|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Net trys Tėvynės Sargo numeriai buvo skirti Utenai ir uteniškių ganytojui Vytautas BAGDONAS
Iš Anykščių krašto, Svėdasų parapijos, kilęs lietuvių literatūros klasikas, publicistas, literatūros mokslininkas, visuomenės veikėjas kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas stovėjo ir prie laikraščio Tėvynės Sargas ištakų. Jis buvo vienas iš šio leidinio steigėjų, autorių, platintojų ir redaktorių. Kai 1896-ųjų sausį pasirodė pirmasis Tėvynės Sargo numeris, jaunas vikaras Juozas Tumas darbavosi Žemaitijoje, Mosėdžio parapijoje. Šalia ganytojiško darbo kunigas J. Tumas triūsė ir lietuvybės puoselėjimo, švietėjiškos veiklos baruose, nemažai laiko skyrė kūrybai, spausdino savo rašinius spaudoje, platino lietuviškus leidinius. Jis buvo ir Tėvynės Sargo autorius bei platintojas. 18961897 metais atskirų Tėvynės Sargo numerių redaktoriais buvo kunigai P. Lialis ir D. Tumėnas. Nuo 1897 metų 12-ojo numerio iki 1907 metų nr. 45 šį leidinį redagavo kun. J. Tumas. Po to laikraščio redaktoriaus vairą perėmė kun. A. Miliukas. Tais laikais, kai buvo leidžiamas Tėvynės Sargas, spauda lietuviškais rašmenimis buvo draudžiama, lietuviškos spaudos platintojai buvo persekiojami ir griežtai baudžiami. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje ir knygnešių pasiaukojimo dėka, tykant įvairiems pavojams, persekiojant žandarams, buvo gabenami per sieną į Lietuvą. Sugauti su lietuviška spauda žmonės būdavo areštuojami, ilgiems metams įkišami už grotų, ištremiami. Turėjo dėl to didelių nemalonumų ir kunigas J. Tumas. Kartą, kai pas jį į Mosėdį iš Svėdasų krašto, Malaišių kaimo, atvažiavo brolis ūkininkas Jonas Tumas, kunigėlis paprašė brolio į Svėdasų parapiją nuvežti lagaminą draudžiamos lietuviškos spaudos ir Tėvynės Sargo knygučių. Tasai mielai sutiko surizikuoti ir tapti knygnešiu. Deja, grįždamas namo, pakliuvo caro žandarams į rankas su vežama lietuviška literatūra. Prasidėjo tardymai, kratos, jis buvo nuteistas, įkalintas, ištremtas iš Lietuvos. Kratų, tardymo, gąsdinimų neišvengė ir kun. J. Tumas. Nepavykus surasti kratų metu draudžiamos literatūros, nesurinkus pakankamai įrodymų, jis kalėjimo išvengė. Tačiau buvo nuolat sekamas, kilnojamas iš vienos parapijos į kitą. Neatsitiktinai nuo tų visų išgyvenimų dar jaunystės metais Vaižgantas pražilo, jo galva tapo baltutėlė... Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu po korespondencijomis autoriai savo tikrųjų pavardžių nenurodydavo, tad labai sunku suprasti, ką iš tikrųjų slepia vienas ar kitas slapyvardis. Nebuvo nurodomos ir redaktorių pavardės. Antai, Tėvynės Sargo laikraščiuose buvo nurodoma atsakingojo redaktoriaus Tilžėje J. Lapino pavardė. Ir tai suprantama. Juk Tilžė, kur buvo spausdinami lietuviški laikraščiai, priklausė Prūsijai (Vokietijai), o užsienyje carinės Rusijos valdininkai buvo bejėgiai (buvusi Tilžė (Tilsit) dabar Rusijos Federacijos miestas Sovietskas)... 