Pirmasis puslapis
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Mums rašo

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumo metų šeimų jubiliejus

Popiežius Pranciškus iškelia Šventosios šeimos gyvenimo liudijimą

Popiežius Pranciškus laimina jaunų šeimų vaikelius

Šventasis Tėvas ir arkivyskupas Vinčensas Palja su vaikais

Šventoji Nazareto šeima

Prisimenant liturginių apeigų kupiną Šv. Kalėdų laikotarpio šventimą Romoje, išskirtinio dėmesio nusipelno pirmasis didelis jau anksčiau pradėtų Gailestingumo metų renginys, įvykęs po Šventųjų durų atidarymo, – Šeimų jubiliejus, minėtas gruodžio 27 dieną Šventosios šeimos (Nazarete gyvenusios Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimos) liturginėje šventėje. Tai tapo ir popiežiaus Pranciškaus pastoracinio mokymo 2015 metais apibendrinimu, nes, kaip tik tais metais ypač buvo ryškus Šventojo Tėvo rūpinimasis nelengvus išbandymus dabar išgyvenančia šeimos ir santuokos institucija. Galima paminėti jo vadovavimą rugpjūtį JAV mieste Filadelfijoje įvykusiam 8-ajam Pasaulio šeimų susitikimui, spalį Vatikane įvykusią šeimos sielovadai skirtą Vyskupų Sinodo asamblėją ir pirmosios Bažnyčios istorijoje sutuoktinių poros – Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės tėvų, prancūzų Liudviko ir Zelijos Martenų, – kanonizavimą. Pamaldžiai švęsdami Gailestingumo metų Šeimų jubiliejų džiugioje Kristaus Gimimo atmosferoje, daugybės šeimų nariai galėjo kartu peržengti atvertų Šventųjų durų slenkstį Šv. Petro bazilikoje ir viso pasaulio vyskupijų katedrose bei šventovėse, pabrėždami gilų troškimą atsiverti, atleisti ir susitaikyti.

Mindaugas Buika

Šeimyniško pasaulio formavimas

Popiežiškoji šeimos taryba paragino sutuoktinius, šeimų tėvus ir motinas, kad jie primintų savo vaikams ėjimo per šventąjį slenkstį prasmę ir malonės momentą. Jeigu vaikai dar labai maži, jiems reikia paprastai paaiškinti, ką reiškia Ypatingojo gailestingumo jubiliejaus minėjimas, žengiant per Šventąsias duris, pabrėžiant, kad Dievas mus visus be galo myli, todėl reikia Jam atverti savo širdis. Šventųjų metų devizas „Būti gailestingiems kaip Tėvas“ kviečia visus šeimos narius šiuo laikotarpiu ypatingu būdu pamąstyti, kam šiandien šeimoje galime dovanoti atleidimą, kodėl, ko šeimoje turime atsiprašyti ir už ką. Reikia nuoširdžiai išsikalbėti, prašyti vienas kito atleidimo ir atsiprašyti. Be to, ir šeimoms dera prisiminti, kad popiežius Pranciškus šiais Šventasiais Gailestingumo metais pabrėžtinai ragina siekti artumo ir pagelbėti tiems, kurie gyvena įvairiuose egzistencijos paribiuose, kuriuos sukuria šiuolaikinio pasaulio kontroversijos. „Žengdami pro Šventąsias duris, leidžiamės apkabinami Dievo gailestingumo ir įsipareigojame būti gailestingi kitiems, kaip Tėvas yra gailestingas mums“, – rašo popiežius Pranciškus bulėje „Misericordiae Vultus“, kuria buvo paskelbtas dabar švenčiamas ypatingasis jubiliejus. – Esame pašaukti praktikuoti gailestingumą, nes jis pirmiausia buvo parodytas mums patiems“.

