|
Kai valstybė nepajėgi suvokti savo praeities
Iš KGB kaltinimų industrijos
Algimantas Zolubas
Liepos 15 dieną pajūrio leidinyje Vakarų ekspresas pasirodė tikslingas prieš paskutiniojo Žemaičių apygardos partizano Prano Končiaus-Adomo, gimusio 1911 metais, atminimą nukreiptas kaltinamasis tekstas. Demaskuotas dar vienas buržuazinis nacionalistas. Nepasibodėta publikuoti 50-ųjų P. Končiaus-Adomo žūties metinių dieną. Jis žuvo 1965 m. liepos 15 d. Netrukus, remiantis šiuo tekstu, pareikalauta iš žuvusio už Lietuvos laisvę partizano atimti valstybinį apdovanojimą.
Tai ne pirma ir ne paskutinė tokio pobūdžio pastanga, tiksliau, sudedamoji pastaruosiais metais intensyviai vykdomos akcijos dalis. Visada tokiais atvejais remiamasi okupacinio režimo represinės institucijos ir nusikalstamos organizacijos KGB sudarytais kaltinančiais duomenimis, nesigilinant į jų kilmę, sudarymo priežastis ir aplinkybes, duomenų sufabrikavimo (dirbtinio sudarymo) galimybę. Neretai paviršutiniškas ir nekritiškas požiūris į tai būdingas netgi mokslo pasaulio atstovams. Beveik visada kaltinama dalyvavus žydų naikinime. Matyt, vadovaujamasi išankstine nuostata: KGB sako KGB žino.
Kuo apkaltino P. Končių KGB, straipsnio ir reikalavimo atimti valstybinį apdovanojimą autoriai? Esą jis du ar tris kartus dalyvavo konvojuojant (lydint su ginklu) pasmerktus žydus į sušaudymo vietą, pastebėtas šaudymo vietoje.
P. Končius buvo Lietuvos kariuomenės puskarininkis, Šaulių sąjungos narys, Salantų policininkas, dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime, kelis mėnesius priklausė pagalbinės policijos, atlikusios tvarkos palaikymo funkcijas, struktūrai. KGB ją laikė nusikaltusia ir išdavusia Sovietų Sąjungos interesus, nes veikė nacistinės Vokietijos okupacijos metais.
P. Končius nuo 1944 metų pabaigos partizanas, Salantų kuopos kovotojas, Kardo rinkinės štabo narys, Kardo rinktinės štabo žvalgybos skyriaus viršininkas. Partizano slapyvardis Adomas. Kelis kartus dalyvavo kautynėse su okupacinėmis pajėgomis, yra ištrūkęs iš apsupimo.
19561965 metais nelegaliai gyveno Kretingos rajono Didžiųjų Žalimų kaime, vienkiemyje, globojamas Prano ir Bronislavos (mirusios 1961 metais) Drungilų šeimos, kurioje augo du sūnūs ir trys dukros. Jam buvo įrengta gerai užmaskuota patalpa 2 x 2,5 m dydžio kamaraitė. Slėptuvė buvo namo kampe. Už jos specialiai įrengtas kiaulėms užtvaras. Slėptuvės dangtis užkrautas spygliuotos vielos ritiniu, o visas namo galas ir kamaros durys beržinėmis malkomis. Kamaroje stovėjo masyvi senoviška skrynia, ant kurios pro nuslenkamą dangtį būdavo nusileidžiama į vidų. Šalia skrynios gultas.
Partizanas buvo ramaus būdo, nemažai skaitė, klausė užsienio radijo, išeidavo pagrybauti, pauogauti, pamedžioti, gamino statines, stalus, suolus, kėdes, knygų lentynas, yra padaręs Drungilų dukrų lėlėms lovytę, netgi žaislus. Yra išlikusių jo padarytų daiktų (staliaus amatą išmanė ir sodybos šeimininkas antros grupės invalidas Pranas Drungilas), pynė krepšius, darė grėblius, drožinėjo (viską atlikdavo meistriškai), jaunesniems Drungilų vaikams skaitė, sekė pasakas, gamindavo valgyti.
Būdamas apsuptas ir nenorėdamas pakenkti Drungilams, nešaudė į čekistus, o paleido šūvį į save. Prieš tai primygtinai siūlyta jam pasiduoti. Šį šūvį okupantai palaikė šaudymu į juos ir ėmė karštligiškai šaudyti. Čekistai ir agentai-smogikai buvo ginkluoti automatu ir pistoletais. Po žūties P. Končiaus kūne aptiktos devynios šautinės žaizdos, šešios kulkos išėjo kiaurai, trys liko kūne. Jis ne kartą Drungilams sakė, kad čekistai gaus tik jo šaltą užpakalį.
