Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Jubiliatei dukart – lietuviškai ir ukrainietiškai – giedota „Ilgiausių metų...“

Doc. dr. Irena Ramaneckienė

Dvasininkai, atvykę pasveikinti dr. Aldonos Vasiliauskienės, po šv. Mišių Skapiškio bažnyčioje Aušros Jonušytės nuotrauka

Metų revizijos prasmė

Ar verta švęsti gimtadienius, ypač, kai gyvenimo kelyje pasirodo apvalus skaičiukas, ženklinantis nemažą atkarpą? Psichologai pastebi, kad, pasinėrę į kasdienybę, dažniausiai užmirštame savo būties laikinumą tam tikrų amžiaus krizių kontekste, o jubiliejus kartais iškeliąs į paviršių svarbius praeities išgyvenimus, sužadinąs nerimą, net stresą. Kaipgi iš tiesų yra?

Iš pradžių gimtadienių vakarėlius rengdavo tik karaliai. Pamažu tai daryti išdrįso didikai, pirkliai, amatininkai... Riedėta vis žemyn pagal socialinį rangą. Žinoma, kad XVI amžiuje prūsai šventė gimtadienius, susidedančius iš asmens sveikinimo, apdovanojimo (svarbiausia dovana – gėlės) ir vaišių. Lietuvoje šių švenčių tradicija palyginti nesena – XX amžiaus pradžia. Iki tol svarbesnis buvęs vardadienis. Gimtadienis Lietuvoje išpopuliarėjęs praėjusio amžiaus 6–7 dešimtmetį. Kartu formavosi ir papročiai apjuosti sukaktuvininką jubiliejine juosta, linkėti laimės ir sveikatos, giedoti „Ilgiausių metų...“