Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Kelionės

Lietuvos
Krikščioniškosios
Demokratijos
Partija

Reklamos kaina - tik 0,30 € + PVM

Pageidaujančius prašome kreiptis į Redakciją

Ypatinga Gailestingumo jubiliejaus Gavėnia

Popiežiškosios artimo meilės darbų ir gyvenimo atnaujinimo iniciatyvos

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas dalyvavo 2015 metų Romos Kurijos Gavėnios rekolekcijose

Visada pamaldumo praktikavimu ir tikinčiųjų socialinės paramos veikla išsiskirianti Gavėnia dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus kontekste taps dar intensyvesnė. Šis Pelenų trečiadienį, vasario10-ąją, prasidedantis ir keturiasdešimt dienų truksiantis liturginis laikotarpis yra skirtas prasmingam pasirengimui didžiajai Kristaus Prisikėlimo iškilmei, Šventosioms Velykoms, ir Jo atperkamosios Kančios apmąstymui. Popiežius Pranciškus Gavėniai skirtame kreipimesi į visus Katalikų Bažnyčios narius, pavadintame „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos (Mt 9, 13). Gailestingumo darbai jubiliejaus kelyje“, primena, jog Dievo gailestingumas perkeičia žmogaus širdį ir padaro ją pajėgią būti gailestinga kitiems. Ir kaip tik pagal gailestingumo darbus kūnui ir sielai, pagalbą vargstančiam artimui, mes patys būsime Viešpatis vertinami laikų pabaigoje. „Nepraleiskime tuščiai šio Gavėnios laikotarpio“, – ragina Šventasis Tėvas, akcentuodamas išsilaisvinimo iš nuodėmės, Sutaikinimo sakramento priėmimo svarbą.

Gydantis Jo gailestingumas

Kun. Vytenis Vaškelis

Pirmieji rojuje sukurti žmonės buvo tobulas panašumo į visagalį Dievą atspindys. Kaip moko Katalikų Bažnyčios katekizmas, kol jie buvo artimiausioje vienybėje su Viešpačiu, jokios kančios, ligos ar net mirtis jiems negalėjo pakenkti. Tačiau po Adomo ir Ievos nuopuolio visi žmonės tapo pažeidžiami ir mirtingi. Dievas Tėvas iš begalinio gailestingumo gelbėti žmonių siuntė Sūnų, savo gyvybės kaina ne tik nutiesusį mums naują kelią į ateitį. Kai tikėdami prašome Jo pagalbos, Jis vaduoja mus iš įvairių gyvenimo negandų ir ligų.

Artėjančios Pasaulinės ligonių dienos proga (vasario 11 dieną) prisimename ne vien „geruosius samariečius“, kurių tarnystės ligoniams indėlis yra daugiau nei aukso vertės, bet ir sergančiuosius, kuriems lemta pasveikti ir padėti tiems, kurie dėl ligų kenčia. Popiežius Pranciškus drąsina bei guodžia tuos, kurie kantriai tarnauja ligoniams: „Kartais tas tarnavimas gali būti varginantis, slegiantis, bet galime būti tikri – Viešpats žmogiškąsias pastangas tikrai pavers kuo nors, kas dieviška“.

Ar tėvas Stanislovas Dobrovolskis Vyriausybei – tikras kapucinas ar apsišaukėlis?

Kun. br. Vincentas Tamošauskas OFM Cap.

Kun. br. Vincentas Tamošauskas OFM Cap.

Nuo 2013 metų prasidėjo „kriminalinis trileris“, kurio scenarijaus pavydėtų net Holivudo kino režisieriai. Pasirodo, Lietuvos Respublikos institucijos jau nebeturi jokių dokumentų, įrodančių, kad t. Stanislovas ir dabartiniai kapucinai tebėra tie patys kapucinai, tęsiantys prieš karą buvusių kapucinų veiklą. Keistai atrodo Lietuvos vyriausybės, turinčios patarėją religiniais klausiamais Julių Ratkų, Teisingumo, Žemės ūkio ir kitų ministerijų veiksmų stoka – minėtų raštų ir sutarčių ignoravimas, o gal tai liudija apie kitokius valdininkų tikslus?

Arvydas Juozaitis knygoje „Tėvas Stanislovas. Pasakojimų knyga“ (Vilnius, 1995, p. 12) rašo, kad 1936 metais t. Stanislovas atėjo į Plungės kapucinų vienuolyną ir tapo kapucinų vienuoliu. Tai liudija ne vienas šaltinis. Faktai parodo, kad mažesnieji broliai kapucinai buvo ir darbavosi dar prieš karą. Šiam garbingam vienuoliui teko nelengva dalia: du kartus „paviešėti“ Sibire, nuolat būti persekiojamam už savo įsitikinimus. Pokariu kapucinų vienuolynas buvo sunaikintas, ir t. Stanislovas tapo diaceziniu kunigu. Pagaliau atėjo 1990-ieji – Lietuvos nepriklausomybės metai. Generalinis kapucinų ministras Romoje F. R. Cararro tais pačiais metais savo dekretu (Nr. 00896/90) atkūrė ir įregistravo Lietuvos kapucinų Lurdo provinciją kaip teisėtą prieš karą kapucinų turėtų teisių perėmėją. Savo rašte generalinis ministras teigia: Iš tiesų broliai iš Telšių vyskupijos vyskupo gavo leidimą imtis veiklos Plungės mieste... (...) Mūsų broliai, kurie iki pat 1935 metų užtruko Lietuvoje... (...) Po to 1948 metais buvo uždaryti dveji namai, po to tretieji, todėl broliai buvo išsklaidyti, vieni uždaryti į kalėjimą, kiti išvežti į Sibirą... (...) Mes, Generalinis Ministras, generalinio definitoriaus pritarimu, įsteigiame Lietuvos Generalinį Komisariatą ir skelbiame, jog jis yra įsteigtas Lietuvos Generalinėje provincijoje, pavaldžioje visoms Ordino generalinių provincijų teisėms ir būdingiems įsipareigojimams... (...) pirmasis patarėjas: Brolis Stanislovas Mykolas Dobrovolskis.

Ar Lietuva pasiruošusi po 30 metų įminti kunigo Juozo Zdebskio žūties mįslę?

Jovita Niūniavaitė-Lesienė

Šiandien, vasario 5-ąją, sukanka 30 metų, kai 1986 m. vasario 5 d. apie 14 val. tragiškai žuvo kun. Juozas Zdebskis. Jis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės aps. Krosnos vls. Naujienos kaime. Jo tėvas Vincas Zdebskis (g. 1877 m.) buvo kilęs iš gausios šeimos, motina Ieva Slavėnaitė-Zdebskienė (g. 1897 m.) – iš turtingos ir garsios Slavėnų giminės (astronomas P. Slavėnas – J. Zdebskio dėdė). Vinco ir Ievos Zdebskių šeimoje buvo 4 vaikai. 1941 metais J. Zdebskis baigė Krosnos pradžios mokyklą, 1948 metais – Kalvarijos gimnaziją, 1948–1953 metais mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. Kunigystės kelią pradėjo 1952 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugpjūčio 21 d. dekretu Juozas Zdebskis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). LGGRTC generalinės direktorės 2007 03 30 įsakymu Nr. 1V-40 Juozui Zdebskiui suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties).

Unitai – rytų apeigų katalikai

Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios sugrąžinimo ukrainiečiams 25-mečiui artėjant

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Šv. Mišios Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje. Kairėje – t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, dešinėje – t. Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM

2016-ieji metai Vilniaus ukrainiečiams unitams (Rytų apeigų katalikams) labai svarbūs – prieš 25 metus Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia sugrąžinta Graikų apeigų katalikams – ukrainiečiams. Tad sausio 10 dieną per „Marijos radiją“ iš Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios ukrainiečių kalba buvo transliuotos šv. Mišios. Jas lietuviškai komentavo Vasylis Kapkanas, pamokslą sinchroniškai į lietuvių kalbą vertė šio straipsnio autorė, kuri nuoširdžiai dėkinga dr. kun. Mindaugui Ragaišiui už konsultacijas, ieškant ištraukų iš Evangelijų. Šv. Mišios per „Marijos radiją“, kurias aukojo bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, tapo gražia įžanga artėjančiam 25-mečio jubiliejui. Pamokslą pasakė t. diakonas Maksymas (Mychailas Pišta) OSBM – metropolito Josyfo Veljamino Rutskio Filosofijos-teologijos studijų bazilijonų instituto baigiamojo kurso seminaristas, ketvirtą kartą atvykęs į Lietuvą. Anksčiau buvo talkinti 4–5 dienoms Šv. Juozapato švenčių, žiemos (Kalėdų) atostogų metu. Lietuvoje yra dirbęs ir ilgesnį laiką – Ukrainos Švč. Gelbėtojo bazilijonų provincijos kapitulos nutarimu Vilniuje vienuoliams bazilijonams talkino beveik metus (2014 m. lapkričio 8 – 2015 m. rugpjūčio 28 d.). Pirmąkart į Lietuvą atvyko 2013 m. lapkritį į Šv. Juozapato iškilmes...

Net trys „Tėvynės Sargo“ numeriai buvo skirti Utenai ir uteniškių ganytojui

Vytautas BAGDONAS

Vienas puslapis iš laikraščio „Tėvynės Sargas“, kuriame pasakojama apie Utenos kleboną kun. Adomą Vyšniauską Autoriaus fotokopija

Iš Anykščių krašto, Svėdasų parapijos, kilęs lietuvių literatūros klasikas, publicistas, literatūros mokslininkas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas stovėjo ir prie laikraščio „Tėvynės Sargas“ ištakų. Jis buvo vienas iš šio leidinio steigėjų, autorių, platintojų ir redaktorių.

Kai 1896-ųjų sausį pasirodė pirmasis „Tėvynės Sargo“ numeris, jaunas vikaras Juozas Tumas darbavosi Žemaitijoje, Mosėdžio parapijoje. Šalia ganytojiško darbo kunigas J. Tumas triūsė ir lietuvybės puoselėjimo, švietėjiškos veiklos baruose, nemažai laiko skyrė kūrybai, spausdino savo rašinius spaudoje, platino lietuviškus leidinius. Jis buvo ir „Tėvynės Sargo“ autorius bei platintojas. 1896–1897 metais atskirų „Tėvynės Sargo“ numerių redaktoriais buvo kunigai P. Lialis ir D. Tumėnas. Nuo 1897 metų 12-ojo numerio iki 1907 metų nr. 4–5 šį leidinį redagavo kun. J. Tumas. Po to laikraščio redaktoriaus „vairą“ perėmė kun. A. Miliukas.