|
Bijoma ne svetimų, o savų, arba kodėl savanoriais pasitikima labiau negu šauliais Medžioklei, sportui, savigynai ginklą laikyti galima, o Tėvynei ginti ne
Ignas Meškauskas,
advokatas, apdovanotas ordinu Už nuopelnus Lietuvai
Pradėjus keistis Europos valstybių sienoms, stabili nerūpestingo saugumo era pasibaigė. Nuvilnijo nerimo banga. Piliečiai kelia gynybinio pobūdžio problemas, stoja į karinę-patriotinę organizaciją Lietuvos šaulių sąjungą. Aktyvesni Seimo nariai rūpinasi, kaip atgaivinti Šaulių sąjungą, kuri turi kovines tradicijas. Šauliai įvertinti ne tik istorikų, bet ir priešų. Jie prieš dar okupuojant Lietuvą slaptuose dokumentuose įvardinti kaip viena labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų. Ši organizacija yra ne tik teritorijos vientisumo gynėja, bet ir patriotinio auklėjimo, tautinių vertybių puoselėtoja, etnoso sargas, kryžius prie kelio. Sėkmingai atsikūrusi Šaulių sąjunga užsilikusios nomenklatūros dalies nustumta nuo aktyvios veiklos, neturėdama vietinės valdžios paramos, silpo. Vieša paslaptis, kad artimas užsienis, kuris neatsisako mus valdyti, turi interesų, kad mūsų nacionalinė gvardija nesustiprėtų. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, vardindamas gynybinius pajėgumus, Šaulių sąjungos nebemini, kuria pataisas sumažinti jos įstatymu nustatytas funkcijas. Patriotinės visuomenės dalis, prezidentė Dalia Grybauskaitė prieštaravo, kad grėsmių akivaizdoje Krašto apsaugos ministerijos parengtos Šaulių sąjungos įstatymų pataisos, uždraudžiančios šauliams dalyvauti ginkluotoje valstybės gynyboje ir pilietiniame pasipriešinime, prieštarauja valstybės interesams, menkina šalies žmonių patriotizmą ir valstybės gynybinę galią.
Sustiprinant organizaciją, kaip gynybinės sistemos dalį, Seime siūloma sąjungai priklausančius ginklus laikyti namuose, o B ir C kategorijos ginklus įsigyti asmeninės nuosavybės teise, jais naudotis pratybų metu, nes Šaulių sąjunga neturi tiek lėšų. Šios priemonės pakeltų šaulius į aukštesnę parengtį, sustiprintų jų prestižą, panaudotų šalies gynybai asmenines lėšas.. Nepaisant garsių parlamentarų kalbų, tariamo ar nuoširdaus susirūpinimo, patriotinio kibirkščiavimo apie nacionalinio saugumo stiprinimą, iš 140 parlamentarų balsavime dalyvavo 65 ir mažiau kaip pusė balsavo už tokią įstatymo pataisą. Įstatymo projektas grąžintas tobulinti. Rodę asmeninį pavyzdį liberalai, stodami į Šaulių sąjungą, balsavime nedalyvavo, o socialdemokratų partija su Krašto apsaugos ministru Juozu Oleku priešakyje įstatymo pataisų nepalaikė. Įsivaizduokime situaciją, kai 30 tūkst. žmonių gautų teisę laikyti automatinį ginklą, sako Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas. Nesant konkretaus įsivaizdavimo bei argumentų, darau prielaidą, kad įsivaizdavimas pagal priklausomybę partijai gali iškelti Seimui rūpesčių. Manau, kad pozityvus įsivaizdavimas yra arčiau objektyvios tiesos. Matau rūškanus naujųjų Europos valstybių sienų perbraižytojų veidus, kai jų žvalgybos tarnybos karininkai informuoja, kad Lietuvoje prie kiekvieno namo ir krūmo laukia 30 tūkst. automatiniais ginklais ginkluotų šaulių. Šarvuočių lavina perskros šalį per dvi valandas. O kas po to? Pilni baimės aiškiaregiai pranašauja, kad anapus Nemuno krantų stovi jau nukreiptos, sustyguotos raketos Iskander, kurios per pirmąsias užpuolimo minutes iškels į orą strateginius objektus, visus ginklų sandėlius ir sandėliukus. O šauliai turės ginklus, sveikus, suteptus ir paruoštus kovai. Dešimties metų karui partizanus apginklavo kaimo bernai, prisirinkę laukuose trofėjinių ginklų ir šovinių. Dabar jų niekas nemėto. Rengiantis partizaniniam karui jais pasirūpinti privalo valstybė Seimas. Romėnai seniai žinojo: jei nori taikos, ruoškis karui. Nesant trofėjų, vienintelis ginklų įsigijimo šaltinis įstatymo pataisa teisė šauliams įsigyti ir laikyti ginklus. Netekus valstybės, be ginklo tauta lieka bejėgė. A. a. Seimo narys Julius Veselka, sunerimęs, kaip mes ginsimės, pagrįstai ironizavo, kad neturint nei pasipriešinimo struktūros, nei ginklų, moterys žers priešui į akis pelenais. Tragedijos atveju istorikai pažvelgs į Seimą kaip į bajorus, kurie nei patys kariauti ėjo, nei kariuomenei pinigų skyrė, ir kaimynai be šūvio valstybę suraikė kaip pyragą per tris kartus.
30 tūkst. žmonių medžiotojų jau turi ginklus. Kai kurie net po kelis ir net su optiniais taikikliais. Ir niekas dėl to nesibaimina. Siūloma juos įtraukti dargi į pasipriešinimą. Šaulių organizacijoje griežtesnė drausmė negu medžiotojų jie yra statutiniai. Be to, jų motyvacija kilnesnė ginti Tėvynę, o ne trofėjus dalintis. Į ją priimami patikimi piliečiai su dviejų šaulių rekomendacija. Savigynai, buitiniams poreikiams iš savo asmeninių lėšų leidžiama įsigyti ir laikyti ginklus, o kilniausiai, išskirtinei paskirčiai ginti Tėvynę savo lėšomis, savo ginklu prisidėti neleidžiama. Nepatogi išvada bijoma ne svetimų, o savų. Tokia pozicija labai artima šalies išdavimui, prieštarauja piliečių viešajam interesui, aukščiausio lygio valstybės institucijų juridiniams aktams. Ji prieštarauja net ir 2012 m. gegužės 8 d. visų parlamentinių partijų nutarimui, patvirtintam vadovų parašais, kad valstybės gynyba yra vidaus ir užsienio politikos prioritetas, bei nuostatai apie būtinumą stiprinti Lietuvos šaulių sąjungą, savanorišką sukarintą pilietinę savigynos organizaciją, ir prezidentės D. Grybauskaitės 2015 m. birželio 4 d. metiniame pranešime iškeltam iššūkiui: Pagrindinis uždavinys Tėvynės gynyba. Taigi juridinių aktų užtenka, bet žodis kūnu netampa.
Nepriklausomybės, partizaninės kovos vyko asmeniniais šaulių ginklais. Patys ginklus įsigijo, patys juos saugojo, tausojo, Seimo leidimo neprašė. Tai parankiausias ginklų laikymo būdas. Savais ginklais Troškūnų ir Truskavos šauliai pasitiko pro Giedraičių frontą prasiveržusį į teritorijos gilumą, iki Nevėžio, lenkų raitelių eskadroną. Paklauskite Troškūnų ir Truskavos kapinėse gulinčių žuvusių šaulių, kam priklausė jų šautuvėliai?
Šaulių sąjungos veikla labai glaudžiai susijusi su visais valstybės kūrimo ir stiprinimo etapais. Jiems patikėtas dešimties kilometrų fronto ruožas su lenkais nuo Merkinės iki Valkininkų. Jie padėjo likviduoti lenkų P.O.W sąmokslą 1919 m. rugpjūčio 28 d. naktį, kurio tikslas buvo nuversti Lietuvos Vyriausybę, ir pakvietus į pagalbą Lenkijos kariuomenę, prijungti Lietuvą prie Lenkijos. Šauliais patikėjo ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, pats likdamas diplomatijos šešėlyje. Jis pavedė tuometiniam šaulių vadui Vincui Krėvei-Mickevičiui Klaipėdoje suorganizuoti sukilimą. Pirmoji auka, krauju aplaisčiusi grindinį, buvo gimnazistas iš Kauno, šaulys Algirdas Jasinskas. Šauliai, turėdami išlikusią teritorinę struktūrą, buvo 1941 metų Birželio sukilimo centre: dar vokiečių karinėms formuotėms nepasirodžius, miesteliai buvo šaulių rankose. Atkuriant Nepriklausomybę šauliai kaip gaivus pavasario vėjas sklaidė nulietuvėjusią dvasią, abejingumą Lietuvai, griovė monstrus. 300 šaulių kamikadzių saugojo parlamentą. Iš keturiolikos žuvusių laisvės gynėjų trys šauliai: Ignas Šimulionis, Darius Gerbutavičius, Gintaras Žagunis.
Daryti prielaidą, kad automatiniais ginklais ginkluoti šauliai gali sukelti visuomenei pavojų, tolygu įžeisti patriotus, kurie moka nario mokestį, siuvasi uniformas, aukoja laisvalaikį ne sau, o valstybei. Visuomenė būtų saugesnė, jei šaulys ne tik su baltomis pirštinėmis stovėtų po kryžiais, ir paminklais, o įspėtų pažeidėją, sulaikytų akivaizdžiai darantį nusikaltimą. Prieškariu kaimiečiai pirmiausia atbėgdavo pas mano tėvą, ginkluotą šaulį, kuris aiškindavo situaciją pats arba atiduodavo valsčiaus vachmistrui, kuris buvo vienintelis Anykščių valsčiuje. Kur šauliai gyveno, kaimiečių namų duris saugodavo paremtos šluotos. Suteikus šauliui daugiau teisių, būtų daugiau saugumo prieš smurtautojus, daugiau pagarbos tvarkai.
Krašto apsaugos savanorių ir Šaulių sąjungos organizacijos narių veikla paremta savanoriškumo principu, jų tikslas ginti Tėvynę. Abu priklauso Krašto apsaugos ministerijai, bet teisinė šaulių veiklos forma yra asociacija, svarbus visuomeninio ir valstybinio saugumo užtikrinimo subjektas, kurio veiklos baras platesnis negu Krašto apsaugos savanorių. Šauliai ne tik karo metu dalyvauja ginant valstybę ginklu, pilietiniame pasipriešinime, bet yra aktyvūs ir pilietinio, tautinio ugdymo procese. Šauliai yra nuėję ilgesnį krauju aplaistytą kovos kelią. Vien Nepriklausomybės kovose žuvo ar mirė nuo žaizdų 67 šauliai, 146 sužeista, į nelaisvę pakliuvo 161, kalėjimuose ir nelaisvėje mirė 34 šauliai. Turėtume didžiuotis ir stebėtis, kad mūsų šauliai Lietuvos nacionalinė gvardija prieškariu turėjo 62 tūkst. uniformuotų šaulių (buvo šešios divizijos), 105 orkestrus, 400 vaidybos mėgėjų kuopelių, 115 sporto klubų, 4 teatrus, 250 bibliotekų, buvo didžiulė patriotinio auklėjimo industrija, kuri paruošė jaunimą, kautis miškuose ir kloniuose dešimčiai metų.
Nepaisant ilgesnio kovos kelio, šauliais mažiau pasitikima negu Krašto apsaugos savanoriais. Seimas nesirūpina, kam ir kaip savanorių vadai savo sprendimais patiki laikyti ir saugoti ginklus, o dėl šaulių apginklavimo laužo ietis. Štai Kėdainių šaulių kuopai buvo išduoti trys šautuvai TOZ_12, TOZ_12-01, kurie mano, kuopos vado, įsakymu, pritvirtinti saugoti šauliams, nes taip saugiau negu laikyti būstinėje. Tai pasiteisino. Vyko pratybos, varžybos. Po kurio laiko jie kažkieno nurodymu be paaiškinimo buvo surinkti, dargi su policijos atstovu, ir pasiruošimas ginkluotam pasipriešinimui pasibaigė...
Kai netolimas užsienis brazdina ginklais, pasiruošimas savigynai turėtų nedelsti. Deja, Seime vyksta debatai, ar suteikti teisę įsigyti ginklą valstybės gynėjui, ar ne. Svarstymas vis atidėliojamas. Lietuvos šaulių sąjungos vadas, atsargos pulkininkas leitenantas Liudas Gulbinas ir Krašto apsaugos savanorių vadas pulkininkas leitenantas Artūras Jasinskas įstatymo pataisą vertina palankiai. Mano devyniolikos metų kuopos vado patirtis rodo, kad šaulys be ginklo tik butaforija. Tokia šaulių rikiuotė visada sulaukia draugiškų žiūrovų šypsenų. Kur Jūsų ginklai?, klausia jie.
Ko griebtųsi Vyriausybė, jei separatistų daigynas netikėtai sužaliuotų žaliais žmogeliukais? Koks pranašas drįs užtikrinti, kad palankios progos ir preteksto neatsiras? Ši nebiudžetinė šalies gynyba turi didžiulį potencialą, tik reikia jai atrišti rankas, sudaryti tinkamą aplinką.ir užsienio žvalgyba ją vėl charakterizuos kaip vieną labiausiai organizuotų pasipriešinimo jėgų.
© 2015 XXI amžius
|