Anot Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininko arkivyskupo Vinčenso Paljos (Vincenzo Paglia), šeimos yra pašauktos pastebėti šio pasaulio vargus, gausybės brolių ir seserų kančias, neviltį tų, kurių žmogiškas orumas yra trypiamas, ir išgirsti jų pagalbos šauksmą, atsiliepti į jį savuoju artumu, draugiškumu bei broliška šiluma. Šeimų jubiliejaus išvakarėse duotame interviu „Vatikano radijui“ arkivyskupas V. Palja paaiškino, kad Jubiliejaus šventimas yra galimybė šeimoms iš naujo atrasti savo platesnę misiją, poreikį išeiti iš savo pačių apibrėžto ribotumo, siaurų buities interesų, mažųjų šeimos ratelių. Juk atsiskirdami nuo kitų, atsiribodami nuo išorinio pasaulio problemų, rizikuojame, kad neatlaikysime iškilusių pavojų. Todėl yra svarbu, kad išeitume iš savęs, peržengtume savo namų durų slenkstį, eitume į visuomenę pasitikti kitų žmonių, ypač vargingųjų ir nelaimingųjų, kad juos sustiprintų mūsų šeimų brolybės, solidarumo, pagalbos darbai. „Taip mes keistume visuomenę, kurioje gyvename, kad ji taptų tikra žmonių ir tautų šeima“, – sakė Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas. Taigi, krikščioniškų šeimų misija ir pašaukimas yra perkeisti dabar susiformavusį perdėto individualizmo kupiną pasaulį į tikrą šeimynišką pasaulį. Tai būtų tikra žmogiškumo revoliucija. „Ekologinės krizės akivaizdoje ypač šeimos su joms svarbia sveikos gyvensenos aplinka yra pašauktos ginti kūriniją – mūsų bendruosius namus vienai didelei įvairiopai tautų šeimai“, – tvirtino arkivyskupas V. Palja.

Gyvenimo piligrimystės bruožai

Popiežius Pranciškus, aukodamas Šeimų jubiliejaus šv. Mišias, homilijoje kalbėdamas į Šv. Petro baziliką susirinkusiems tikintiesiems susitelkė į šeimos gyvenimo piligrimystės temą, kadangi to sekmadienio liturginiame skaitinyje (Lk 2, 41–52) buvo pasakojama apie maldingą šventosios Nazareto šeimos kelionę į Jeruzalės šventyklą, kai Jėzui sukako 12 metų, švęsti žydų Velykų (Paschos). Evangelistas šv. Lukas pabrėžia, kad Jėzaus šeima į šią piligrimystę Šventajame mieste vykusioms didžiosios šventės apeigoms išsirengdavo kasmet. Judėjų ir krikščionių šeimos meldžiasi tiek savo namuose, tiek kartu su bendruomene, laikydamos save keliaujančios Dievo tautos dalimi. „Mes dažnai matome piligrimus, keliaujančius į šventoves ir kitas liaudiškam pamaldumui brangias vietas“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, žinoma, pirmiausia turėdamas galvoje katalikams būdingą didžiųjų Marijos šventovių lankymą (šiomis dienomis daugelis eina link Šventųjų durų, atvertų visose pasaulio katedrose ir daugelyje kitų šventovių). Nuostabu, kai į piligrimystę išsirengia visa šeima, kai ji keliauja į Viešpaties namus, kad šventą dieną susietų su malda. Taigi, visas tikinčios šeimos gyvenimas didesnės ar mažesnės piligrimystės.

Vaikų auklėjimą maldoje vadindamas piligrimyste, Šventasis Tėvas homilijoje kvietė įsivaizduoti, kaip Marija ir Juozapas moko mažąjį Jėzų melstis, ir sakė, jog tai – padrąsinantis suvokimas, žinant, jog Šventosios šeimos nariai kasdien kartu melsdavosi, o šventadienį, šabo dieną, kartu eidavo į vietinę Nazareto sinagogą klausyti skaitomų Įstatymo ir Pranašų knygų ir su visais susirinkusiais šlovindavo Viešpatį. Per Velykas keliaudami į Jeruzalę tikriausiai jie visi kartu meldėsi giedodami psalmę: „Man buvo smagu, kai man pasakė: „Eime į Viešpaties namus! Nūn jau įkėlėme koją – stovime tavo vartuose, o Jeruzale“ (122, 1–2),– svarstė popiežius Pranciškus ir pabrėžė, jog yra svarbu, kad mūsų šeimos visada kartu keliautų į bendrą tikslą! Juk visi žinome, kad mums skirtas tas pats gyvenimo kelias, kuriame susiduriame su įvairiais sunkumais ir išgyvename viltingas džiaugsmo ir paguodos akimirkas. Svarbiausia, kad gyvenimo piligrimystėje dalijamės susitelkimu maldoje. Šventasis Tėvas priminė savo žodžius: „Kas gali būti gražesnio už tėvą ir motiną, laiminančius savo vaikus, pradedant ir užbaigiant kiekvieną dieną, paženklinančius jų kaktas kryžiaus ženklu, kaip buvo daroma jų krikšto dieną“. Tokį poelgį ir galima būtų pavadinti paprasčiausia malda, su kuria tėvai kreipiasi į Dievą už savo vaikus, juos palaimindami ir patikėdami Viešpačiui, kad Jis saugotų ir globotų visą dieną. Popiežius Pranciškus homilijoje pabrėžė, jog yra svarbu, kad šeimos bent trumpai pasimelstų prieš valgį, kad padėkotų už tas dovanas Viešpačiui, geriau suvoktų, kaip dalintis tuo, ką gavo, su labiau stokojančiais. Toks papratimas iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingas, tačiau jis turi svarbų ugdomąjį vaidmenį šeimos kasdienio gyvenimo piligrimystėje.

Atleidimo džiaugsmo patirtis

Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į šv. Luko evangelijos pasakojimą apie Šventosios šeimos Velykų kelionės į Jeruzalę epizodą, būtent apie dvylikamečio Jėzaus pasilikimą šventykloje. Grįžtant į Nazaretą kelyje Marija ir Juozapas pradžioje netgi nesirūpino, kad Jėzaus nėra šalia, manydami, jog smalsus ir komunikabilus paauglys eina kitų keliauninkų būryje. Tačiau vėliau sunerimo, ir jo neradę tarp keliaujančių, ieškodami bei klausinėdami sugrįžo į Jeruzalę. Ir tik trečią paieškų dieną „rado jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį ir juos beklausinėjantį“ (Lk 2, 46). Be abejonės, ten buvo žymūs to meto teologai, bet ir jie, kaip tvirtina evangelistas šv. Lukas, stebėjosi nepaprastu dvylikamečio Jėzaus išmanymu, išsakytomis pastabomis. Tačiau Marijai ir Juozapui ne tai buvo svarbu – jie labiausiai jaudinosi dėl galimo vaiko praradimo ir natūraliai priekaištavo jam dėl pasišalinimo iš šeimos iš anksto neperspėjus. Berniukas atsakė (ir tai buvo pirmieji Evangelijoje užrašyti Jėzaus žodžiai): „Kam gi manęs ieškote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ (Lk. 2, 49). Taigi, galima daryti išvadą, kad jau tada Jėzus aiškiai suvokė savo dieviškąją prigimtį bei jam skirtą Dievo Tėvo misiją, todėl pasilikimas Jeruzalės šventykloje jam nebuvo neklusnumo poelgis Marijos ir Juozapo atžvilgiu. Tačiau, kaip nurodoma Evangelijoje, tokio pasiteisinimo Nazareto šeimos tėvai tuomet nesuprato, ir popiežius Pranciškus homilijoje darė prielaidą, kad tokioje situacijoje Jėzus atsiprašė dėl iškilusio nesklandumo. „Dėl šio nedidelio pabėgimo, Jėzus turbūt turėjo prašyti savo tėvų atleidimo, – mąstė Šventasis Tėvas. – Evangelijoje apie tai nekalbama, bet aš manau, kad tokią prielaidą galima daryti“.

Pagaliau ir šv. Lukas evangelijoje pažymi, kad Jėzus, tarsi išpirkdamas savo kaltę, tėvams sugrįžus į Nazaretą „buvo klusnus... augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 51–52). Tokius momentus, anot popiežiaus Pranciškaus, galime laikyti pamokančiais kiekvienos šeimos gyvenimo piligrimystėje: „Viešpats juos perkeičia į augimo galimybes“ su prašymu atleidimo ir jo gavimu, meilės ir klusnumo parodymu, kaip Jėzus tai liudijo Nazareto tėvams. Šventasis Tėvas linkėjo, kad ypač šiais Gailestingumo metais kiekviena krikščioniška šeima taptų tokios skatinančios piligrimystės vieta patirtų atleidimo džiaugsmą. „Atleidimas yra meilės, kuri gali suprasti klaidas ir jas atitaisyti, esmė, – sakė homilijoje popiežius Pranciškus. – Ir kaip tik šeimoje mes išmokstame atleisti, nes žinome, kad ten būsime suprasti ir palaikyti nepaisant visų padarytų klaidų“. Todėl reikia niekada neprarasti pasitikėjimo šeima, kur galime atverti širdis nieko neslepiant (šeimyninė išpažintis), nes ten, kur yra meilė – šeimos gyvenimo piligrimystės pamatas, – ten yra atjauta, supratimas ir atleidimas. Baigdamas homiliją, Šventasis Tėvas pavedė visoms šeimoms, „kasdienio gyvenimo namų piligrimystę, kurios labiau nei bet kada reikia Bažnyčiai ir pasauliui“. Šis popiežiaus Pranciškaus priesakas yra ypač aktualus šiems Šventiesiems gailestingumo metams, kurie gali tapti ir šeimos gyvenimo atnaujinimo metais.

Evangelinė Nazareto namų mokykla

Po šv. Mišių prieš kalbėdamas to šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldą su į Šv. Petro aikštę Gailestingumo metų Šeimų jubiliejui susirinkusiais tūkstančiais tikinčiųjų, Šventasis Tėvas dar kartą prisiminė 2015 metais įvykusių daugybę susitikimų su šeimomis Romoje ir užsienio apaštaliniuose vizituose, įskaitant Filadelfijoje vykusį Pasaulio šeimų susitikimą. Pabrėždamas šeimoms savo artumą ir meilę, jis dėkojo joms už liudijimą, ypač svarbų šiems laikams, kai tradicinė šeima ir santuoka susiduria su daugybe įvairių sunkumų, nesusipratimų, net ją silpninančių išpuolių (netgi politinėje, įstatymų leidybos plotmėje). Nurodęs džiaugsmingą Šv. Kalėdų laikotarpio atmosferą, Šventasis Tėvas vėl metė žvilgsnį į Evangelijos pasakojimą apie Nazareto namų gyvenimą, kuriuose „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk 2, 52). „Iš tikrųjų, šventoji Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeima kiekvienam tikinčiajam ir ypač šeimoms yra kaip tikra Evangelijos mokykla, padedanti suprasti Dievo planą, padaryti šeimą ypatinga gyvybės ir meilės bendruomene“, – aiškino popiežius Pranciškus. Iš Nazareto namų gyvenimo mes sužinome, kad kiekviena krikščioniška šeima yra pašaukta būti namų Bažnyčia, kuri skleistų evangelines dorybes ir taptų gėrio raugu visuomenei. „Būdingi ir sektini Šventosios šeimos bruožai yra meditavimas ir malda, abipusis supratimas ir pagarba, pasiaukojimo, darbo ir solidarumo dvasia“, – vardijo Šventasis Tėvas ir pabrėžė, kad šį Šventosios šeimos liudijimą kiekviena šeima gali laikyti pavyzdžiu pasirenkant gyvenimo būdą, gali semtis stiprybės ir išminties savajai gyvenimo kelionei. Švč. Mergelė Marija ir šv. Juozapas visus moko priimti kūdikius kaip Dievo dovaną, juos gimdyti, auginti ir auklėti bei nuostabiu būdu bendradarbiaujant su Kūrėju, per kiekvieną kūdikį padovanoti pasauliui naują šypseną. Ir svarbu suprasti, kad pirmiausia vieningose šeimose vaikai gali patirti prasmingą ir veiksmingą meilę, švelnumą, abipusę pagarbą ir supratimą, atleidimą ir džiaugsmą. Nurodęs džiaugsmo šeimos gyvenime vertę, popiežius Pranciškus sakė, jog tai nėra kažkas atsitiktinio ar proginio, bet gilus išgyvenimo ir paramos vienas kitam rezultatas. Šis džiaugsmas šeimoje visuomet pagrįstas Dievo buvimu, Jo maloninga ir kantria meile visiems. Jeigu šeimos namų durys neatsiveria Dievo buvimui ir Jo meilei, neišvengiamai prarandama darna, įsivyrauja individualizmas ir tada džiaugsmo nelieka. Šeima, gyvenanti tikėjimu į Dievą paremtu džiaugsmu, spontaniškai jį skleidžia į aplinką, tapdama žemės druska ir pasaulio šviesa, geru raugu visuomenei. „Jėzau, Marija ir Juozapai, laiminkite ir saugokite visas pasaulio šeimas, kad jose vyrautų nuoširdumas ir džiaugsmas, teisingumas ir taika, kuriuos, gimęs Kristus dovanojo žmonijai“, – baigdamas meldė Šventasis Tėvas.

© 2016 „XXI amžius“