|
Kas mūsiškiai, o kas svetimi
Kaip Europoje sukeliama priešprieša tarp čia subėgusių (ar suvarytų) pabėgėlių ir pačių europiečių, taip Lietuvoje, vis netylant kalboms, kad prie ruso buvo geriau, atsinaujina Stalino jėgos kulto ideologija (analogiškai Rusijoje plintančiam šio diktatoriaus garbinimui), niekinama nepriklausomybė, šmeižiama lietuvių tauta kaip žydšaudžiai ar jų palikuonys. Reikalaujama kolektyvinio atsiprašymo, nors už stribus ir kitus tautos naikintojus tiek rusus, žydus ar lietuvius net nebandoma reikalauti kokio nors atsiprašymo, nepaisant to, kad per sovietinės okupacijos metus buvo sušaudyta, sunaikinta, nukankinta, ištremta ir kitaip paniekinta (neimant į tą skaičių dvasiškai pavergtų) daugiau nei 500 tūkst. lietuvių. Tokie istorikai neskaičiuoja, kiek lietuvių padugnių stojo į stribų būrius, NKVD, NKGB, MGB ir KGB dalinius ir naikino bei trėmė geriausius, talentingiausius tautos atstovus. Neseniai išreklamuota Rūtos Vanagaitės knyga Mūsiškiai turi visas geriausias sovietinės kagėbistinės propagandos savybes. Autorė, pasirėmusi sovietinės Lietuvos istorikų darbais bei Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) esančiomis NKVD, MGB ir KGB sukurptomis baudžiamosiomis bylomis, pagal kurias tardomieji, dažnai kankinimais ir šantažais priversti prisipažinti apie tariamą savo dalyvavimą Holokauste ir grasinant sušaudymu verčiami paliudyti ir apie savo kaimynų ar pažįstamų dalyvavimą masinėse žudynėse, organizuotose ir vykdytose SS dalinių ar ypatingųjų būrių, neretai suformuotų iš vokiečių kilmės žmonių su sulietuvintomis pavardėmis (dažniausiai iš Klaipėdos krašto). Aišku, dažnai tai buvo ne tik nesubrendusių asocialių jaunuolių, kartais netgi 19401941 metais tapusių komjaunuoliais, nespėjusių pabėgti į Rusiją, darbas, tačiau kartais žydų ersekiojimo akcijose dalyvaudavo ir kai kurie Birželio sukilimo dalyviai, tik atsitiktinumo dėka išsigelbėję iš sovietinių kalėjimų Lietuvoje, kuriuose suspėjo pajusti NKVD tardytojų (neretai žydų ar rusų kilmės ar netgi parsidavusių lietuvių) kankinimus ir pasityčiojimus, arba 1940-1941 metais sušaudytų ar išvežtųjų artimieji ar giminės. Tačiau kaltinti lietuvius kolektyvine atsakomybe yra tikrai priešiškas poelgis, skaudinantis ir įžeidžiantis visą tautą. Tokie istorikai pamiršta, kad Lietuvoje santykinai daugiausia gelbėta žydų nė vienoje Europos šalyje, okupuotoje nacių Vokietijos, gelbėdami žydus nedalyvavo tiek žmonių. Be to, gelbstint vieną žydų šeimą, paprastai vidutiniškai dalyvaudavo apie dešimt žmonių. Taigi žydų gelbėtojų skaičius išauga dešimteriopai. Reikia prisiminti, kad žydų gelbėjimas visada iššaukdavo grėsmę savo ir savo artimųjų gyvybei: pagal karo įstatymus vokiečiai šaudė juos be gailesčio. Bet to neskelbia tokie žydšaudžių medžiotojai nei zurofai, nei vanagaitės, nei grabauskai ir pan. Jiems nesvarbu ir tai, kad net Stalino tarnai, žudydami partizanus ar jų vadus, nekėlė kokių nors pagrįstų kaltinimų žydų šaudymu. Dažniau ką nors suradus inkriminuojančio prieš tokius asmenis panaudojant šantažą jie būdavo priversti tapti NKVG, MGB, KGB agentais, t.y. tautos išdavikais. Todėl lietuvių tautai, ilgus amžius labai tolerantiškai žiūrėjusiai į greta gyvenusius ir dirbusius žydus (juk ne paslaptis, kad kai kurių miestų didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai, prieš kuriuos niekada nebuvo rengiami pogromai, kokie senesniais laikais dažnokai vykdavo Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir kt.), primetamas kaltinimas dėl nusikaltimų prieš žydus tėra tik tautos niekinimas.
Pateikiame R. Vanagaitės aiškinimus ir keletą žiniasklaidos atsiliepimų, parodančių, jog lietuviai tikrai nenusipelno su tokia neapykanta paskleisto šmeižto.
Ponia Vanagaite, kuo jūs aiškinate lietuvių entuziazmą dalyvaujant žydų žudynėse Antrojo pasaulinio karo metais?
Didelio entuziazmo nebuvo, jo vedini tebuvo vienetai. Kiti tiesiog vykdė pareigą.
Susidarė įspūdis, kad jūs savo knygoje kaip tik kalbate apie lietuvių norą dalyvauti žydų žudynėse?
Tie, kurie žudė norėdami prisiplėšti, tikriausiai norėjo. O paprasti lietuviai įsijungė į batalionus, nes jiems buvo pasakyta, kad tie batalionai yra nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pradžia, jie eis kovoti su sovietais ir ginti Lietuvos. Iš pradžių batalionai saugojo objektus, vėliau žydus, dar vėliau juos nuvežė prie duobės ir pastatė. Reikėjo didžiulių pastangų pasakyti: Aš nešausiu.
Tačiau buvo ir tokių, kurie nešovė į žydus. Juos paleisdavo?
Taip. Karininkai dažniausiai būdavo lietuviai, vokiečiai į provinciją, kur vykdavo žudynės, net nevažiuodavo. Jei karininkas lietuvis matydavo, kad tavo rankos dreba, iš kur jis galėjo žinoti, kad nešausi į jį? Jei pamato, kad nerviniesi, tau blogai, tau net ginklo neduoda. Bet būdavo ir tokių, kurie norėdavo šaudyti. Tie, kurie turėjo entuziazmo, iš tikrųjų buvo visuomenės atmatos. O į batalionus eidavo tie, kurie vykdė pareigą arba būdavo vedini įvairių motyvų. Vieni dėl turto, kiti dėl to, kad neturėjo namų, treti nes mylėjo tėvynę ir nekentė sovietų. Buvo tokių, kurie per ketverius metus savo rankomis po 20 tūkstančių žmonių nužudė.
Rinkdama medžiagą knygai jūs turbūt perskaitėte visas lietuviškas knygas šia tema?
Taip. Tačiau pagrindinis mano šaltinis bylos, pokalbiai su žmonėmis. Paprastas žmogus neis į archyvus ir nesėdės pusę metų skaitydamas bylas, neperskaitys visų knygų. Todėl mano tikslas buvo sudėti visą medžiagą į 300 knygos puslapių, kad žmonės suprastų, kas iš tiesų įvyko.
(Edmundas Jakilaitis, LRT televizijos laida Dėmesio centre, LRT.lt, 2016 01 27)
Adolfas Hitleris skelbėsi pasaulio gelbėtoju nuo žydų pavojaus, o tą gelbėjimą suprato kaip visų žydų sunaikinimą. 1953-aisiais Izraelyje buvo įkurtas Yad Vashem Holokausto ir didvyriškumo atminties institutas, kuris žydų gelbėtojams suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Iki šio meto Pasaulio tautų teisuolio vardas suteiktas daugiau nei 25,5 tūkst. žmonių, nors manoma, kad tikrasis skaičius yra didesnis. Tarp jų kone 900 Lietuvos piliečių pavardės.
