Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Žengimas pirmtakų keliu

Apie popiežių šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI gamtosauginį mokymą

Mindaugas Buika

Taika su Dievu ir Jo kūrinija

Katalikų Bažnyčioje paminėjus pirmąją Pasaulinę maldos už kūriniją dieną, rugsėjo 1-ąją, yra svarbu pabrėžti, kad ši popiežiaus Pranciškaus iniciatyva ir jo enciklikos „Laudato Si“ (apie rūpinimąsi bendraisiais namais) paskelbimas buvo svarbus bažnytinio gyvenimo įvykis, logiška jo pirmtakų mokymo tąsa ir tolesnis vystymas. Gamtos apsaugos tema buvo ypač aktualiai aptariama XX amžiaus pabaigos ir XXI amžiaus pradžios popiežių šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI socialinėse enciklikose ir kituose dokumentuose, nes kaip tik tuo metu visu aštrumu iškilo gresiančios ekologinės katastrofos pavojai bei būtinumas prisiimti moralinę atsakomybę, kad padėtis būtų ištaisyta dėl ateities kartų saugumo. Kaip tik prieš 25 metus, 1990-ųjų Pasaulinės taikos dienos proga, popiežius Jonas Paulius II paskelbė kreipimąsi „Taika su Dievu kūrėju – taika su kūrinija“, kurį pagrįstai galima laikyti pirmuoju išsamiu gamtosaugos klausimus nagrinėjančiu Bažnyčios dokumentu. Lygiai po 20 metų, minint 2010-ųjų Pasaulinę taikos dieną, popiežius Benediktas XVI paskelbė kreipimąsi „Jei nori puoselėti taiką, saugok kūriniją“, kuri kartu su anksčiau minėtu dokumentu yra laikytini tvirtu dabar popiežiaus Pranciškaus išsakyto gamtosauginio mokymo pamatu su visais socialiniais ir bendražmogiškais jo aspektais.

Pabėgėliai – testas sąžinei

Kun. Vytenis Vaškelis

Kai gimusiam Dievui Sūnui grėsė mirtinas pavojus, Šventoji Šeima rado prieglobstį Egipte (Mt 2, 14). Kai po Antrojo pasaulinio karo daug lietuvių, atsidūrę Vokietijoje (beje, tėvynainių pabėgėlių 1947 metais Vakarų Europoje buvo 850000), beveik dešimtmetį gyvendami sunkiomis laukimo sąlygomis galiausiai gavo leidimus emigruoti į kitas sąjungininkų šalis, jie ne tik išsigelbėjo nuo susidorojimo okupuotoje gimtinėje, bet, būdami svetur, liudijo krikščionišką tikėjimą, puoselėjo tautines vertybes ir tikėjo Lietuvos atgimimu.

Kiekvienas žmogus yra tarsi pabėgėlis: vidinio balso ir dieviškos malonės yra šaukiamas palikti nuodėmingo gyvenimo būdo lagerį ir pagaliau išdrįsti peržengti Gerojo Ganytojo ganyklos slenkstį. Čia delsimas nepateisinamas, nes priešas kaip riaumojantis liūtas (1 Pt 5, 8) nepavargsta tykodamas savo aukos. Europos Sąjungos šalių vadovus užgriuvo išbandymas: iš Šiaurės Afrikos ir Viduriniųjų Rytų tūkstančiai žmonių dėl nepakeliamai sunkių ir gyvybei pavojingų sąlygų savo krašte, rizikuodami nuskęsti jūroje ar, pavyzdžiui, uždusti transporto priemonėje (neseniai baisi nelaimė įvyko prie Austrijos sienos: 71 pabėgėlis, iš jų keli vaikai buvo rasti uždusę sunkvežimyje) palieka viską, kad rastų išsigelbėjimą Europoje. Dėl šios tragedijos Vienos kardinolas Kristopas Šionbornas (Christoph Schönborn) sakė: „Reiškiame giliausią užuojautą aukų artimiesiems. Esame sukrėsti ir žodžiais neapsakomos kontrabandininkų paniekos žmogui. Europa turi imtis ryžtingų priemonių prieš kontrabandininkus, tačiau skubiai reikia ir ilgalaikių sprendimų, kuriais Europos valstybės reaguotų į pabėgėlių dramą“. Aizenštadto (Eisenstadt) vyskupijos ganytojas vysk. Egidijus Cifkovičius (Ägidius Zsifkovics) sakė, kad jis su savo vyskupijos bendruomene meldžiasi už visus tragiškai žuvusius, ir pridūrė: „Tokios tragedijos kaip ši įmanomos dėl to, kad Europa nieko nedaro. Dabar jau peržengtos visos ribos“. Viešpats mums suteikia dar vieną gailestingumo galimybę solidarizuotis su migrantais, bėgančiais nuo mirties, ir ištiesti jiems pagalbos ranką. Tai – elementarus ir būtinas žmogiškumas. Jei jo (dėl nepateisinamo troškimo išsaugoti savąjį perdėm komfortišką gyvenimo būdą) nepaisoma, atsiveria nužmogėjimo bedugnė...