Pirmasis puslapis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Žiniasklaida
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Lietuviška giesmė virpino širdis

Jungtinio choro giesmė

Lenkijoje, Seinų parapijos miškų apsupty šviečiančioje Žagarių kaimo bažnyčioje, vieną šeštadienį vyko antroji lietuviškų bažnytinių chorų šventė, įtaigi, sklidina gilaus lyrizmo, jausmų šventumo, nuoširdumo. Prasidėjo ji šv. Mišiomis, kurias aukojo Seinų parapijos vikaras kun. Petras Gucevičius. Šildė jo žvilgsnis, balso tembras, nuoširdi malda už gausiai susirinkusius choristus, jų vadovus, už Lietuvą, taiką bei ramybę, už gyvus ir išėjusiuosius. Scenoje jauni, žavūs renginio vedėjai Violeta Andziulytė ir Žilvinas Maciukonis. Jie priminė, kad Suvalkuose lietuviškas bažnytinis giedojimas jau turi šimtametę tradiciją. Jis vėl atgaivintas 1992 metais, kai šiame mieste pradėta aukoti šv. Mišias lietuvių kalba.

Tad šventę ir pradeda suvalkiečiai, vadovaujami muzikos mėgėjo Gedimino Kraužlio. Visos chorų giesmės skiriamos Švč. Mergelės Marijos garbei. Įdomu tai, kad liaudiško pamaldumo tyrinėtojo kun. dr. Sauliaus Stumbro (Klaipėda) duomenimis, Gegužinės pamaldos prasidėjusios 1853 metais Seinų Katedroje, vėliau išplito ir visoje Lietuvoje.

Puikiai suskambėjo ir kito G. Kraužlio vadovaujamo Punsko senjorų klubo choro „Tėviškės aidai“ giesmės. Dievo Motiną giesmėmis šlovino gausiausias (apie 30 narių) žagariečių kolektyvas, vadovaujamas Vojciecho Šrederio (Wojciech Szreder). Širdis suvirpina ilgiausias bažnytinio giedojimo tradicijas turintis gausus Punsko lietuvių choras (vadovas – vargoninkas Eugenijus Parakevičius). Šventę baigė svečiai iš Marijampolės – Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios choristai, vadovaujami vargonininkės Birutės Pavalkienės. Tai – 25 metus gyvuojantis choras, dalyvavęs įvairiuose festivaliuose, žavintis muzikalumu, balsų darna.

Alytaus regiono literatų klubo „Tėkmė“ pirmininkė Emilija Krušinienė džiaugėsi įspūdinga švente, kuri „širdį pakelia iki dangaus“ ir priminė, kad Lietuvoje Gegužinės pamaldos vyko ir okupacijos metais, melstasi ir skausme, ir džiaugsme. Ponia Emilija savo eilėraščiu tarsi maldauja Mariją: „Laimink žemę, / tegul džiaugsmu ir meile lyja / ant mūs Tėvynės laukų“.

Lenkijos lietuvių Šv. Kazimiero draugijos pirmininkas Algirdas Vektorius dėkojo choristams, jų vadovams už neįkainojamą triūsą, rėmėjams – už pagalbą ir pakvietė visus kartu sugiedoti „Tautišką giesmę“. Įspūdis žodžiais nenusakomas. Tai gali pajusti tik širdimi, matydamas susikaupusius, pasitempusius vyrus ir moteris, žvelgdamas į kažkieno skruostu riedančią ašarą, džiaugsmo ar skausmo, brolybės ar atskirties. Iš šimtų širdžių trykštanti nemeluota meilė bei pagarba Lietuvai, rodos, ims ir atvers bažnyčios skliautus, o pavirtusi taikos ir laisvės balandėliu, paklebens vartelius į mūsų po pasaulį išsibarsčiusių vaikų širdis.

Puošnios gėlių puokštės – chorų vadovų, ponų Emilijos ir Algirdo rankose – padėka už nepakartojamą renginį.

Šventės pabaiga – miškų apsuptame šventoriuje, prie puošnių turtingų vaišių stalų, galingai iki saulėlydžio skambant lietuvių liaudies dainai, nepripažįstančiai sienų...

Bendraudama su broliais lietuviais, suvokiau, kad jie, gerbdami valstybę, kurioje gyvena, nekabinėja ant namų sienų lentelių su lietuviškais užrašais, nereikalauja savo vaikams palengvinto lenkų kalbos egzamino... Tai, anot jų, būtų negarbinga ir nenaudinga, o poną Algirdą vadina ryškiu krašto švyturiu, plačiai skleidžiančiu lietuvybės spindulius.

Bronislava Tamulynienė

Alfonso VITKAUSKO nuotrauka

© 2015 „XXI amžius“