Šią savaitę, sausio 27-ąją, Lietuvos sinagogose apraudotos holokausto aukos. Degančios šešios žvakės skirtos atminti 6 mln. nužudytų visoje Europoje. Lietuvoje naciai, dažnai padedami vietinių talkininkų, sunaikino didumą čia nuo XIV a. gyvenusių žydų apie 200 tūkst. atgulė po velėna. Tačiau buvo ir ištiesusių žydams pagalbos ranką, atvėrusių savo namų duris. Lietuviai, rusai, baltarusiai, lenkai. Gydytojai, rašytojai, mokytojai, kunigai ir paprasti kaimo žmonės slėpė juos savo namuose, dalijosi kasdiene duona, puikiai suvokdami, kad rizikuoja ne tik savo, bet ir savo artimųjų gyvybėmis.
Izraelyje veikiantis Jeruzalės Yad Vashem centras Pasaulio tautų teisuolio vardą yra suteikęs 887 Lietuvos gyventojams. Lietuvos prezidento Kazio Griniaus ir jo žmonos Kristinos Griniuvienės nuopelnai gelbstint žydus įvertinti daugiau nei prieš dešimtmetį. Lietuvos valstybė juos apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais, tačiau Pasaulio teisuolių vardai suteikti tik prieš mėnesį. Istorijos tyrėjai sako, kad šie skaičiai vargu ar atspindi tikrąjį to meto vaizdą.
Jeigu skaičiuotume pagal lyginamąjį svorį, tarp visų gyventojų, tarp visų Vidurio ir Rytų Europos šalių Lietuva pagal žydų gelbėtojų skaičių užima pirmą vietą., t.y. pagal žydų gelbėtojų skaičių milijonui gyventojų. Tuo metu Lietuvoje buvo beveik 3 mln. gyventojų. Vienam milijonui tenka beveik trys šimtai žydų gelbėtojų. Pagal šį rodiklį Lietuva aiškiai užima pirmą vietą. Antroje vietoje yra Lenkija, nurodo istorikas Arūnas Bubnys.
Yad Vashem centras gelbėtoją Teisuoliu pripažįsta tik po nuodugnaus patikrinimo. Vilniaus Gaono žydų muziejaus vadovas Jaša Markas Zingeris sako, kad statistika vargu ar pajėgi atspindėti tikrąją to žiauraus meto dvasią. Bet kokia statistika istoriškai bus nepilna. Ji pasipildys arba aptrupės, tikslinant duomenis, be to, laikas bėga. Mums svarbu suprasti, kas yra žmogiškumas. Ir šiais laikais yra pabėgėlių, ir tada buvo pabėgėlių. Neduok, Dieve, gali pasitaikyti, kad reikia gelbėti gyvybę. Tada masiškai reikėjo gelbėti gyvybes ir masiškai jos buvo pražudomos. Pats svarbiausias dalykas įeiti į žmogaus širdį ir ją atskleisti kitam žinančiam, pažįstančiam ir priversti pajausti pagalvoti, lyginant su pačiu savimi, sako J. M. Zingeris.
Profesorė Irena Veisaitė viena iš holokaustą išgyvenusių vaikų. 1941-aisiais, kai naciai užėmė Lietuvą Irenos tėvas buvo išvykęs į Belgiją, o ką tik išoperuotą mamą išvežė į kalėjimą ir ten nužudė, trylikametė su seneliais atsidūrė gete, ten kalėjo pustrečių metų. 1943-jų lapkritį jos gelbėtojai, Lietuvos karininko Juozo ir Onutės Strimaičių šeima, padėjo gauti suklastotą asmens dokumentą. Irenai savo pavardę davė nepažįstamas marijampolietis Feliksas Treigys. Iš geto pabėgusią mergaitę savo namuose glaudė net kelios lietuvių šeimos. Jos pėdsakais kartą jau sekė gestapas, teko bėgti į tamsą. Tą kartą Ireną priglaudė Sibire sušaudyto nepriklausomos Lietuvos generolo Kazimiero Ladigos šeima. Visi valgė skrylius su škvarkom. Ir man ponia Ladigienė įdėjo truputį daugiau skrylių. Aš pastebėjau. Tai mane labai sujaudino. Ji suprato. Visą laiką buvau labai alkana. Paskui vakare ji visus paguldė. Ji turėjo tokį paprotį vaikus pabučiuodavo, prieidavo prie lovos ir uždėdavo kryželį ant kaktos. Prie manęs irgi priėjo, apkabino ir man uždėjo kryželį. Aš apsiverkiau. Ji nesuprato ir paklausė ko aš verkiu. Pasakiau ar jums nešlykštu bučiuoti žydę? prisimena I. Veisaitė. Ji sako, kad teko išgyventi ir dėl gulago 1946 metais KGB jos antrąja motina tapusią Stefaniją Ladigienę ištrėmė į Sibirą, o pačią Ireną persekiojo, bandė užverbuoti.
Fruma Vitkinaitė-Kučinskienė dėkoja net kelių tautybių gelbėtojams. Iš mirties zonos Kauno geto vaiką ištraukė bebaimės moterys Lidija Golubovienė, Natalija Fugalevičiūtė, Natalija Jegorova, o savo namuose priglaudė vokietė Helena Holcman. Po maždaug dviejų dienų atėjo aukšta, man griežtai atrodanti moteris, kalbanti vokiškai. Iš pradžių jos labai išsigandau. Tai buvo Helena Holcmanienė. (...) Taip aš patekau į nuostabios moters, dailininkės, mokytojos, rašytojos namus., sako F. Vitkinaitė-Kučinskienė. Dabar ji skaičiuoja, kad už savo gyvybę turėtų dėkoti mažiausiai dešimčiai žmonių.
I. Veisaitė sako tais laikais, kad sušaudytum tūkstančius, užtekdavę dviejų galvažudžių su automatais. Jie nerizikavo niekuo, tik savo siela. Tam, kad išgelbėtų bent vieną, reikėjo neapsakomos daugelio žmonių drąsos, todėl dabar jie verti didelės pagarbos Jie turėtų būti pagerbti taip pat, kaip pagerbiami pokario partizanai. Jie pasiaukojo. Popiežius Pranciškus paskelbė gailestingumo metus. Labiau gailestingų žmonių, negu jie, tikrai nebuvo. Mano akyse jie parodė, kad lietuviai yra garbinga tauta, kad jie gelbėjo savo ir tautos garbę. Jie ne tik neprisidėjo, jie rizikavo savo gyvybe, kad galėtų išgelbėti kitus nepažįstamus žmones, tvirtina profesorė I. Veisaitė.
1995 metais per oficialų vizitą Izraelyje tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas Knesete lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos dėl dalies savo tautiečių dalyvavimo holokauste. Aš kalbu kaip valstybės prezidentas. Atsakau už savo žodžius tiek, kiek nuo manęs priklauso pagal mano konstitucines teises ir įgaliojimus. Pasistengsiu, kad tų dėmių tarp mūsų nebūtų, tada tvirtino A. Brazauskas.
(LRT televizijos laida Savaitė, Joana Lapėnienė, Jūratė Anilionytė, 2016 01 31)
Viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė žydšaudžiais vadina net Kauno gimnazistus, kurie 1941 m. birželį kovėsi su raudonąja armija ir atidavė vokiečių kariuomenei daug rusų belaisvių.
2009 m. gruodžio pradžioje viešųjų ryšių specialistė Rūta Vanagaitė visuomeninės televizijos ekrane pasirodė užsidėjusi sibirietišką ausinę kepurę. R. Vanagaitė tada pristatė Europos Komisijos finansuojamą projektą Tremties diena sovietiniame bunkeryje Nemenčinės miškuose (projekto autorė 2010 m. keturis šimtus Baltijos šalių gimnazistų, aprengtų purvinomis, suplyšusiomis šimtasiūlėmis vatinėmis striukėmis, visą parą vertė tampyti sunkius rąstus).
Užvakar teatrologė R. Vanagaitė vėl šmėsčiojo LRT televizijos laidose. Nors šį kartą nebuvo užsidėjusi žydiškos kepuraitės kipos (jarmulkos) ar apsirišusi skarelės tichel, tačiau išreklamavo visuomenei savo dokumentinę knygą Mūsiškiai, paneigiančią visus ligšiolinius žinomų istorikų tyrimus apie Lietuvos žydų likimą lietuvių sukilėlių puolamiems rusų bolševikams 1941 m. traukiantis ir vokiečių nacionalsocialistams veržiantis į mūsų šalį. Visuomenei į sielą mėgstanti prispjaudyti R. Vanagaitė vien lietuvius apkaltino išžudžius ne tik visus Lietuvos, bet ir daugelį Vakarų Europos žydų.
Katalikų Bažnyčia dar visai neseniai patardavo specialiai nepasirengusiems tikintiesiems neskaityti Biblijos, baimindamasi, kad neišprusę žmonės aiškins Kristaus mokymą kaip jiems šaus į galvą ir apsunkins ne tik žemiškąjį, bet ir pomirtinį savo gyvenimą. Toks pat neįkandamas viešųjų ryšių specialistei R. Vanagaitei pasirodė besąs Lietuvos Ypatingasis archyvas, kuriame, rašydama knygą Mūsiškiai, autorė gyrėsi praleidusi daug laiko. Vartė sovietų NKVD tardymo protokolus ir nusprendė, kad žydšaudžių prisipažinimai visiškai patikimi, neišgauti tardytojams atidaužius apklausiamųjų kepenis.
R. Vanagaitė neužmiršo net paminėti, kad sovietų saugumiečiai rūpestingai gydė vienam buvusiam Lietuvos kariui petį, kurį tas išsinarino šautuvo buože pribaigdamas Paneriuose beginklius žydus. Gal tegul R. Vanagaitė papasakoja apie sovietų tardytojų humaniškumą buvusiai Seimo narei Auksutei Ramanauskaitei-Skokauskienei, kurios tėvui, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio ginkluotųjų pajėgų vadui, generolui Adolfui Ramanauskui-Vanagui rusų kagėbistai, vadovaujami žydo homosovietiko Nachmano Dušanskio, nulupo nugaros odą, išdūrė akis ir sutraiškė lyties organus?
Knygą Mūsiškiai R. Vanagaitė rašė ne viena. Jai labai padėjo bendraautoris Efraimas Zuroffas iš Jeruzalės. Žinoma asmenybė. Žydšaudžių medžiotojas. Svarbiausi jo taikiniai Baltijos šalys. Ir ypač Lietuva. 67 metų E. Zuroffas gimė po karo Amerikoje, Niujorke. Nėra duomenų, kad jo artimieji būtų nukentėję per holokaustą. Su Lietuva jo niekas daugiau nesieja, tik neapykanta. 2002 m. vasarą, Lietuvos Vyriausybei bejėgiškai skėsčiojant rankomis, E. Zuroffas paskelbė operaciją Paskutinė galimybė. Žydšaudžių medžiotojas pažadėjo po 10 tūkst. JAV dolerių tiems Lietuvos gyventojams, kurie įskųs savo kaimynus, nenubaustus žydšaudžius. Į E. Zuroffo juodąjį sąrašą pateko apie 200 pavardžių. Lietuvos generalinė prokuratūra, išnagrinėjusi E. Zuroffo įkalčius, negalėjo pagal juos pradėti jokio ikiteisminio tyrimo, tačiau žmonės apjuodinti iki šiol. Skundikai iš E. Zuroffo negavo nė cento.
JAV profesoriaus politologo Normano Finkelsteino tėvai per karą gyveno Varšuvos gete, patyrė Maidaneko ir Aušvico koncentracijos stovyklų pragarą. Tačiau profesorius N. Finkelsteinas aiškiai suvokia, kad Rytų Europos žydų klausimą 1940 m. galutinai nutarė išspręsti vokiečių nacionalsocialistai, o tuomečiai jų sąjungininkai rusų bolševikai neprieštaravo, nors iš pradžių Hitleris siūlė Stalinui priglausti Vokietijos ir Lenkijos žydus, bet tas griežtai atsisakė. Profesorius N. Finkelsteinas 2000 m. parašė knygą Holokausto industrija ir įtikinamai įrodė, kad kai kurios žydų organizacijos holokausto temą vis kaitina ir kaitina, kad gautų iš šantažuojamų šalių ir tautų kompensacijas.
Viešųjų ryšių specialistė R. Vanagaitė irgi nepratusi dirbti veltui. Už projektą Tremties diena iš Briuselio ji gavo 23 tūkst. 924 Eur. 20072009 metais R. Vanagaitės vadovaujama viešoji įstaiga Vilko valia rengė realybės šou 1984. Išgyvenimo drama sovietiniame bunkeryje: aštrių pojūčių mėgėjai iš viso pasaulio, nepagailėję 120 Lt už bilietą, žiūrėjo rusiškas 1984-ųjų televizijos laidas, buvo tardomi KGB rūsyje, verčiami giedoti SSRS (ir šiuolaikinės Rusijos) himną. Valstybės kontrolės auditoriai 2009 m. gegužės 9 d. nustatė, kad R. Vanagaitės išgyvenimo dramai Kultūros ministerija neteisėtai 20072008 metais skyrė 140 tūkst. Lt iš valstybės biudžeto.
Kiek eurų, dolerių, šekelių (ar rublių?) ir kas sumokėjo R. Vanagaitei už knygą, kurios antraštė tokia pat, kaip Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui kūnu ir siela ištikimos antifašistinio jaunimo sąjungos pavadinimas? Beje, ir Rusijos režisieriaus Aleksandro Nevzorovo filmuota klastotė apie Vilniaus 1991 m. sausio 13-ąją buvo pavadinta Naši (Mūsiškiai).
Arnoldas ALEKSANDRAVIČIUS
(Rūta Vanagaitė nepratusi dirbti iš idėjos, Ūkininko patarėjas)
Lietuvos žydai niekada nevadino lietuvių žydšaudžių tauta ir neketina to daryti, bet Lietuvai reikia pripažinti ir neslėpti Holokausto temos, sako Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pareiškime, kuris pirmadienį išplatintas reaguojant į visuomenėje kilusias diskusijas Holokausto tema. Ne viskas, kas susiję su žydais, Lietuvoje sukelia sąmyšį. Mes dėjome ir dėsime daug pastangų geriems tarpusavio santykiams, nežiūrint to, kas įvyko karo metais. Pasirinkome gyvenimą Lietuvoje, mes esame Lietuvos piliečiais, jau daugiau nei 600 metų esame Lietuvos dalis. Mes niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta ir neketiname to daryti, rašoma pirmadienį litvakų bendruomenės pirmininkės paskelbtame pareiškime. F. Kukliansky teigia, kad aštrios diskusijos prabilus apie Holokaustą visuomenėje kyla ir dėl nutylėtos istorijos. Valstybė turėjo daug galimybių paaiškinti savo piliečiams, ypač jaunajai kartai, apie žydų žudynes ir kas jas vykdė, ne mokslininkų ir politikų, bet paprasta, net ir vaikams suprantama, kalba, rašoma pareiškime. (...) Pareiškime ji taip pat pabrėžia žydus gelbėjusių lietuvių svarbą. Daugiau nei 800 Lietuvos žmonių, gelbėjusių savo kaimynus žydus, žygdarbis tampa dar svaresniu, žinant kiek šios šalies žmonių pasirinko tapti nacių plano įgyvendintojais. Niekada nenutrūko ryšys su Lietuvos žydų gelbėtojais. Žydų bendruomenė daug metų siekė, kad gelbėtojai būtų pripažinti Lietuvoje didvyriais, kad jiems būtų skirta materialinė parama senatvėje, kad jų vardais būtų pavadintos gatvės ir dabar juos teberemia žydų bendruomenė, sakoma pareiškime.
(Lietuvos žinios, F. Kukliansky: niekada nevadinome lietuvių žydšaudžių tauta, 2016 02 01)
© 2016 XXI amžius
|