Septintą dešimtmetį komunistinė propaganda suintensyvino ideologinę kovą prieš ginkluoto pasipriešinimo ir jo dalyvių Lietuvos partizanų atminimą. Komunistinėje spaudoje įkyriomis serijomis publikuoti neretai sufalsifikuoti straipsniai. Tuo laiku buvo rengiami parodomieji propagandiniai į nelaisvę paimtų paskutiniųjų partizanų teismai, pasibaigdavę mirties nuosprendžio paskelbimu. Tas pats iki koktumo primityvus scenarijus rengtas paskutiniajam Aukštaitijos partizanui Antanui Kraujeliui-Siaubūnui ir paskutiniajam Žemaitijos partizanui Pranui Končiui-Adomui. Tautoje dar buvo gyvas žuvusiųjų, kovojusių prieš sovietų okupaciją atminimas, dalis partizanų sugrįžo po ilgų nelaisvės metų iš įkalinimo vietų (kalėjimų, lagerių). Būtinai reikėjo liaudžiai pademonstruoti, kad prieš sovietų valdžią kovojo tik nusikaltėliai, žudikai, pašlemėkai. Antano Kraujelio buvo neįmanoma apkaltinti dalyvavus žydų naikinime, nes per jaunas, todėl apkaltintas civilių gyventojų naikinimu. LGGRTC atliktas tyrimas argumentuotai atskleidė, kad KGB kaltinimai jam buvo visiškai nepagrįsti.
Iš karto pasakytina, kad prieš P. Končių nukreiptus parodymus KGB tardymų metu davė ne buvę 1941 metų birželio sukilėliai ar pagalbinės policijos, kuriai jis yra priklausęs, nariai, o su P. Končiumi ir jo rezistencine veikla ar darbu pagalbinėje policijoje nesusiję asmenys, nebuvę įvykių dalyviais. Kadangi reikėjo būsimajam teismui parengti kaltinamąją medžiagą, o politiškai naudingiausia apkaltinti žydų žudymu, kagėbistai peržiūrėjo tuoj po karo nuteistų buvusių Salantų valsčiaus sukilėlių, pagalbinės policijos narių, baudžiamąsias bylas. Jose nieko P. Končių kompromituojančio nerado. Kai kurie tardomieji patvirtino, kad jis dalyvavo 1941 metų birželio sukilime, ir nė žodelio nepasakė apie dalyvavimą žudynėse. To turėjo pakakti atsisakyti kaltinimo dalyvavus žydų naikinime ir pasitenkinti kaltinimu ginklu kovojus prieš sovietų valdžią. Tačiau tokio kaltinimo buvo per maža, būtinai reikėjo atskleisti tariamai kruviną P. Končiaus praeitį.
Netgi 1945 metais okupacinės valdžios sudarytame Salantų valsčiaus sukilėlių, dalyvavusių civilių gyventojų žudynėse, sąraše P. Končius neminimas. Nieko neradus archyvinėse bylose su dideliu užsidegimu mestasi ieškoti liudytojų, kurie galėtų patvirtinti KGB reikalingus ir P. Končių apkaltinančius parodymus, tiksliau tariant, suorganizuoti parodymus, kurių nerasta archyvinėse 19451946 metais nuteistųjų bylose.
Neišgaunant reikiamo būtinų parodymų kiekio, KGB parengtinis tardymas (ikiteisminis tyrimas) vis būdavo pratęsiamas. 19631964 metais KGB tardytojai apklausė daugybę žmonių, kai kurie iš jų davė KGB reikalingus parodymus. Būtų keista, jeigu būtų buvę kitaip. Ne visi KGB tardytojų įtaigai galėjo atsispirti. Kokiu būdu ir kokiomis poveikio priemonėmis (visiškai nebūtinai smurtu, ne mažiau veiksminga psichologinė prievarta) jie buvo išgauti, nesunku numanyti. Tačiau visi reikiamai paliudiję asmenys buvo ne tragiškų įvykių dalyviai, o tiesiog tų vietovių gyventojai, buvę dvaro kumečiai, lyg ir kažką matę, o dažniausiai tik girdėję, kad P. Končius lydėjo žydus, sukiojosi žudynių vietoje. Dauguma liudytojų susidorojimo su žydais, jų sušaudymo nematė, tik girdėjo apie tai kalbant kitus, juos pasiekė pasakojimų nuotrupos, o ir pasakotojai iš kažko girdėję ar nugirdę, kad šaudant žydus dalyvavo Končius (dažnai net vardas nenurodytas).
Vienas liudytojas po karo duotuose parodymuose sakė negalįs nurodyti šaudymuose dalyvavusiųjų asmenų, o po 15 metų (1964-aisiais) KGB apklausiamas jau prisiminė dalyvavus P. Končių. Atvirkščiai veikianti atmintis: kuo daugiau metų nuo įvykių, tuo daugiau atsimenama. Kai kurie liudininkai pakeitė parodymus. Kartais įrodymu tampa teiginys, kad liudytojas sutiko P. Končių prie kapinių. Ten yra vykęs žydų šaudymas. Žinoma, kad Salantų žydus sušaudė atvykusi nacistinė vokiečių žudikų gauja. Dar kitas liudytojas girdėjo, kad P. Končius dalyvavo sušaudant ne žydus, o komunistus ir komjaunuolius. Įrodymų viršūne laikytinas parodymas, kad liudytojas mano, jog P. Končius dalyvavo žydų sušaudyme. Daugelis apklaustųjų nieko konkretaus negalėjo pasakyti teigdami, kad nieko nežino, P. Končiaus nepažįsta. Tie, kurie sutiko paliudyti taip, kaip reikia KGB, parodymus davė praėjus 2223 metams nuo tragiškų 1941 metų įvykių. Šie parodymai nelaikytini nuosekliais, tęstiniais, nekeliančiais abejonių, nes tuoj po oficialios karo pabaigos apklausti tardomieji ir tie iš jų, kurie buvo kaltinti tuo pačiu, kuo ir P. Končius, jo dalyvavimo nusikaltimuose žmoniškumui nepatvirtino. O tada nuo įvykių buvo praėję vos 45 metai. Apskritai nė vienas KGB tardomasis 19451946 ir 19631964 metais netvirtino, kad P. Končius šaudė žydus, nė vienas savo akimis nematė jo šaudant.
Objektyviai vertinant pasakytina, kad archyvinė medžiaga, susijusi su P. Končiaus veikla 1941 metais, yra labai prieštaringa, todėl vienareikšmiškai teigti, kad jis dalyvavo holokauste, negalima. Tada veikia nekaltumo prezumpcijos principas. Į klausimus galėtų atsakyti tik žmonės, kurie 19631964 metais davė P. Končiui nepalankius parodymus, prieš tai paaiškinę, kokiomis aplinkybėmis jie tuos parodymus davė (jeigu atsimintų). Tačiau neatrodo, kad kuris nors iš jų būtų sulaukęs šių dienų.
Ilgalaikės pastangos, kurių iniciatoriai ir suinteresuotieji nesunkiai atspėjami, iš žymių Lietuvos partizanų atimti kario savanorio vardą, valstybinius apdovanojimus, demontuoti jiems skirtus paminklus, nuimti memorialines lentas, kol kas nedavė ženklesnių rezultatų. Kai kas galvoja, kad ši valstybė nepajėgi suvokti savo praeities, neskiria herojų nuo nusikaltėlių, kad tokiai valstybei turi padėti kita valstybė ir pasiūlyti savo herojus. Tam labai pasitarnautų valstybinio apdovanojimo atėmimas iš už laisvę žuvusio ir nebegalinčio apsiginti paskutiniojo Žemaitijos partizano P. Končiaus.
Kadangi P. Končiaus nepavyko gyvo paimti į nelaisvę, KGB jo atžvilgiu bylą nutraukė ir surinktos medžiagos nebeviešino. P. Končiui žuvus jam reiškiami kaltinimai tapo nereikšmingi net pačiam KGB. Tiesiog dingo interesas. Žinant geopolitines realijas, nekeista, kad jis atsigavo dabar.
Už sprendimą atsakingos institucijos turi labai aiškiai pasakyti, pavyzdžiui: Pranas Končius neabejotinai dalyvavo Salantų žydų naikinime, KGB surinkti įrodymai yra absoliučiai patikimi, o tai reiškia, kad KGB buvo teisingumą sąžiningai vykdžiusi institucija, kurios veikloje nebuvo jokių okupaciją pateisinančių ir įteisinančių motyvų, liudytojų parodymai duoti visiškai laisva valia, todėl nekelia nė menkiausių abejonių, pagal tokius įrodymus bet kuris asmuo bet kurioje teisinėje valstybėje būtų teisingai nuteistas. Prielaidos, atrodymai, manymai, tikimybės kategoriškai atmestini. Tačiau nepamirština, kad nekritiškai tiesmukiškas KGB archyvinių duomenų vertinimas gali mus nublokšti atgal į sovietinės istoriografijos ir propagandos laikus.
Iš Prano Končiaus dainų ir eilėraščių sąsiuvinio:
Mūsų krūtinę jau trispalvė puošia,
prieš ją nublunka rusiška skara.
Mums vadovauja Dievas ir Tėvynė,
prieš ją suklumpa Stalinas, Maskva.
© 2015 XXI amžius
|