškio kultūros namų vestibiulyje pristatydama parodą „Gyvenimas mokslui ir žmonėms“, jos iniciatorė ir autorė, Kupiškio bibliotekos darbuotoja Jolita Pipynienė, sakė: „Visi čia susirinkusieji pažįstame Aldoną. Ji – asmenybė. Kartais net nebespėjame visų jos pasiekimų aprėpti. Jubiliejaus proga nusprendėme surengti jai šventę, nes visąlaik Aldona kviesdavo mus į savo organizuotus renginius. Siekėme visiems priminti ir parodyti, ką Aldona yra nuveikusi garsindama Kupiškio kraštą“. Paroda, jubiliatės akimis žiūrint, – tarsi šilko juosta, iš josios gražiausių susitikimų su kraštiečiais nuausta, kad žadintų margiausius praeities prisiminimus, kad bylotų apie ją rengusių žmonių gerumą, iš jų širdžių plūstančius dvasinius turtus, kad pasąmonėje šnabždėtų: „Džiaukis – tu gyveni!“

Už ką tokia pagarba?

Paskui svečiai buvo pakviesti į Kultūros namų salę. Įėjimas apvedžiotas gražiai nupintu ąžuolo lapų vainiku. Visas ąžuolui priskirtas epitetų ir simbolių reikšmes galima rašyti prie Aldonos vardo, kuris, iš graikų kalbos išvertus, reiškia „palankumas, maloningumas“. Knygoje „Vardų žinynas“ Aldonos charakterizuojamos taip: protingos, turtingos vaizduotės; linkusios daugiau domėtis dvasiniais, o ne materialiniais dalykais; emocingos; nuolat besiilginčios dvasinio bendravimo su artimais žmonėmis, tik fiziškai trapios. Pasakojimas apie ąžuolo vainiką ir Jubiliatės vardo reikšmę – kontekstas konkretiems sveikinimams ir linkėjimams suvokti, nebeaiškinant, už kuriuos asmenybės bruožus ir nuopelnus dr. A. Vasiliauskienė godojama ne vien Skapiškio, Kupiškio, Utenos, Zarasų kraštuose, bet ir Suvalkijoje, Žemaitijoje.

Tie nuopelnai išskaičiuoti gražiai išleistame lankstinuke „Gyvenimas mokslui ir žmonėms. Aldonai Vasiliauskienei – 70 metų. Kupiškis, 2015“. Čia rašoma: „Humanitarinių mokslų (istorijos) daktarė Aldona Pajedaitė-Vasiliauskienė tyrinėja bažnyčių, parapijų istoriją, lietuvių ir ukrainiečių istorinius ryšius, rašo apie lietuvių ir ukrainiečių dvasininkus, Lietuvių katalikų mokslo akademijos veiklą bei jos narius, tyrinėja Vilniuje įkurto Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją. Jos mokslinių ir mokslo populiarinimo straipsnių lobynas perkopė 1500. Publikacijos spaudoje ir monografijų rengimas – tik dalis jos veiklos Lietuvoje ir mūsų krašte, Kupiškyje bei Skapiškyje“. Dar keletas minėto lankstinuko fragmentų: 2006 metais A. Vasiliauskienė įsikūrė Skapiškio miestelyje ir savo sodybą Mokyklos gatvėje pavadino arkivyskupo Mečislovo Reinio vardu. 2007 metais pastatė koplytstulpį M. Reiniui atminti, tikėdamasi, kad jis taps dvasinio atgimimo simboliu miestelyje. Koplytstulpio autorius – tremtinys Antanas Ruškys iš Endriejavo. Naujam gyvenimui atgijusi sodyba tapo ukrainistikos židiniu. Miestelyje lankosi nemažai į Lietuvą iš Ukrainos atvykstančių vienuolių bazilijonų. Viešėjo ir Ukrainos ambasadorius Lietuvos Respublikoje Igoris Prokopčiukas. 2014 m. spalio 4 d. Kupiškio rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuotas dr. A. Vasiliauskienės monografijos „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymas (monografijos autorė – kol kas vienintelė Lietuvos mokslininkė, kurios darbas išleistas Romoje Mokslo darbų Analecta 53 tomu – I. R.). 2005 metais A. Vasiliauskienei įteikti popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštai. Mokslininkės veikla Ukrainoje įvertinta daugeliu apdovanojimų: 2001 metais – Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimo medaliu, 2006 metais – Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ir Aukso žvaigždės ordinais (ji yra pirmoji lietuvė moteris, gavusi tokį aukštą Ukrainos valstybės apdovanojimą). Tai – tik dalis jų.

Sekant A. Guščiaus ritmų pėdomis, A. Vasiliauskienės veiklai dosni „Lietuva mūsų, brangioji šalelė. / Taip pat ir narsioji šalis Ukraina / Jos siekius, planus bei idėjas maitina. / Archyvai, muziejai, bibliotekos, bažnyčios – / Daug kur pabuvota, daug kas aplankyta. / Jos straipsniai ir knygos išaugo į stirtą, / O sielos kamputy nauja tema virpa...“

Iškilmės pagal idealiai sukonstruotą scenarijų

Neįmanoma aprėpti šventės scenarijų – ilgą ir sudėtingą (organizacinio komiteto pirmininkė – Vita Vadoklytė), todėl preciziškai nušlifuotą, – kad svečiai viską išgirstų, viską pamatytų, kad valandos jiems lėktų dėmesingai sekant sveikintojų mintis ir mėgaujantis išgyvenamo džiaugsmo antplūdžiais, kad monotonijos, nykulio ar maišaties nepajustų.

Pagarbos dr. A. Vasiliauskienei reiškimo ceremonijos pradžia tapo Skapiškio pagrindinės mokyklos muzikos mokytojos, „Aukso paukštės“ nominantės Sandros Stukaitės-Gugienės atliekama daina, kurios pirmieji žodžiai – „Eina žmogus per gyvenimą platų...“ Renginių režisierė ir vakaro vedėja V. Vadoklytė, įvardijusi šio susibūrimo tikslą ir vizualiai pristačiusi gyvenimo bei veiklos apžvalgą, paprašė jubiliatę sėsti prie garbės stalelio ir šalia pasikviesti dar du jai svarbius asmenis. Sukaktuvininkė pasikvietė Kupiškio rajono savivaldybės merą Dainių Bardauską ir apgailestavo, kad Skapiškin negalėjo atvykti Utenos meras Alvydas Katinas – įdėmus jos darbų stebėtojas, vertintojas ir globėjas. Šalia pasikviesta uteniškė Zita Mackevičienė.

Žodis suteiktas vysk. J. Kauneckui. Garbusis svečias, priminęs, kad sukaktuvininkę jau sveikino bažnyčioje, dabar išskleidė dovaną – lino drobėje išaustą Vilniaus paveikslą. Svarbiausia jo detalė – ant kalno kaukiantis vilkas. Ekscelencija tą regimąjį vaizdą susiejo su aktyvia energinga Aldonos veikla bei rezultatais: „... Ten aukštai kaip vilkas staugiate Jūs“. Tai – subtilus priminimas ir graži asociacija, kad tas vilko staugimas byloja apie Vilniuje gyvenančios jubiliatės šlovę. Tik daug bendradarbiavę asmenys gali sakyti vienas kitam tokį palyginimą. Tokie šmaikštūs pasakymai ar replikos vijo vienas kitą visą vakarą, pavyzdžiui, „jei Aldonos neįsileisi per duris, tai įlįs per stoglangį“. Ir pati Aldona niekad žodžių kišenėje neieško. Taip savaime susiklostė laisva, didžiulės žmonių grupės nuoširdaus bendravimo atmosfera.

Pirmiausia skaitomi sveikinimai, pasirašyti ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus, Prezidentės patarėjo religijos klausimais Mindaugo Lingės, Švietimo ir mokslo ministrės Audronės Pitrėnienės, Kultūros ministerijos Regionų skyriaus vedėjos Irenos Seliukaitės, Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narės Rimos Baškienės.

Kupiškio rajono meras Dainius Bardauskas, A. Vasiliauskienei įteikdamas aukso plunksną auksinėms mintims užrašyti, sveikino ją kaip „tris jubiliejus viename“ (gimimo 70-mečio, pedagoginio darbo 50-mečio ir mokslinės veiklos 40-mečio) švenčiančią Kupiškio krašto garsintoją ir visos Lietuvos pasididžiavimą.