1899 metais net trys Tėvynės Sargo numeriai (4, 5 ir 6) buvo skirti Utenos klebono kun. Adomo Vyšniausko atminimui. Aldono slapyvardžiu parašytas rašinys A.a. kun. Adomas Vyszniauskas Utenos Klebonas su tęsiniais buvo išspausdintas trijuose šio laikraščio puslapiuose. Kas tikrasis publikacijos autorius, kol kas nežinia. Bet, atrodo, kad tai ne Juozas Tumas-Vaižgantas. Įsigilinus į šį rašinį, galima padaryti išvadą, kad jį rašė kas nors iš uteniškių, nes gerai pažinojo ir kun. A. Vyšniauską, ir kitus čia dirbusius dvasininkus, žinojo Utenos bažnyčios reikalus. Vaižgantas tuo metu dirbo Žemaitijoje, Mosėdyje, vėliau Kuliuose, į gimtąjį Svėdasų kraštą iš Žemaitijos parvykdavo retokai ir tik trumpam. Kažin, ar jis būtų turėjęs laiko ir galimybių dar atvažiuoti į Uteną ir surinkti duomenis būsimajam rašiniui? Juk reikia prisiminti, kokie keliai ir kokios susisiekimo priemonės tuomet buvo, kaip nelengva būdavo pasiekti vieną ar kitą vietovę. Vaižganto Raštuose, kurių šiuo metu yra išleista 23 tomai, yra skelbiamos ir Vaižganto korespondencijos skelbtuose įvairiuose laikraščiuose ir Tėvynės Sarge. Tačiau publikacijos apie Utenos kleboną kun. A. Vyšniauską tarp tų rašinių nėra. Vadinasi, tai ne Vaižganto rašinys. O dabar žvilgtelkime į tas trijuose laikraščio numeriuose skelbiamas publikacijas (Tėvynės Sargo kopijas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejui neseniai padovanojo Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Lituanikos skyriaus vedėja Jolanta Budriūnienė). Laikraščio ketvirtojo numerio 3236 puslapiuose spausdinamas rašinys pradedamas žinia, kad 1896 metų rugsėjo (straipsnyje pavadinto Sėjos mėnesio) 15 dieną išėjo iš šio pasaulio kunigas Adomas Vyšniauskas. Toliau pateikiama trumpa velionio biografija. Gimė jisai Žemaitijoje, Kvėdarnos parapijoje, 1828 m. gruodžio 24 d. Mokėsi Telšiuose, bajoriškoje mokykloje. 1851 metais įstojo į Varnių kunigų seminariją, o 1855 metų gegužės 22 dieną buvo įšventintas kunigu. Pirmoji jo darbo vieta Vabalninkas. Apie Vabalninko kamendorių Adomą Vyšniauską rašinyje atsiliepiama taip: Čionai atvykęs karštai užsiėmė išpildymu prideryščių savo stono: apsakinėjimu Dievo žodžio spaviedojimu, lankymu ligonių; bet podraugę, atmindamas Išganytojaus žodžius, jog kunigas turi būti šviesa svieto ir druska žemės, rūpinosi išauklėti savyje krikščioniškos dorybės ir išmintį... Mirus labai doram ir mokytam parapijos klebonui kun. Liudvikui Paulavičiui (rašinyje teigiama, kad jis mirė ant kunigo Adomo Vyšniausko rankų), klebonu buvo paskirtas kunigas Heronimas Račkauskas, o kun. Adomas Vyšniauskas perkeltas į Uteną. Tai buvo 1858 metais. Toliau rašinyje skaitytojams pristatoma Utena ramus Lietuvos kampas. Prisimenama, kaip Utena džiaugėsi būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas, aprašęs šį miestą vienoje iš savo poemų. Paminėta ir Utenoje gyvenusi, čia atgulusi amžinajam poilsiui poetė Karolina Praniauskaitė. Čia, Utenoje, gyveno ir žmogus prakilnaus proto, jautulingas, geros širdies, nepaprastos iškalbos; žmogus linksmas, štukaunas, patogus apsiėjime... Tai poetės brolis kanauninkas Otonas Praniauskas, kuris tuo metu buvo Utenos parapijos klebonas. Ir štai, šio veiklaus, draugiško, išsilavinusio, dėmesingo, linksmo žmogaus globoje atsiduria