|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Gerumo ženklas Zigmas Tamakauskas
Greitai teka laiko srovė, vis kasdien tolindama vaikystės dienas, lyg šydu vis daugiau užskleisdama prisiminimus. Tačiau patys ryškiausi lyg saulės šviesos blyksniai vis tiek prasimuša pro tą laiko tėkmės šydą. Vienas iš tokių šviesių prisiminimų nuo ankstyvos vaikystės dienų artimas bendravimas su Bažnyčia. Augau tikinčių tėvų šeimoje. Mama prieškario Nepriklausomoje Lietuvoje buvo aktyvi pavasarininkė, o tėtė, kaip neseniai sužinojau iš mano gimtojo miesto Kudirkos Naumiesčio istorijos tyrinėtojo Romo Treiderio, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Pakrikštytas buvau Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje, o Pirmąją Komuniją priėmiau Šakių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje iš kun. Antano Kardausko rankų. Pokario metais didelę vaikystės dienų palaimą ir džiaugsmą turėjau įsijungęs į didžiulį Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčios ministrantų būrį. Vėliau, ją uždarius, aš su savo broliu ir dar keliais ministrantais patarnaudavau šv. Mišioms vadinamojoje Mokinių bažnyčioje, kurioje jas aukodavo ir tuometinis kelių vyskupijų valdytojas kanauninkas Juozapas Stankevičius. Didįjį šios bažnyčios altorių puošė įžymaus dailininko prof. Stasio Ušinsko sukurtas vitražas. Sovietinė valdžia, brutaliai kovodama su mūsų dvasinės kultūros apraiškomis, uždarė ir šią bažnyčią. Su mūsų ministrantų būrio likučiais pasukome link Kauno Arkikatedros Bazilikos. Čia teko patarnauti šv. Mišias aukojusiems žinomiems kunigams: poetui Kazimierui Žitkui-Vincui Stoniui, dainos Gražių dainelių daug girdėjau žodžių autoriui, gilius pėdsakus palikusiam filosofijos mokslo dirvoje greitakalbiam prelatui Pranui Kuraičiui, 1953 metais suimtam ir nuteistam 25 metus kalėti sovietiniame lageryje. Iš buvusių Katedroje kunigų bene ilgiausiai teko bendrauti su kunigu Vincentu Sladkevičiumi. Tad kiek daugiau pamėginsiu praskleisti laiko tėkmės šydą ir žvilgterėti į išlikusių prisiminimų kraitę, susijusią su šiuo žmogumi. 1952 metais, tapęs Kauno kunigų seminarijos prefektu ir klierikų dvasios vadovu, kunigas V. Sladkevičius šio laikotarpio savo gyvenimo žingsnius susiejo su Kauno Arkikatedra Bazilika. Jis šv. Mišias dažniausiai aukodavo prie Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios, Šv. Kryžiaus ir Pažaislio Marijos šoninių altorių. Istorinis Kryžius čia buvo atvežtas iš uždarytos Šv. Gertrūdos bažnyčios koplytėlės, o Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu gėlių vainike paveikslas iš uždarytos Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios. Aš tada buvau dabartinės Aušros gimnazijos, o tąsyk Pirmosios berniukų vidurinės mokyklos devintos klasės mokinys. Į akis jau tada krito nedidučio ūgio kunigo V. Sladkevičiaus nepaprasta siela, jo kuklumas, nuoširdumas, paprastumas ir pamaldumas. Jis aukodavo šv. Mišias labai susikaupęs, raiškiai tardamas kiekvieną žodį. Vakarais, kai sėsdavo kairėje Katedros navoje į klausyklą klausyti išpažinčių, visada nusidriekdavo didžiulė žmonių eilė. Tikinčiuosius traukdavo jo, kaip nuodėmklausio, nuoširdumas, psichologinis nusimanymas, mokėjimas bendrauti su žmonėmis. Visada klausyti išpažinčių jis ateidavo pirmasis, o išeidavo paskutinis. Tikintieji ne tik norėdavo jam, kaip dvasios