|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Jėzaus Draugija pabėgėlių globėja Ištikimybė tėvo Pedro Arupės SJ dvasiniam paveldui Mindaugas Buika
Atsiliepimas į Popiežiaus prašymą Kai popiežius Pranciškus savo plačiai nuskambėjusiu raginimu artėjančių Šventųjų gailestingumo metų perspektyvoje kreipėsi į kiekvieną Europos katalikų religinę bendruomenę, kad ji padėtų spręsti susidariusią pabėgėlių krizę priimdama ir globodama bent po vieną jų šeimą, jis pabrėžė, kad turi galvoje ne vien parapijas, bet ir vienuolynus. Šventasis Tėvas, kuris pats yra jėzuitas, gerai žino, kad būtent ši vienuolija turi unikalią ir galbūt vienintelę Katalikų Bažnyčioje instituciją, kuri visuotinai pripažinta, kaip besirūpinanti priverstinai savo namus palikusiais ir prieglobsčio ieškančiais asmenimis visame pasaulyje. 1980 metais tuometinio Jėzaus Draugijos generalinio vyresniojo tėvo Pedro Arupės SJ (Pedro Arrupe, 19071991) įkurtoji Jėzuitų pabėgėlių tarnyba (Jesuite refugee service, JRS), kuri dabar veikia daugiau nei 50 pasaulio šalių, įvairiomis sielovadinėmis, socialinėmis, pedagoginėmis ir teisinėmis programomis bei projektais globoja šimtus tūkstančių nuo karo, bado ir maro svetur besigelbėjančių žmonių. Kaip tik Jėzuitų pabėgėlių globos centras Romoje buvo pirmoji katalikiška paramos organizacija, kurią popiežius Pranciškus aplankė 2013 metais, savojo pontifikato pradžioje, susitikdamas ir betarpiškai bendraudamas su jos globotiniais, pabrėždamas pagarbos bei svetingumo svarbą nelaimių ištiktiems atvykėliams. Rugsėjo 6 dieną Šventajam Tėvui iš pačios širdies gilumos pareiškus, kad dešimčių tūkstančių žmonių, bėgančių nuo mirties dėl karo ir bado ir keliaujančių su išgyvenimo viltimi, tragedijos akivaizdoje Evangelija mus kviečia būti artimus šiems patiems mažiausiems ir apleistiesiems, vieni pirmųjų su pritarimu atsiliepė kaip tik regioniniai Jėzaus Draugijos ir Jėzuitų pabėgėlių tarnybos vadovai. Dar 2014 metais minint JRS 34-ąją sukaktį dabartinis jėzuitų generalinis vyresnysis tėvas Adolfas Nikolasas SJ (Adolfo Nicolas) yra pabrėžęs, kad durų atvėrimas prieglobsčio ieškantiems yra ne tik krikščioniška, bet ir bendražmogiška dorybė, taip pripažįstant teisingumą ir raginimą, jog mes visi turime būti svetingai priimti savo varguose ir ne todėl, kad esame konkrečios šeimos, tautos, rasės ar tikėjimo bendruomenės nariai, bet paprasčiausiai, kadangi esame žmonės, kuriems priklauso svetingumas ir pagarba. Todėl dabar vyresnysis Europos jėzuitų koordinatorius tėvas Džonas Dardisas SJ (John Dardis) paragino JRS ir visus jos padalinius efektyviai vykdyti naująjį popiežiaus Pranciškaus paraginimą dėl neatidėliotino pabėgėlių priėmimo, primindamas jų žūtį Viduržemio jūroje, bandant rasti saugumą Europos šalyse, bet taip ir nepasiekus jų krantų. Tėvas D. Dardisas visiškai teisingai lygina dabartinės pabėgėlių krizės mastą, su tos, kuri buvo susidariusi vykstant Antrajam pasauliniam karui (19391945), teigdamas, jog dabartinėmis sąlygomis mūsų solidarumo ir svetingumo dorybių raišką dar labiau aktualu patvirtinti dėl paplitusio sekuliarizmo ir abejingumo kitų nelaimėms. Tarptautinės Jėzuitų pabėgėlių