Po Sandros dainos „Kiekvienas mano žodis skirtas tau...“ kalbėjo Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovai, irgi nestokoję linksmo žodžio. Antai LEU rektorius akademikas Algirdas Gaižutis ne tik pavadino jubiliatę archyvų pele, bet, pasidžiaugęs jos talentu, žarstomu į visas puses, prisipažino buvęs stipriai Aldonos išvanotas be vantos, bet tai esanti gera lietuviško charakterio pasireiškimo forma, ir dar pridūrė, kad po įtempto vergiško darbo fantastiškai žavu kurį laiką tinginiauti. To, tik jokiu būdu neišleidžiant iš galvos planų bei darbų, linkėjo rektorius bei tos pačios aukštosios mokyklos prof. Juozas Banionis, Šiaulių universiteto rektorius prof. Donatas Jurgaitis ir kiti.

Dvasininkijai skirtas vakaro „knygos“ poskyris atverstas Sandros atliekama „Ave, Marija“. Kalbėjo dabartinis Briuchovičių instituto rektorius t. Juozapatas OSBM, buvęs rektorius t. Dionisijus OSBM, kun. t. Pavlo OSBM. Štai čia ir nuskambėjo iš pačios širdies gelmių besiveržiantis skambusis ukrainiečių „Mnogyje lita...“ („Ilgiausių metų ...“). Čia  ukrainiečių kalba sakyta, kad tik meilė Dievui ir žmogui gali paaiškinti tai, ką regime Aldonos asmenyje, būtent, didžiulę pagarbą Lietuvai, tautai ir istorijai. Čia sakyta, kad „ukrainiečiams, Aldona yra pavyzdys, skatinąs mylėti Dievą ir tautą, visomis išgalėmis saugoti tikėjimą“. Iš jubiliatės darbą gebančios įvertinti šalies institucijų atvežta dešimt sveikinimų ir padėkų, tarp jų Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto, kuriame dvejus metus dirbo Aldona, rektoriaus, protoigumeno mgsr. T. Pantelejmono (Mychailo Salamachos) OSBM ir kitų. Įteiktas visuomeninės organizacijos „Ukraina ir pasaulis“ Garbės diplomas.

Kunigai sveikino pasakydami dar negirdėtas mintis ar neištartus linkėjimus. Pavyzdžiui: „Dalykinio bendravimo su Aldona dešimtmetis buvo turtingas, nors ne visada lengvas, bet įdomus, nenuobodus“ (kun. G. Jankūnas); „Kai Aldona, „iškračiusi“ parapijos archyvus išvažiuoja, mes atsipalaiduodami švenčiame, o vėliau darsyk švenčiame gėrėdamiesi to darbo rezultatais – straipsniu, knyga“ (kun. V. Liuima); „Rašote pozityviai. Gaivinančiai. Savo darbais Lietuvą ir Bažnyčią turtinate“ (prel. B. Antanaitis).

Sveikino viešnios vienuolės iš Panevėžio (Dalia Liutkevičiūtė), Lietuvos katalikių moterų sąjungos pirmininkė Dalia Batutienė (Kaunas), sąjungos Pasvalio skyriaus atstovės (Vlada Čirvinskienė); laikraščių „Lietuvos aidas“, „Voruta“, „Utenis“, „Kupiškio mintys“ ir kitų redaktoriai ar jų pavaduotojai, „Indros“, „Versmės“ leidyklų atstovai, Kupiškio, Zarasų, Utenos žmonės. Jubiliatę didžiai nustebino bičiulių Laimos ir Rimanto Čekelių atvykimas iš tolimo Europos krašto. Sveikintojų – individualii ir grupėmis – būta per 130. Be to, Vita perskaitė dar 20 sveikinimų, gautų elektroniniu paštu.

Jubiliejinės juostos rišimas

Baigiamieji paprotiniai šventės akcentai, kaip ir dera, palikti sudėlioti šeimininkams. Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius, reikšdamas visos bendruomenės mintis, pasidžiaugė, kad A. Vasiliauskienės dėka salėje yra tiek garbių svečių, kiek nedažnai būna. Dėkojo, kad jubiliatė tapo skapiškėne ir savo brandos viršūnėje ėmė garsinti šį kraštą. Linkėta rasti laiko rengiamai bibliografijai užbaigti ir padėkų raštams, kurių susikaupė per 100, suklasifikuoti. Tais žodžiais išsakyti su artimiausia situacija susiję, bet su tradicija prasilenkiantys linkėjimai. Paprotiniai linkėjimai – sveikatos ir laimės – be žodžių buvo išreikšti austos juostos užrišimo procesu, skambant maršui ir aidint plojimams. Lietuvoje nuo seno proginei juostai priskiriama gydomoji galia, jungties su aukštesniuoju pasauliu ir tarpininkavimo plačiąja prasme funkcijos.

Skapiškio pagrindinės mokyklos direktorė Birutė Zaborskienė už mokyklos garsinimą publikacijose ir Seimo spaudos konferencijoje jubiliatei, kaip padėką, turinčią sveikatos ir laimės linkėjimo potekstę, įteikė medaus „statinėlę“ ir raudonėlių puokštę. Direktorei išradingumu nenusileido ir jubiliatės šefuojamos klasės mokiniai. Suvaidinę fragmentus iš t. V. Zinko knygos „Sesuo Rafaila“, dėkojo galėję „prisiliesti“ prie jos monografijos, dėkojo už lauktuves, atvežamas iš Lvovo ar Vilniaus, ir pasiteiravę, „ar toliau liksite mūsų klasės globėja“, įteikė Aldonos mėgstamos saulės spalvos leliją. Buvo demonstruojamos ir komentuojamos Skapiškio mokyklos bibliotekininkės Reginos Stonienės paruoštos skaidrės iš su jubiliate susijusių renginių Skapiškyje ir Kupiškyje.

Skapiškio bendruomenės pirmininkė Roma Bugailiškienė, dėkodama už miestelio ir jo gyventojų veiklos garsinimą Lietuvoje ir už jos ribų, įteikė kraštietei itin prasmingo pavadinimo nominaciją „Aukso aruodai“. Aldona – trečioji šio pagarbos ženklo savininkė.

Sveikino literatų klubo „Liktarnos“ narės. Skapiškio teatro „Stebulė“ bei vaikų ir jaunimo teatro studijos „Ku-kū“ kolektyvų, apdovanotų „Aukso paukštės“ nominacijomis (režisierė – V. Vadoklytė), siurprizas sujaudino ir sujudino visus iki vieno. Tik įsivaizduokite: iš tolimo salės kampo pakyla nemažas būrys, tarsi pusė kaimo, lino drabužiais apsirengusių žmonių ir dainuodami, pritariant armonikai, traukia link sukaktuvininkės; jie dar nepasiekę tikslo, o dainą jau pasigauna visa salė – kaip ištversi, ištylėsi, jei skamba daina „Kupiškėnai – geri žmonės...“

Artimiausių žmonių apsuptyje

Didžiulio gimtadienio torto, papuošto septyniais (tiek dešimtmečių metskaitlyje) miniatiūriniais fejerverkais, įnešimu bei įteikimu Aldonai ir visų giedamu „Ilgiausių metų...“ baigtas šventinės „knygos“ rašymas. Šventės organizacinio komiteto dovana – „priedai“ prie „parašyto teksto“ – buvo pateikti kitoje patalpoje. Jie, itin išradingai ir viliojančiai paruošti, traukė ir džiugino visų akis... Ir ne tik jas. Taigi, viskas įvyko taip, kaip tokiais atvejais ir turi būti, nepažeidžiant tradicijų!

A. Vasiliauskienės rankose laikomam 11 puslapių sąrašui pavadinti labai tiktų žodis „atgrąžtai“, žinoma, ne tiesiogine to žodžio prasme. Jame pasižymėtos pastabos, kaip atsilyginti už patirtąjį dėmesingumą ir gerumą. Pirmiausia dėkota Dievui, šventiesiems globėjams, ypač arkiv. M. Reiniui... Visiems bičiuliams įteikti suvenyrai, palydimi tik Aldonai būdingų komentarų.

Belieka žavėtis šiltais Aldonos ir ją supančių žmonių santykiais, svaigti nuo įspūdžių gausos ir grožio... Čia ir užkoduota metų revizijos prasmė.

Skapiškis, Kupiškio rajonas

© 2015 „XXI amžius“