tėvui, atverti savo sielos žaizdas, bet ir pasikalbėti, pasitarti, pasiguosti, išgirsti jo raminamą žodį. Visada iš kunigo V. Sladkevičiaus trykšdavo gerumo šiluma. Pasikalbėjęs su juo pajusdavai iš jo sklindantį patriotizmą, Tėvynės meilę, susirūpinimą Lietuvos likimu, tvirtą pasitikėjimą Aukščiausiojo globa. Kada subūriau slaptą antisovietinę jaunimo organizaciją, jaučiau jo didelį autoritetą bei rūpestį mūsų idealistinės krypties žingsniams. Kun. V. Sladkevičiaus palaiminti Katedros zakristijos koplytėlėje prisiekėme savo jaunatviškas jėgas skirti Dievui ir Tėvynei. Visi drauge pagiedojome giesmę Štai užbaigėm auką gausią laimink, Dieve, mus visus... 1957 metais per Šv. Kalėdas garbės kanauninką Vincentą Sladkevičių pagal popiežiaus Pijaus XII nominaciją Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis slapta konsekravo vyskupu. Jis labai apsidžiaugė, kai mes su studentiško jaunimo grupele sugužėjome jį pasveikinti. Nežinojome, kaip elgtis susitikus jau su garbingu Bažnyčios kunigaikščiu. Vysk. V. Sladkevičius tuomet gyveno kukliame Žaliakalnio Žemaičių gatvės dviaukščio namo kambarėlyje netoli Prisikėlimo bažnyčios. Jis mus sutiko apsirengęs civiliais drabužiais. Ekscelencijos nuoširdumas išsklaidė mūsų varžymąsi. Pamatėme, kad jis liko toks, koks buvo žmogiškas, artimas, suprantantis, tik dar labiau švytintis didžiosios šviesos atspindžiu. Vyskupas man tada padovanojo savo pirmąją vyskupišką nuotrauką ir filosofo Vladimiro Solovjovo raštų dvitomį. Džiaugiuosi, kad per čekistines kratas paimtas šias knygeles vėliau pavyko atgauti neišduodant Ekscelencijos vardo. Kratai ir tardymui vadovavęs G. Bagdonas įsakė jose įrašyti Priklauso man ir pasirašyti. Tai ir padariau. Mano mamos šaltakraujiško sumanumo dėka kratytojai nerado nei vysk. V. Sladkevičiaus nuotraukos, nei mano užrašų sąsiuvinio. Saugumo pastate tardytojas įnirtingai reikalavo pasakyti, iš kur tas knygas gavau. Vis atsakydavau: jas turiu jau seniai, pirkau Vilniuje buvusio turgaus prekyvietėje... Prieškary išleistos per kratą paimtos lietuviškų dainų knygelės, kurios viršelį puošė Šaulių sąjungos ženklas, nepavyko atgauti. Dovanota vysk. V. Sladkevičiaus nuotrauka mano artimųjų nuotraukų albume liko viena iš brangiausių relikvijų. Tos istorinės nuotraukos kopiją padovanojau atsikūrusiam Kauno arkivyskupijos muziejaus Kardinolo Vincento Sladkevičiaus memorialiniam skyriui, ji dabar puošia jo stendus. Su V. Sladkevičiumi, jau kaip kardinolu, daug teko bendrauti nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje, man būnant miesto savivaldybės trečios kadencijos tarybos nariu, Pilietybės komisijos pirmininku, Kauno apskrities Švietimo tarybos nariu ir Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininku. Tada turėjau galimybę daug kartų surengti Eminencijos bute, dalyvaujant pačiam kardinolui, gyvąsias dvasinio ugdymo pamokas. Šiose dvasinio pakylėjimo susitikimo pamokose dalyvavo daug miesto mokyklų mokinių, mokytojų, mokyklų vadovų, visuomeninių organizacijų atstovų, nemažai mokinių saviveiklininkų. Daug kartų Eminenciją sveikindavome jo mėgtos kanklių muzikos garsais, jo pamilta lietuviška daina ar giesme. Visada prisimenu gražiuosius Kardinolo susitikimus su mokytojos Angelės Šiaurienės vadovaujamos Kudirkaičių organizacijos nariais, ateitininkais, buvusios Ąžuolo vidurinės mokyklos, dabar Jono