tarnybos direktorius Romoje tėvas Piteris Balejus SJ (Peter Balleis) nurodo susidariusį išskirtinį istorinį momentą dėl susidariusio beprecedentinio prieglobsčio ieškančių žmonių srauto ir sako, kad juos priimant žmonių širdyse turi griūti visos sienos. Jis teigė, kad mes visi esame be galo sujaudinti popiežiaus Pranciškaus, kurio širdžiai visada yra artimi pabėgėlių poreikiai, asmeninio kreipimosi į Europos katalikus, kad jie atvertų savo duris. Jėzuitų pabėgėlių tarnybos Europoje vieno iš dešimties JRS regioninių padalinių koordinatorius Žanas Mari Karjeras (Jean Marie Carriere) pranešė, kad ši struktūra kartu su JRS nacionaliniais būriais bei partneriais iš Caritas ir kitų katalikiškų paramos organizacijų, jau pradėjo daug naujų bendruomeniško sutelkimo pabėgėliams priimti projektų įvairiose žemyno šalyse. Jis sakė, jog kartu su konkrečiais pabėgėlių apgyvendinimo ir globos darbais JRS aktyviai skatina tikinčiųjų bendruomenių ir valdžios sąmoningumą, kad būtų įveiktas bet koks skepticizmas ir neryžtingumas šios gyvybiškai svarbios problemos sprendimui. Šiuo atžvilgiu ypatingas dėmesys dabar skiriamas būtent Vidurio ir Rytų Europos šalims, kurios tik dabar patiria pabėgėlių antplūdį. Jos išgyvena tą pačią situaciją, kurią jau daug metų patiria Italija, Graikija ar Ispanija ir kuriose dar apstu susvetimėjimo, įtarumo, cinizmo ir netgi priešiškumo kenčiančių svetimšalių atžvilgiu, todėl čia aktuali krikščioniškos atjautos sklaida. Kita vertus, pastarosiomis savaitėmis su JRS būriais susisiekė daug paprastų katalikų, kurie siūlo savo namus pabėgėliams, aiškino tėvas P. Balejus. Žiniasklaidos pranešimų ir vaizdų dėka suvokę didžiąsias pabėgėlių kančias, jie stengiasi suteikti visą įmanomą pagalbą nelaimingiesiems, kad jie galėtų pradėti naują gyvenimą. Jėzuitų pabėgėlių tarnyba savo teisinėje veikloje siūlo dabar Europos Sąjungoje, reformuojant vizų sistemą, prieglobsčio ieškantiems įvesti humanitarines vizas, kurios sumažintų gyvybei pavojingų bandymų nelegaliai prasismelkti į šalių teritorijas riziką, galimybę patekti į prekybos žmonėmis verslo pinkles, supaprastintų ir pagreitintų formaliąsias pabėgėlių priėmimo procedūras. Naujoji apaštalavimo plotmė Prisimenant Jėzuitų pabėgėlių tarnybos, šiemet mininčios 35-ąją įkūrimo sukaktį, istorines ištakas, svarbu nurodyti, jog XX amžiuje masinę prieglobsčio svetur paiešką dažnai sukeldavo tragedijos, susijusios su komunistiniais perversmais ir okupacijomis. Pradedant 1917 metų bolševikiniu perversmu Rusijoje, tokius didelius pabėgėlių srautus paskatino sovietinė Baltijos šalių okupacija Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, komunistinė 1949 metų revoliucija Kinijoje, karas Korėjoje (19501953), antisovietinio 1956 metų sukilimo pralaimėjimas Vengrijoje, brolių Kastro komunistinės diktatūros įsiviešpatavimas Kuboje 1960 metais, kai dešimtys ir šimtai tūkstančių gyventojų, nenorėdami prarasti laisvės ir žmogiškojo orumo viską palikę gelbėjosi užsienio šalyse. Paskutinis toks marksistinio totalitarizmo antplūdis, sukėlęs rimtą pabėgėlių krizę, buvo 1975 metų ir vėlesni įvykiai Pietryčių Azijoje, Indokinijos regione, po Jungtinių Amerikos Valstijų karinių pajėgų pasitraukimo iš Pietų Vietnamo. Tuomet šioje šalyje ir kaimyninėse Laoso ir Kambodžos valstybėse įsiviešpatavę komunistai pradėjo jiems būdingą genocido politiką: dešimčių tūkstančių neparankių žmonių žudynes ir milijonų išsiuntimą į perauklėjimo koncentracijos lagerius. Stengdamiesi išvengti šio pavojaus (19751995 metais), daugybė Indokinijos žmonių ir pirmiausia vietnamiečių (teigiama, kad jų pasitraukė apie du milijonus) sėdo į įprastus laivelius ir netgi primityvias valtis ir ištisomis šeimomis, nepaisant audrų ir dažnai pasitaikiusių ginkluotų piratų išpuolių pavojaus, bandė persikelti į kitas Ramiojo vandenyno pakrantes. Šią Pietryčių Azijos pabėgėlių krizę dar labiau pagilino tai, kad artimiausios šalys (panašiai, kaip dabar kai kurios Vidurio Europos valstybės), į tų vargšų žmonių pagalbos šauksmą žiūrėdavo priešiškai ir atsisakydavo juos priimti. Tik po atkaklių derybų ir tarptautinės bendruomenės paraginimo galiausiai jiems buvo suteiktas laikinas prieglobstis stovyklose, o vėliau jie palaipsniui perkelti bei integruoti JAV, Prancūzijoje, Kanadoje, Australijoje bei Vakarų Europoje. Matydamas dramatišką dešimčių tūkstančių valčių žmonių, kaip tuomet vadinti Pietryčių Azijos pabėgėliai, lemtį ir spartų jėzuitų vienuolijos atsiliepimą į prašymą jiems padėti, 1980 metų lapkričio 14 dieną tuometinis Jėzaus Draugijos vadovas tėvas P. Arupė laiške provincijolams išsakė didesnio organizacinio sutelktumo poreikį tokiems humanitariniams darbams. Tame laiške, kuriame ir pranešama apie jo sprendimą įkurti Jėzuitų pabėgėlių tarnybą, po konsultacijų su artimiausiais patarėjais tėvas P. Arupė su jam būdingu įžvalgumu, pabrėžė, kad ta tinkamai koordinuojama pagalba turi būti tiek humanitarinė, tiek ugdomoji ir dvasinė. Apibūdinęs šią veiklą kaip naująjį šiuolaikinį apaštalavimą, jis priminė vienuolijos įkūrėjo šv. Ignaco kvietimą eiti visur, kur labiausiai reikalingi Dievo ir žmonių tarnystėje, dėl didesnio bendrojo gėrio augimo ir sudėtingiausių žmonijos problemų sprendimo. Šiuo metu, anot Jėzaus Draugijos vadovo, galbūt nėra didesnės pastoracinės, evangelizacinės ir socialinės užduoties, kaip milijonų be tėvynės ir namų likusių pabėgėlių dvasiniai poreikiai visame pasaulyje. Beje, tėvui P. Arupui steigiant Jėzuitų pabėgėlių tarnybą, pasaulyje buvo 16 milijonų priverstinai perkeltų asmenų, kaip pabėgėlius juos įvardija pagrindinis jų globai skirtas tarptautinės teisės dokumentas 1951 metų Ženevos konvencija su vėlesniais papildymais. Šiuo metu priverstinai perkeltų asmenų (forcibly displaced persons, dp, arba dipukai, kaip save vadino į Vakarus pasitraukę lietuviai pabėgėliai po Antrojo pasaulinio karo) skaičius jau pasiekė beveik 60 milijonų (!) ir vien 2014 metais jų skaičius padaugėjo 14 milijonų. Du trečdaliai pabėgėlių paliko savo namus, bet dar nepasitraukė iš savo šalių teritorijų, o 20 milijonų prieglobsčio ieško svetur. Ypač dramatiška situacija yra susidariusi Sirijoje, kurioje dėl kovų prieš diktatorišką Bašaro Asado režimą ir terorizmo šėlsmą (pastaruoju metu su vis aktyvesniu Rusijos dalyvavimu, konfliktas turėtų dar labiau paaštrėti), beveik pusė iš 25 milijonų tos šalies gyventojų yra tapę pabėgėliais ir iš jų 4 milijonai jau išvykę į užsienį, daugiausia susitelkę kaimyninėse šalyse. Štai į Libaną, turintį 4 milijonus gyventojų, dabar yra atvykę daugiau kaip milijonas Sirijos pabėgėlių, ir galima suprasti, kokia sunki padėtis šioje žmonių koncentracijoje (Libano plotas yra mažesnis už penktadalį Lietuvos ploto), yra sunku pabėgėlius priglausti bei aprūpinti išgyvenimui būtinais reikmenimis. Libane dabar pabėgėliai sudaro 25 proc. šalies gyventojų, o Lietuvai, priėmus jai skirtą tūkstantį pabėgėlių, jie sudarytų mažiau nei 0,03 proc. mūsų šalies gyventojų, todėl keista girdėti kalbas apie sunkią jų priėmimo naštą. Mes didžiuojamės (Vilniaus arkivyskupijoje) priėmę keletą Irako krikščionių šeimų, o štai kaimynė Švedija, kuri turi tik tris kartus daugiau gyventojų nei Lietuva, yra priglaudusi net 50 tūkstančių irakiečių. Beje, kai kuriems, netgi Bažnyčios hierarchams teigiant, jog priimant pabėgėlius pirmenybė turi būti teikiama saviems, tai yra krikščionims, labai aiškų atsakymą duoda rugsėjo 9 dieną paskelbtas Miuncheno (Vokietija) arkivyskupo kardinolo Rainchardo Markso (Reinhard Marx) vadovaujamos Europos bendrijos vyskupų konfesijų komisijos pareiškimas, jog krikščioniška pareiga yra padėti pabėgėliams nepriklausomai nuo jų kilmės ir religijos. Tame dokumente pabrėžiama, jog yra nepriimtinas kai kurių Europos Sąjungos šalių bandymas nusišalinti nuo atsakomybės tolygiai paskirstant pabėgėlius pagal tam tikras kvotas, įžvelgiant neva kažkokį spaudimą iš Briuselio, Paryžiaus ar Berlyno. Juk Europos Sąjunga yra grindžiama solidarumu tarp europiečių ir kadangi pabėgėlių problema yra bendras iššūkis, tai reikalauja bendro europinio sprendimo, nurodoma COMECE nuolatinio komiteto pareiškime. Todėl šiuo atžvilgiu mes sveikiname pastarąją Europos komisijos iniciatyvą dėl labiau tolygaus pabėgėlių paskirstymo ir bendrų jų prieglobsčio suteikimo standartų Europoje. Švietimo ir integravimo užduotis Jėzuitų pabėgėlių tarnybos įkūrimas buvo paskutinis didelis ir visuotinį pripažinimą įgijęs charizmatiško nuo 1965 metų Jėzuitų Draugijai vadovavusio tėvo P. Arupės darbų projektas, atnešęs jam daug džiaugsmo, bet kartu pareikalavęs ir nemažai pastangų jo įgyvendinimui. Po 1981 metų rugpjūtį Tailande vykusio susitikimo su Azijos pabėgėliais besirūpinančiais jėzuitais, sugrįžęs į Romą tėvas P. Arupė patyrė insultą ir buvo dalinai paralyžuotas, beveik nebegalėjo kalbėti. Tai sumažino jo darbingumą, tačiau jo nuorodymus ištikimai globoti pabėgėlius tęsė 1983 metais Jėzaus Draugijos 33-iojoje Generalinėje Kongregacijoje naujuoju generaliniu vyresniuoju išrinktas tėvas Peteris Hansas Kolveinbachas SJ (Peter Hans Kolvenbach) ir dabartinis jo įpėdinis tėvas A. Nikolasas SJ. Pabrėžiama, kad tarnystė pabėgėliams yra apaštalinis įpareigojimas visai Jėzaus Draugijai ir kiekvienam jėzuitui kaip tikras jų pastoracinių, pedagoginių ir socialinių gebėjimų naujausias patikrinimas. Pasiaukojantis sielovadinis jėzuitų bei jų talkininkų triūsas pabėgėlių stovyklose įvairiose pasaulio šalyse ir regionuose, kartais net labai sunkiomis ir gyvybei pavojingomis sąlygomis (pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose), visos įmanomos materialinės bei medicininės pagalbos suteikimas, švietimo pastangos, pagrindinių teisių gynimas jų dažnų pažeidimų akivaizdoje pelnė tarptautinį pripažinimą ir padėką. Ypač norisi atkreipti dėmesį į dar tėvo P. Arupės iškeltas švietėjiškas užduotis, kadangi neretai pabėgėliai yra priimami, apgyvendinami, pavalgydinami ir... paliekami likimo valiai. O juk tarp jų daug vaikų, jaunimo, kartais ir suaugusių beraščių, beveik visi nemoka vietinės kalbos, dažnai neturi profesinio išsilavinimo, todėl jų socialinė integracija yra nelengva. Štai kodėl tėvai jėzuitai ir jų talkininkai pirmiausia ir rūpinasi šiais pabėgėlių švietimo reikalais, įskaitant ikimokyklinį, pradinį, vidurinį bei profesinį mokymą, pasitelkiant ir šiuolaikines informacines technologijas, kompiuterius, internetą, atitinkamą pedagoginio personalo rengimą. Ir tai duoda tikrai gerus rezultatus. Stengiamasi suteikti pabėgėliams profesinį pasirengimą, galimybę gauti universitetinį išsilavinimą, įsidarbinti paslaugų sferoje, pramonėje ar žemės ūkyje, užsiimti verslu gaunant atitinkamus kreditus, paskolas bei kitus resursus, skatinant tapti integruota vietinės visuomenės dalimi. Turime pripažinti, kad vis labiau išsigimstančioje Vakarų civilizacijoje dėl agresyvaus feminizmo, homoseksualizmo, genderizmo plėtros, kurią popiežius Pranciškus įvardija kaip naująją ideologinę kolonializaciją, ir taip žlungant tradicinei šeimai ir santuokai, Europa dėl dramatiškai sumažėjusio gimstamumo yra tapusi senstančiu kontinentu su socialinėmis ir ekonominėmis pasekmėmis. Perfrazuojant ir papildant Europos komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio (Jean Claude Juncker) žodžius, visoms mūsų žemyno šalims reikia iš svetur atvykstančių jaunų, sveikų ir gausių šeimų, jaunų talentų, jaunos dvasios, ir pabėgėlių banga yra gera proga visa tai įgyti ir jai padėti naujo gyvenimo paieškoje. Taigi, kaip moko 1995 metais įvykusi 34-oji Generalinė Jėzaus Draugijos kongregacija savo kreipimesi į vienuolijos provincijolus dėl paramos viltį nešančiai JRS veiklai, svarbu, kad padedant pabėgėliams būtų žengiama toliau negu siekimas išgelbėti žmonių gyvybes; reikia, kad jie būtų visapusiškai integruojami į vietinės visuomenės gyvenimą kaip pilnateisiai nariai. 2008 metais vykusi 35-oji Generalinė jėzuitų kongregacija nurodė, kad rūpinantis pabėgėliais reikia peržengti fizines, kultūrines, religines ir socialines sienas, kad būtų pasiekti gyvenimo pakraščiai, popiežius Pranciškus vadinami periferijomis, kuriose labiausiai jaučiama atskirtis, sunkumai ir paniekinimas. Taigi šioje aktyvioje humanitarinėje, socialinėje ir sielovadinėje veikloje Jėzuitų pabėgėlių tarnyba nacionalinėje ir tarptautinėje plotmėje skatina nepasitikėjimo ir priešiškumo įveikimą etiniams ar religiniams skirtumams, padeda stiprinti darną ir susitaikymą naujuose iššūkiuose. Palaikydama teisingą, svetingą ir dosnų nusistatymą prieglaudos ieškančių žmonių atžvilgiu, JRS užtikrina, kad dvasinis jos kūrėjo tėvo P. Arupės paveldas neša gausius vaisius.
© 2015 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |