|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Ar tėvas Stanislovas Dobrovolskis Vyriausybei tikras kapucinas ar apsišaukėlis? Kun. br. Vincentas Tamošauskas OFM Cap.
Nuo 2013 metų prasidėjo kriminalinis trileris, kurio scenarijaus pavydėtų net Holivudo kino režisieriai. Pasirodo, Lietuvos Respublikos institucijos jau nebeturi jokių dokumentų, įrodančių, kad t. Stanislovas ir dabartiniai kapucinai tebėra tie patys kapucinai, tęsiantys prieš karą buvusių kapucinų veiklą. Keistai atrodo Lietuvos vyriausybės, turinčios patarėją religiniais klausiamais Julių Ratkų, Teisingumo, Žemės ūkio ir kitų ministerijų veiksmų stoka minėtų raštų ir sutarčių ignoravimas, o gal tai liudija apie kitokius valdininkų tikslus? Arvydas Juozaitis knygoje Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga (Vilnius, 1995, p. 12) rašo, kad 1936 metais t. Stanislovas atėjo į Plungės kapucinų vienuolyną ir tapo kapucinų vienuoliu. Tai liudija ne vienas šaltinis. Faktai parodo, kad mažesnieji broliai kapucinai buvo ir darbavosi dar prieš karą. Šiam garbingam vienuoliui teko nelengva dalia: du kartus paviešėti Sibire, nuolat būti persekiojamam už savo įsitikinimus. Pokariu kapucinų vienuolynas buvo sunaikintas, ir t. Stanislovas tapo diaceziniu kunigu. Pagaliau atėjo 1990-ieji Lietuvos nepriklausomybės metai. Generalinis kapucinų ministras Romoje F. R. Cararro tais pačiais metais savo dekretu (Nr. 00896/90) atkūrė ir įregistravo Lietuvos kapucinų Lurdo provinciją kaip teisėtą prieš karą kapucinų turėtų teisių perėmėją. Savo rašte generalinis ministras teigia: Iš tiesų broliai iš Telšių vyskupijos vyskupo gavo leidimą imtis veiklos Plungės mieste... (...) Mūsų broliai, kurie iki pat 1935 metų užtruko Lietuvoje... (...) Po to 1948 metais buvo uždaryti dveji namai, po to tretieji, todėl broliai buvo išsklaidyti, vieni uždaryti į kalėjimą, kiti išvežti į Sibirą... (...) Mes, Generalinis Ministras, generalinio definitoriaus pritarimu, įsteigiame Lietuvos Generalinį Komisariatą ir skelbiame, jog jis yra įsteigtas Lietuvos Generalinėje provincijoje, pavaldžioje visoms Ordino generalinių provincijų teisėms ir būdingiems įsipareigojimams... (...) pirmasis patarėjas: Brolis Stanislovas Mykolas Dobrovolskis. |
||
|
|
||
Kas mūsiškiai, o kas svetimi Kaip Europoje sukeliama priešprieša tarp čia subėgusių (ar suvarytų) pabėgėlių ir pačių europiečių, taip Lietuvoje, vis netylant kalboms, kad prie ruso buvo geriau, atsinaujina Stalino jėgos kulto ideologija (analogiškai Rusijoje plintančiam šio diktatoriaus garbinimui), niekinama nepriklausomybė, šmeižiama lietuvių tauta kaip žydšaudžiai ar jų palikuonys. Reikalaujama kolektyvinio atsiprašymo, nors už stribus ir kitus tautos naikintojus tiek rusus, žydus ar lietuvius net nebandoma reikalauti kokio nors atsiprašymo, nepaisant to, kad per sovietinės okupacijos metus buvo sušaudyta, sunaikinta, nukankinta, ištremta ir kitaip paniekinta (neimant į tą skaičių dvasiškai pavergtų) daugiau nei 500 tūkst. lietuvių. Tokie istorikai neskaičiuoja, kiek lietuvių padugnių stojo į stribų būrius, NKVD, NKGB, MGB ir KGB dalinius ir naikino bei trėmė geriausius, talentingiausius tautos atstovus. Neseniai išreklamuota Rūtos Vanagaitės knyga Mūsiškiai turi visas geriausias sovietinės kagėbistinės propagandos savybes. Autorė, pasirėmusi sovietinės Lietuvos istorikų darbais bei Lietuvos ypatingajame archyve (LYA) esančiomis NKVD, MGB ir KGB sukurptomis baudžiamosiomis bylomis, pagal kurias tardomieji, dažnai kankinimais ir šantažais priversti prisipažinti apie tariamą savo dalyvavimą Holokauste ir grasinant sušaudymu verčiami paliudyti ir apie savo kaimynų ar pažįstamų dalyvavimą masinėse žudynėse, organizuotose ir vykdytose SS dalinių ar ypatingųjų būrių, neretai suformuotų iš vokiečių kilmės žmonių su sulietuvintomis pavardėmis (dažniausiai iš Klaipėdos krašto). Aišku, dažnai tai buvo ne tik nesubrendusių asocialių jaunuolių, kartais netgi 19401941 metais tapusių komjaunuoliais, nespėjusių pabėgti į Rusiją, darbas, tačiau kartais žydų ersekiojimo akcijose dalyvaudavo ir kai kurie Birželio sukilimo dalyviai, tik atsitiktinumo dėka išsigelbėję iš sovietinių kalėjimų Lietuvoje, kuriuose suspėjo pajusti NKVD tardytojų (neretai žydų ar rusų kilmės ar netgi parsidavusių lietuvių) kankinimus ir pasityčiojimus, arba 1940-1941 metais sušaudytų ar išvežtųjų artimieji ar giminės. Tačiau kaltinti lietuvius kolektyvine atsakomybe yra tikrai priešiškas poelgis, skaudinantis ir įžeidžiantis visą tautą. Tokie istorikai pamiršta, kad Lietuvoje santykinai daugiausia gelbėta žydų nė vienoje Europos šalyje, okupuotoje nacių Vokietijos, gelbėdami žydus nedalyvavo tiek žmonių. Be to, gelbstint vieną žydų šeimą, paprastai vidutiniškai dalyvaudavo apie dešimt žmonių. Taigi žydų gelbėtojų skaičius išauga dešimteriopai. Reikia prisiminti, kad žydų gelbėjimas visada iššaukdavo grėsmę savo ir savo artimųjų gyvybei: pagal karo įstatymus vokiečiai šaudė juos be gailesčio. Bet to neskelbia tokie žydšaudžių medžiotojai nei zurofai, nei vanagaitės, nei grabauskai ir pan. Jiems nesvarbu ir tai, kad net Stalino tarnai, žudydami partizanus ar jų vadus, nekėlė kokių nors pagrįstų kaltinimų žydų šaudymu. Dažniau ką nors suradus inkriminuojančio prieš tokius asmenis panaudojant šantažą jie būdavo priversti tapti NKVG, MGB, KGB agentais, t.y. tautos išdavikais. Todėl lietuvių tautai, ilgus amžius labai tolerantiškai žiūrėjusiai į greta gyvenusius ir dirbusius žydus (juk ne paslaptis, kad kai kurių miestų didžiąją gyventojų dalį sudarė žydai, prieš kuriuos niekada nebuvo rengiami pogromai, kokie senesniais laikais dažnokai vykdavo Rusijoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir kt.), primetamas kaltinimas dėl nusikaltimų prieš žydus tėra tik tautos niekinimas. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |