Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kadangi paskutinis 2015 metų „XXI amžiaus“ numeris buvo rengiamas iš anksto, jame negalėjome išspausdinti Lietuvos vyskupų kalėdinių sveikinimų. Juos spausdiname šiandien, pirmajame 2016 metų numeryje.

Eikime kartu kurti meilės ir taikos Karalystę

Vilniaus vyskupų kalėdinis laiškas tikintiesiems

Brangūs tikintieji,

Jubiliejinių Gailestingumo metų Kalėdos yra ypatingas malonės metas. Kristus, kūdikiu atėjęs į pasaulį, įsikūnijęs Gailestingumas, yra dovana, pranokstanti bet kokį žmogaus troškimą. Dievas ateina iš meilės žmogui, o ne dėl jo nuopelnų, valdžios ar galios. Šiuo laiku Dievas trokšta mus prakalbinti, nuimti nuo mūsų pečių nemeilės naštas. Pranašas Izaijas skelbia Viešpaties žodžius: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu“ (Iz 49, 8).

Kalėdos – Dievo gailestingumas žmonijai

Kalėdinis sveikinimas Kauno arkivyskupijos tikintiesiems

Mieli broliai ir seserys, Dievo mylimi žmonės!

Šventės beldžiasi į mūsų gyvenimą šviesomis, sveikinimais, dovanomis. Kalėdų šventėse pasibeldžia ne tik žmonės, bet ir Tas, kuris gimė Betliejuje: Jėzus, Marijos Sūnus ir tikras Dievas. Kalėdų Mišių įžanga kviečia: „Visi džiaukimės Viešpačiu, nes atėjo pasaulio Atpirkėjas. Šiandien iš dangaus nusileido tikroji ramybė“. Šis kvietimas skirtas mums visiems, nes Kristaus Gimimas neša pasauliui išgelbėjimą ir ramybę – tai, ko kiekvienas trokštame.

Kalėdose Dievas pasirodo neįprastai – kaip silpnas Kūdikis. Tai – didžio Dievo gailestingumo mums dovana. Jis nebėra tolimas, nepažįstamas ir nepasiekiamas, o „Dievas su mumis“, žmogaus veidu ir širdimi. Kai Jį priimame, gyvenimas įgyja prasmę ir džiaugsmą. Dievas yra arti mūsų kasdienybės, dalinasi mūsų sunkumais. Betliejaus oloje Jis tapo artimas visiems, taip pat ir šiandienos žmonėms: nerandantiems prieglobsčio pabėgėliams, senoliams, kurių artimieji išvykę, jauniems, kurie nusivylė pabandę imtis iniciatyvos, šeimoms, laukiančioms gimstančio vaiko ir su nerimu galvojančioms apie ateitį.

Šviesios vilties ir padrąsinimo šventė

Kalėdinis Telšių vyskupų sveikinimas

Mielieji, 2015 metų Kalėdų – Kristaus Gimimo – šventėje sveikiname visus Jus, su kuriais mus visus sieja bendras tikėjimas, viltis ir meilė!

Šiais Gailestingumo metais, nepaisydami savo ir visos žmonijos apverktinos padėties, pasitikėkime Viešpaties gailestingumu. Jis mus myli, mums tiesia savo gelbstinčią ranką, neatstumkime jos... Įsiklausykime į pranašo Izaijo ištartus žodžius jo laikų Dievo tautos žmonėms, gyvenusiems sunkiais dvasinio konflikto laikais. Įsiklausykime į tuos ne tik paguodos, bet padrąsinimo žodžius. Jie galioja ir mums – šių dienų Lietuvos Dievo mylimiems ir jį mylintiems žmonėms: „Pradžiugs dykuma, tyrieji laukai, ims krykštauti žydinti dykvietė. Jinai pasipuoš visomis gėlėmis ir džiūgaute džiūgaus laiminga. Jai suteikta bus Libano grožybė, Karmelio ir Šarono puošnumas. Manoji tauta žvelgs į Viešpaties šlovę, į mūsų Dievo gražumą“.

Jėzuje viskas byloja apie gailestingumą ir atjautą

Kalėdinis Kaišiadorių vyskupo žodis

Brangūs broliai kunigai, seserys vienuolės, mieli vyskupijos tikintieji, broliai ir seserys!

Aš skelbiu jums didį džiaugsmą: šiandien jums gimė Išganytojas – Viešpats Mesijas.

Nuoširdžiai sveikinu jus, švenčiančius Jėzaus Kristaus Gimimo šventę – Kalėdas. Drauge su daugybe tikinčiųjų visame pasaulyje ateiname susitikti su gimusiu Jėzumi. Betliejaus tvartelis jau talpina savyje visa, apie ką vėliau pasakos evangelija, – žmogaus išgelbėjimo istoriją. Mes žvelgiame į Kūdikėlį Jėzų ir į mus Jėzaus akimis žvelgia pats Dievas. Tai – mylinčio, Gailestingojo Dievo žvilgsnis. Gimdamas mažu vaikeliu Dievas trokšta būti mums labai artimas, keliauti su mumis per gyvenimą ir nuvesti į amžinos laimės Gerojo Tėvo namus. Šios Kalėdos yra išskirtinės. Visai neseniai, drauge su Popiežiumi Pranciškumi ir Visuotine Bažnyčia atvėrėme Ypatingojo jubiliejaus Duris, pradėjome švęsti Dievo Gailestingumo metus. Pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Jubiliejinių metų durys buvo atvertos viso pasaulio katedrose. Tuo norima išryškinti Dievo meilės, gailestingumo artumą net ir toliausiai esantiems žmonėms.

Būkime atviri gailestingumo pažinimui

Kalėdinis Vilkaviškio vyskupo sveikinimas

Mielieji, nuoširdžiausiai visus sveikinu sulaukus šventų Kalėdų. Gausi Viešpaties palaima, džiaugsmas ir ramybė telydi Jus visus šiomis ypatingų švenčių dienomis. Kiekvienais metais sulaukę Jėzaus gimimo, šią šventę pasitinkame su džiaugsmu ir laikome ją viena didžiausių metų švenčių. Kasmet šis džiugus laikas mus skatina vis iš naujo susimąstyti, kodėl kartų kartos ištisus amžius taip džiugiai pasitinka Kristaus Gimimą? Kodėl ši šventė kartų kartoms yra ypač svarbi? Tai galime geriau suprasti prisimindami, kas yra tas Kūdikis, kurio gimimą švenčiame.

Kiekvieno kūdikio atsiradimas šeimoje pasitinkamas su džiaugsmu ir viltimi. Bet jokio kito kūdikio gimimo žmonija nešvenčia iš kartos į kartą, amžių amžiais. Šventosios Kalėdos mus pakviečia piemenėlių ir angelų apsuptyje gulintį ėdžiose kūdikį Jėzų priimti kaip dėl mūsų gimusį Dievą. Atnaujindami tokį supratimą pasitelkime pagalbon Dievo žodį.

Kalėdos – Gailestingosios meilės atėjimas

Šiaulių vyskupo Kalėdų sveikinimas

„Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26)

Mieli broliai kunigai, vienuoliai ir vienuolės, brangūs tikintieji! Popiežius Pranciškus, žvelgdamas į karų ir nesantaikos kupiną pasaulį, paskelbė Ypatingo gailestingumo jubiliejinius metus. Mūsų vyskupijoje Šiaulių Katedros Gailestingumo metų durys buvo iškilmingai atidarytos gruodžio 13 dieną. Mes džiugiai įžengėme pro jas, visiems atverdami malonės ir gailestingumo šaltinį, iš kurio semsimės Gailestingosios meilės.

Kalėdos – Gailestingosios meilės atėjimas į žemę. Evangelijoje parašyta: „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1, 78–79). Brangūs broliai ir seserys, kaip svarbu, kad mūsų žingsniai pakryptų į ramybės kelią! Šv. Teresė Avilietė tvirtina, kad patys mes nieko negalime, bet Dievas, ir tik Jis, gali sukurti mūsų gyvenime bet kokį gėrį. Dievas – mūsų gailestingasis Tėvas, be galo mus mylintis ir trokštantis mūsų bendrystės daug labiau negu mes patys. Privalome rasti laiko Tam, kuris dovanoja mums gyvenimą žemėje ir kviečia į amžinojo gyvenimo tikrovę. Skaudžiausia klaida, paliekanti neužgydomų žaizdų žmonių širdyse, yra tai, kad mes nesugebame pabūti gailestingojoje meilėje vieni su kitais. Kiek daug nusivylusių vaikų, sužeistų dėl to, kad tėvai nesugeba skirti jiems laiko ir pabūti tik su jais! Vaikai tai jaučia ir dėl to labai kenčia. Brangieji, jei skirsime laiko Dievui ir išmoksime kalbėtis su Juo tyloje, tai sugebėsime būti atlaidūs, dėmesingi ir gailestingi vieni kitiems. Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė sakydavo: „Dievą užgauna ir Jo širdį žeidžia pasitikėjimo trūkumas“. Nusidėję ar suklydę, nuolankiai ir su begaliniu pasitikėjimu pulkime į gailestingumo glėbį, žinodami, kad būsime priimti ir kad mums bus atleista. „Neteiskime, kad nebūtume teisiami“ (Mt 7, 1). Neužkietinkime savo širdžių ir, dar saulei nenusileidus, atleiskime vieni kitiems, kad galėtume ramia širdimi pailsėti ir pasitikti naują dieną kupini gerumo ir gailestingumo.

Stačiatikių šventieji

Lietuvos kankiniai Antonijus, Jonas ir Eustachijus

Stačiatikių šventieji Antonijus, Jonas ir Eustachijus

Didį žygdarbį vardan stačiatikių tikėjimo atliko šventieji Lietuvos (Vilniaus) kankiniai Antonijus, Jonas ir Eustachijus. Jų nedūlantys palaikai iki šiol saugomi Vilniaus Šv. Dvasios stačiatikių vienuolyne ir pagrįstai laikomi stačiatikių šventybe. Pasitikdami stačiatikių Kalėdas ir minėdami maldos už krikščionių vienybę savaitę, prisiminkime šiuos mūsų brolių stačiatikių šventuosius.

Antonijus ir Jonas buvo broliai, gyveno Vilniuje, tarnavo kunigaikščiui Algirdui, kuris 1345 metais tapo Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jam, iki tol ketvirtį amžiaus valdžiusiam stačiatikišką Vitebsko kunigaikštystę, teko laviruoti tarp krikščionių ir gana įtakingų pagonių žynių. Todėl jis slėpė ne tik savo priklausomybę stačiatikybei, bet ir simpatijas krikščionims. 1346 metais mirė Algirdo žmona Marija Jaroslavovna, su kuria jie santaikoje pragyveno daugiau kaip ketvirtį amžiaus, išauginę keturis vaikus. Mylimos žmonos, kurios atminimui pradėta Vilniuje statyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų cerkvė, netektis tapo stipriu smūgiu kunigaikščiui. Jis pradėjo niurnėti prieš Dievą, jo tikėjimas susvyravo. Tuo netrukus pasinaudojo pagonių žyniai, nuteikę kunigaikštį prieš krikščionis.