Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai

Homoseksualams leisti įsivaikinti?

Kun. Vytenis Vaškelis

Neseniai Seime buvo svarstytas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projektas, kuriuo siūloma įstatyme įtvirtinti draudimą įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius tos pačios lyties asmenų poroms. Siūlomoje įstatymo pataisoje norima reglamentuoti, kad „likęs be tėvų vaikas turėtų sąlygas augti šeimos aplinkoje, jis gali būti įvaikinamas. Draudžiama įsivaikinti Lietuvos Respublikos piliečius tos pačios lyties asmenų poroms“.

Į draudimą homoseksualams įsivaikinti vaikus verta pažvelgti per Bažnyčios mokymo prizmę. 2003 metų birželio 3 dieną Tikėjimo Mokslo Kongregacija paskelbė dokumentą „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“, kuriame ne tik eliminuojamas teisinis homoseksualiųjų sąjungų pripažinimas ar jų teisinis sulyginimas su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, bet vienos lyties poroms, norinčioms įsivaikinti vaiką, pateikiamas aiškiai motyvuotas paaiškinimas: „Homoseksualiosioms sąjungoms visiškai nebūdingi biologiniai bei antropologiniai santuokos ir šeimos elementai, kurie galėtų deramai pagrįsti jų teisinį pripažinimą. Šios sąjungos neįgalios tinkamai laiduoti gyvybės pratęsimo ir žmonių giminės išlikimo. [...] Patyrimas rodo, kad lytinio dvipoliškumo nebuvimas trukdo normaliai vaikų, atiduotų tokių sąjungų globai, raidai. Jiems trūksta motiniškumo ar tėviškumo patirties. Leisti homoseksualiosioms sąjungoms įsivaikinti vaikus reikštų juos prievartauti tuo požiūriu, kad, pasinaudojant jų silpnumu, jie būtų įkeliami į aplinką, neskatinančią jų visiškos žmogiškos sklaidos“.

Nekyla net mažiausia abejonė, kad ne tik homoseksualios orientacijos asmenys, bet ir visi, kurie dar dėl nepažinimo bei nesupratimo a priori atmeta krikščionišką santuokinės meilės instituciją ir gyvena netvarkingą intymų gyvenimą, yra vis tiek gerbtini, nes jie kaip ir kiekvienas iš mūsų yra sukurti pagal Dievo atvaizdą, ir Jis juos besąlygiškai myli, nepaisant, kad dabar to paveikslo šviesa jų viduje yra pritemdyta taisytinų gimtosios nuodėmės padarinių. Taigi jie ir mes esame Jo vaikai, kuriuos Jis sukūrė ir pašaukė ne nuodėmės vergystei, o gyvenimo laisvei bei pilnutiniam jos įprasminimui.

Įsivaizduokime, kad vienos lyties pora įsivaikina, pavyzdžiui, Onutę, iš kurios vėliau kiti vaikai kieme šaipydamiesi sako: „Ji turbūt iš Mėnulio nukritusi, nes gyvena ne su savo tėčiu ir mama, bet su dviem skirtingais dėdėmis“. Blogiausia, kad vaikas, augdamas homoseksualų ar lesbiečių aplinkoje, neišvengiamai būtų dvasiškai žalojamas jų perdėm hedonistinio gyvenimo būdo įtakos, nes vienos lyties „sutuoktiniai“ visiškai nėra pajėgūs savo globojamą vaiką auklėti taip, kad jis ateityje galėtų tinkamai pasirengti morališkai tvirtos šeimos gyvenimui. Deja, tokioje „šeimoje“ augantis vaikas bus persunktas homoseksualumo dvasios, nes obuolys nuo obels netoli rieda.

2013 metų rugsėjo 20 dieną popiežius Pranciškus interviu Italijos jėzuitų  žurnalui „La Civiltą Cattolica“ užsiminė ir apie homoseksualus. „Visada reikia matyti žmogų, asmenį. Dievas žmones lydi gyvenime ir mes juos turime lydėti, liudydami Dievo gailestingumą“, – sakė jis. Be abejo, mūsų krikščioniška pagarba ir malda telydi tuos asmenis, kurių suvokimas apie lytiškumą ir gyvenimo būdas yra kitoks.

Vis dėlto, kai homoseksualios orientacijos žmonės pradeda reikalauti teisių, prieštaraujančių bendram visuomenės moraliniam gėriui, tada, pasak, minėto Vatikano dokumento, bylojančio apie homoseksualias sąjungas, „prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia politikai katalikai. [...] Tada, kai homoseksualiąsias sąjungas pripažįstantis įstatymas jau galioja, parlamentaras katalikas privalo prieštarauti jam visomis galimomis priemonėmis ir viešai reikšti savo nepritarimą: čia kalbama apie pareigą liudyti tiesą“.

Tik vyro ir moters Santuoka yra tikroji sąjunga, kuri sudaroma ir dėl žmogaus gyvybės pratęsimo bei naujų kartų. Čia vyro ir moters skirtingumas yra fundamentalus dalykas, kurį numatė pats Kūrėjas. Todėl krikščionims iki pat laikų pabaigos aukščiausias autoritetas į tikrąją ir vienintelę Dievo vaikų džiaugsmo laisvę yra vedantis Biblijos žodis ir Bažnyčios mokymas. Visi, kurie ir kasdienybėje stengiasi elgtis taip, kaip moko ir įkvepia dieviškoji malonė, niekad sąmoningai negalės pritarti tos pačios lyties žmonių santykiavimui, nes jis griauna prigimtinius vyro ir moters paties Visagalio Dievo įsteigtos neišardomos santuokos pamatus. Negali būti pritarimo ir vienos lyties poroms, ketinančioms įsivaikinti mažutėlius. Joms per vidinį radikalų pasikeitimą būtina tapti panašioms į mažus vaikelius, nes jie – tyrumo kelias į galutinį Išganymą.

© 2015 „XXI amžius“