Pauliaus II gimnazijos, Saulės, Aušros, Rasos gimnazijų, Versmės, Nemuno, Juozo Urbšio, Šilainių, Stasio Lozoraičio, Vilijampolės ir kitų vidurinių mokyklų mokiniais, mokytojais bei Švietimo ir ugdymo skyriaus darbuotojais, miesto tarybos nariais, su Dainavos poliklinikos darbuotojais ir vadovybe. Visi jausdavome nuoširdų Kardinolo atidumą, paprastumą, ištartų žodžių įtaigą, laiminančios rankos poveikį. Daug kas šiuos susitikimus vadindavo dvasinės atgaivos puota, žmogiško gerumo bei gyvojo tikėjimo susistiprinimo pamokomis. Jo Eminencija per vieną tokią dvasinio susitikimo pamoką man padovanojo iš Vatikano gautą popiežiaus Jono Pauliaus dovaną rožinį. Kardinolas lyg gerasis tėvas mane visada geranoriškai vadindavo malonybiniu vardu. Jau būdamas suaugęs kartais dėl to malonaus išskirtinumo pasijusdavau truputį nejaukiai, bet kartu ir suprasdavau man taikomą nuoširdų artimumą. Paskutinį kartą jau sunkiai sergantį Kardinolą aplankėme 2000-ųjų balandį, prieš pat Velykas. Jam įteikėme Lietuvos krikščionių demokratų partijos Kauno skyriaus Padėkos raštą, drauge pasimeldėme. Paskui Kardinolas paprašė prie jo lovos budinčios seselės, kad ji užmautų ant jo piršto kardinolišką žiedą. Su išsekusia nuo ligos ranka, tačiau tardamas aiškius žodžius jis mus palaimino. Tai buvo graudus, bet nepaprastai dvasingas atsisveikinimo palaiminimas. Gegužės 28 dieną sukako 15 metų, kai iškilusis Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius jau ilsisi Viešpaties ramybėje. Rugpjūčio 20-ąją minėjome jo 95-metį. Gerosios Šviesos ir susikaupimo tylos apgaubta jo amžino poilsio vieta Kauno Arkikatedros Bazilikos Švč. Sakramento koplyčioje, kurioje jis irgi aukodavo šv. Mišias. Čia tarsi į mus prabyla gyvoji Kardinolo dvasia, vėl raginanti pakilti iš kasdienybės dulkių, stiprinti savo Tikėjimą, Meilę ir Viltį, tautinių šaknų gyvybingumą, istorinę atmintį. Kilnaus kardinolo V. Sladkevičiaus gyvenimo žingsnius, jo brandaus tikėjimo dvasią juntame apsilankę Kauno arkivyskupijos muziejaus įrengtame memorialiniame bute. Muziejaus vedėja Irena Petraitienė, artimai bendravusi su Eminencija, rūpestingai saugo Kardinolo atminimą. Apie Kardinolą, jo gyventą laiką, apie jo šviesią didžiadvasišką asmenybę ji yra parengusi dvi knygas: vieną 2000, kitą 2003 metais. Neseniai pasirodė ir laikraščio Voruta redaktoriaus Juozo Vercinkevičiaus sudaryta knyga Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Gegužės 27 dieną Kauno arkivyskupijos muziejuje įvyko kardinolo Vincento Sladkevičiaus minėjimas, buvo rodoma 1999 metais Dalios Kutraitės parengta televizijos laida, girdėjome gyvą Kardinolo žodį. Minėjimą užbaigė šv. Mišių auka, kurią aukojo arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius. Prieš mane ant stalo guli Irenos Petraitienės knyga Padaryk mane gerumo ženklu. Iš knygos viršelio žvelgia savo geromis akimis popiežiaus Jono Pauliaus II 1988 m. liepos 28 d. inauguruotas Šventosios Romos Bažnyčios kardinolas Vincentas Sladkevičius. Daug kartų matytas tas jo gyvybingas, žmones patraukiantis žvilgsnis. Jame lyg susitinka ir mūsų akys. Daug kartų matyta ir ta graži gerumu dvelkianti šypsena, primenanti palaimintojo Jurgio Matulaičio teiginį: Blogį nugalėk gerumu... Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo to gerumo ženklas.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |