Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Partizanas, politinis kalinys ir tremtinys

A†A Antanas Lukša (1923 05 31 – 2016 01 02)

Antanas Lukša

2016 m. sausio 2 d. mirė žymus Lietuvos laisvės kovų dalyvis, partizanas, buvęs politinis kalinys ir tremtinys, vienas iš Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos kūrėjų bei ilgamečių vadovų, Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiaus kavalierius, Prienų miesto Garbės pilietis, dim. kpt. Antanas Lukša.

Jis gimė 1923 m. gegužės 31 d. Prienų rajono Veiverių valsčiaus Juodbūdžio kaimo ūkininkų Simano ir Onos Lukšų šeimoje, užaugo tarp keturių brolių ir dviejų seserų. Baigė Mozūriškių pradžios mokyklą, Veiverių progimnaziją, Kauno „Aušros“ gimnaziją, Kauno mokytojų seminariją. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultete geodeziją. Priklausė Ateitininkų organizacijai.

Per pirmąją bolševikų okupaciją su broliais Jurgiu, Juozu ir Stasiu, Kauno universiteto studentais, platino antikomunistinę spaudą, vėliau įsitraukė į antinacinį pasipriešinimą. Užgriuvus antrajai sovietų okupacijai, prasidėjo kupina pavojų pogrindinė Antano Lukšos veikla. 1944 metais pradėjęs dirbti Veiverių vidurinės mokyklos mokytoju ir gyvendamas tėviškėje, bendravo su krašto partizanais, padėjo kovotojams kaip žvalgas ir ryšininkas. Antanas vieną po kito gavo grasinančius kvietimus į Leningrado karo mokyklą, tačiau nepasidavė – kaip ir broliai Jurgis, Juozas ir Stasys, Motinos palaiminti, gavę Tėvo sutikimą, pasirinko Lietuvos Laisvės kovotojo kelią. Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vado Juozo Stravinsko-Žiedo kvietimu 1945 metų vasarą Antanas Lukša tapo kovotoju Arūnu, patyrė žūtbūtinių kautynių skonį.

1946 metais sukūrus Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdį su būstine Vilniuje, partizanų vadovybė komandiravo Antaną į Kaišiadorių rajoną palaikyti ryšius tarp Kauno pogrindžio ir Vyriausių ginkluotų pajėgų štabo pareigūno Juozo Lukšos-Skirmanto. Antanas Lukša įsidarbino Žaslių vidurinės mokyklos direktoriumi. 1946 metų gruodžio pabaigoje kartu su broliais Juozu-Skirmantu, Stasiu-Juodvarniu, Vilniaus universiteto studentu, bei Broniumi Barzdžiuku-Būtautu, Algimantu Zaskevičiumi-Šalna išaiškino KGB provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio išdavystę ir, vengdamas arešto, pasitraukė į visišką pogrindį.

1947 m. balandžio 3 d. Tauro apygardos vado įsakymu Antanas Lukša-Arūnas, paskirtas Tauro apygardos štabo Žvalgybos ir ryšių skyriaus viršininku ir Birutės rinktinės štabo pareigūnu, telkė partizanus į brolio Juozo Lukšos-Skirmanto įkurtą Birutės rinktinę Kaune, buvo mokytas ryšio palaikymo kodų tarp į Vakarus išvykusių partizanų įgaliotinių Juozo Lukšos ir Jurgio Krikščiūno, organizavo jų kelionę. Vykdydamas Tauro apygardos vado Antano Baltūsio-Žvejo ir Jono Žemaičio-Vytauto įgaliotinio susitikimą, 1947 m. birželio 13-ąją buvo išdaviko provokatoriaus išduotas – pateko į KGB pasalą ir buvo areštuotas. Po kankinančių tardymų Kauno KGB rūmuose nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metams tremties pagal agentūrinę bylą „Zapad“. Kalėjo Lukiškių kalėjime, Komijos „501 strojkoje“, 1949 metais su ukrainiečių ir rusų politiniais kaliniais organizavo sukilimą; 1950 metais etapu išvežtas į Irkutsko srities Taišeto lagerius, vėliau – į Kolymos Berlago 53 Miaundžos lagerį. Iš keturių brolių partizanų vienintelis išlikęs gyvas, 1956 metais grįžo į Lietuvą, čia rado dar gyvą savo motiną, galėjo suteikti jai laimę prisiglausti prie sūnaus krūtinės, pajusti vienintelio likusio gyvo sūnaus rūpestį bei globą. Netrukus sukūrė šeimą su Eugenija Irena Savickaite, užaugino dukterį Dalią ir sūnų Kęstutį, sulaukė vaikaičių Simono ir Godos, provaikaitės Kotrynos.

1988 metais, prasidėjus Atgimimo Sąjūdžiui, buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai susibūrė į „Tremtinio“ klubą, Antanas Lukša buvo pakviestas dirbti šios organizacijos sekretoriumi, nuo 1990 metų bendražygiai jam patikėjo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos valdybos pirmininko ir pirmininko pareigas. Jis nepriklausomos Lietuvos ir savo bendražygių reikalams „prikėlė“ organizacijai atiduotas LPKTS būstinės patalpas, steigė Rezistencijos ir tremties muziejų Kaune, inicijavo Juozo Lukšos memorialinės ekspozicijos steigimą Veiveriuose; jo atkaklumo dėka nenutrūkstamai nuo 1988 metų leidžiamas savaitraštis „Tremtinys“, išleista istorinio žurnalo „Laisvės kovų archyvas“ 45 numeriai, daugybė knygų tremties ir rezistencijos tema; organizavo ir vykdė tęstinę programą „Lietuvos partizanų karo istoriografija ir kartografija“. Jis inicijavo Partizanų motinų kapų žymėjimą granito lentelėmis „Čia ilsisi Partizano Motina“, su sūnumi Kęstučiu pastatė pirmąjį kryžių Veiverių Skausmo kalnelyje, paminklinę kompoziciją broliams partizanams Jurgiui-Piršliui, Juozui-Skirmantui, Stasiui-Juodvarniui, inicijavo paminklo Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės vadui Juozui Stravinskui-Žiedui ir kartu žuvusiems septyniems partizanams sukūrimą, kryžiumi įamžino savo tėvų ir brolių atminimą tėviškėje;Veiveriuose, prie buvusios Mokytojų seminarijos, pastatė obeliską, o Kauno rajono Pabartupio kaimo pamiškėje – monumentą brolio LLKS įgaliotinio užsienyje mjr. Juozo Lukšos atminimui; Šilavoto bažnyčios šventoriuje inicijavo memorialo statybą Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės kovotojams atminti; Prienų rajono Skriaudžių kaime, prie Ruseckų sodybos, Antano Lukšos rūpesčiu iškilo kryžius Pietų Lietuvos srities vadui Sergijui Staniškiui atminti, Kauno Ramybės parke – paminklas „Žuvusių už Lietuvos Laisvę Motinoms“.

1990 metais su grupe organizacijos narių dalyvavo Vengrijoje Laisvės kovotojų kongrese, taip praskindamas kelią LPKTS tapti tarptautinės organizacijos „Inter – Asso“ nare, Varšuvoje atidarė Laisvės kovotojų nuotraukų parodą, tarptautinį kasmetinį buvusių tremtinių, politinių kalinių ir partizanų sąskrydį Ariogaloje. Dainuodamas Kauno politinių kalinių ir tremtinių chore „Ilgesys“, vėliau – partizanų ansamblyje „Girių aidas“ savo skambiu balsu džiugino ne tik Lietuvos, bet ir JAV, Kanados, Australijos klausytojus; bendradarbiavo kuriant vaidybinį filmą „Vienui vieni“, dokumentinį filmą „Baladė apie Daumantą“, dokumentinį filmą „Nematomas frontas“.

Antano Lukšos veikla ir nuopelnai Lietuvai bei tautai buvo atitinkamai įvertinti. Buvusiam partizanui suteiktas dimisijos kapitono laipsnis. Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi ir Lietuvos Nepriklausomybės bei Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliais, įvairiais Seimo, Kauno miesto ir Kauno rajono apdovanojimais. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga Antaną Lukšą apdovanojo aukščiausiais savo organizacijos apdovanojimais – 1-ojo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“ ir suteikė Garbės pirmininko titulą.

A. Lukša buvo pašarvotas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos salėje, o palaidotas sausio 6-ąją Veiveriuose (Prienų r.), Skausmo kalnelyje – sakralinėje Tauro apygardos partizanų kapavietėje.

© 2016 „XXI amžius“