paskirtasis kun. Adomas Vyšniauskas. Bet taip jau atsitiko, kad kan. O. Praniauskas buvo paskirtas arkivyskupo sekretoriumi į Petrapilį (dabar Sankt Peterburgas). Jis ten apsigyveno, bet liko Utenos klebonu. Savaime suprantama, kad dabar visi rūpesčiai gulė ant Utenoje įsikūrusio kunigo Adomo pečių. Jis uoliai vykdė savo ganytojiškas pareigas, rūpinosi tikinčiųjų reikalais, bažnyčia. Vykdydamas vyskupo Motiejaus Valančiaus priesakus dėl blaivybės, kun. A. Vyšniauskas stojo į kovą su girtuokliavimu. Toks bažnyčios tarno žingsnis draudimas girtauti ne visiems uteniškiams patiko, nes čia veikė ir bravoras, ir keletas smuklių, taigi, blaivybė žmonių girdytojams pradėjo nešti didelius nuostolius. Kaip rašoma laikraštyje, kai kas pabandė net iš kunigo Adomo pastangų pasišaipyti. Kartą turgaus dieną asesorius Svanovas, pakurstytas vieno uteniškio, atsistojo ant bačkos ir paskelbė, jog visiems yra leista gerti arielkos lig norui. Kunigas apie tokias patyčias pranešė vyskupui, o pastarasis generalgubernatoriui. Šis už tai savo valdininką Svanovą griežtai nubaudė. Kaip rašoma straipsnyje, uteniškiai pamėgo blaivybę ir jiems buvo skirti vyskupo M. Valančiaus žodžiai: Džiaugias širdis mano, veizint, kaip jūs trumpame laike už kits kito priėmėte tą šventą pastonavijimą neragauti visiškai arielkos... Prie gerųjų kun. A. Vyšniausko darbų priskiriamas ir lietuviškų giesmių giedojimo įvedimas Utenos bažnyčioje. Anksčiau didelė krašto dalis priklausė Vilniaus vyskupijai, kurioje gyveno nemažai lenkų tautybės žmonių. Šios vyskupijos bažnyčiose lenkų kalba buvo sakomi pamokslai, giedamos ir šventos giesmės. Tapęs Utenos klebonu, kun. O. Praniauskas stebėjosi, kad bažnyčioje atlaidų ir svarbiausių religinių švenčių metu pamokslai sakomi lenkiškai, nors Utenos krašte lenkų buvo nedaug, o beveik visi tikintieji lietuviai. Todėl, kai vyskupas M. Valančius savo laiške 1850 m. vasario 24 d. rekomendavo Lietuvos teritorijoje, kur gyvena dauguma lietuvių, Dievo žodį apsakyti lietuviškai, kunigas Praniauskas įvedė bažnyčioje lietuviškus pamokslus ištisus metus ir atsisakė pamokslų lenkų kalba. Liko tiktai lenkiški giedojimai. Kai kurios giesmės buvo giedamos gana keistai: vienas posmas lietuviškai, kitas lenkiškai. Pradėjęs dirbti Utenoje kun. A. Vyšniauskas buvo apstulbęs, kai lietuviai, nesuprasdami lenkiškai, iškraipydavo giesmių žodžius, malda buvo paveidi pasimėgdžiojimui. Kun. A. Vyšniauskas kreipėsi į Petrapilyje esantį kleboną kan. O. Praniauską ir, gavęs jo pritarimą, įvedė Utenos bažnyčioje giedojimą lietuviškai. Tokios mintys buvo išsakytos pirmajame rašinyje. Ne mažiau įdomus ir penktojo Tėvynės Sargo numerio 4448 puslapiuose spausdinamas rašinys a. a. kun. A. Vyšniauskui atminti. Ir Utenos klebonas kan. O. Praniauskas, ir kun. A. Vyšniauskas labai rūpinosi parapijiečiais, užjautė paprastus žmones, vargo liaudį, užtardavo prieš ponus baudžiauninkus. Darbo žmonių užtarėjai nepatiko turčiams, tad tie nusprendė atsikratyti abiem dvasininkais. Pirmiausia buvo parašytas skundas, kad klebonas O. Praniauskas yra maištininkas, kursto žmones, ir pasiųstas generalgubernatoriui Nozimovui. Tačiau atsitiko taip, kad Utenos klebonas arkivyskupo Žilinsko buvo iškviestas į Petrapilį. Taip sutapo, kad tuo pat metu į Petrapilį atkeliavo ir uteniškių skundas. Pasitaikė proga vietoje viską išsiaiškinti. Paaiškėjus, kad klebonas yra nekaltas, o tik apšmeižtas, tas skundas jam buvo ir atiduotas. Buvo akibrokštas rašeivoms, kai jie išvydo savo skundą apšmeižto klebono rankose... Laikraštyje aprašomas įdomus atsitikimas. Didžturtis ponas Koselkauskas, labai mėgęs lėbauti, išeikvojęs savo turtus, pragėręs ir pralošęs dvarus, mirė Utenoje žydo smuklėje po stalu. Tą pačią dieną Utenos špitolėje mirė ubagė. Klebonas bažnyčioje ant aukštos pakylos paguldė karstą su pono palaikais, o apačioje ant grindų padėjo ubagės karstą. Sukvietė į laidotuves daug kunigų ir ponų iš visos apylinkės. Ir pasakė labai pamokantį pamokslą, pabrėždamas, kad Dievo įsakymų laikymasis žmogų padaro dorą, tobulą, o po mirties jis tampa palaimintas ir šventas. Užtai gyvenimo puikybė, išdidumas, gobšumas, gašlumas ir kitos nedorybės žmogų be tvarkos nutremia pragaran... Sako, jog šis pamokslas žmones labai sujaudino, daugelis suprato, apie ką kalbama... 1864-aisiais kun. A. Vyšniauskas buvo apskųstas, esą jis politikuoja, pritaria sukilimo idėjoms. Todėl buvo uždarytas į Ukmergės kalėjimą ir išsėdėjo vienerius metus ir tris mėnesius. Nepagrįsti kaltinimai, nuolatiniai tardymai, slogus kameros oras, prastas maistas, nerimas dėl ateities ir kiti dalykai paveikė kunigo sveikatą. Kalėjime patirtų sunkių ligų pasekmės liko tolesniam kunigo gyvenimui: visą laiką drebėdavo galva ir rankos... Kaliniai suėmimo laiką trumpino gamindami visokius rankdarbius. Kunigas Adomas iš duonos minkštimo darydavo labai gražius rožančius, kuriuos dovanodavo kameros draugams likimo broliams... Taip ir nesuradus kunigo kaltės, 1865 metais, rudeniop, jis iš kalėjimo paleistas. Ir vėl paskirtas į Uteną. Parapijiečiai, mylėdami savo kunigą, privežė jam duonos, kitų maisto produktų, nes būtų tekę kęsti badą. Bažnyčiai priklausę laukai, kunigui patekus į kalėjimą, buvo neužsėti, apleisti... Grįžęs į Uteną, kun. A. Vyšniauskas suskubo tvarkyti bažnyčią, kuriai labai reikėjo remonto. Kunigo rūpesčiu medinė bažnyčia buvo išdažyta, apdengta skardiniu stogu. Atnaujino senąją sidabrinę, papuoštą auksu ir brangakmeniais monstranciją, bažnytines taures ir kitus reikmenis, nupirko bažnytinių rūbų. Dar po kurio laiko, nusamdęs meistrus, iš akmens ir plytų išmūrijo varpinę, parvežė iš Valdajaus du varpus... 1869 metų gegužę kan. O. Praniauskas atsisakė Utenos parapijos klebono pareigų, nes gavo neblogą darbą Petrapilyje ir nusprendė tenai pasilikti. Laikraštyje spausdinami keli kanauninko laiškai kunigui Adomui. Jose gražiai įvertinamos jo pastangos rūpintis Utenos bažnyčia ir tikinčiaisiais. Pats ilgiausias yra trečiasis rašinys, išspausdintas Tėvynės Sargo 6-ojo numerio 5768 puslapiuose. Čia skaitytojas gali surasti dar daugiau ir dar vertingesnės informacijos apie ganytojišką parapijos klebono kun. A. Vyšniausko veiklą. 1876 metais Uteną aplankė vyskupas Aleksandras Beresnevičius, kuris suteikė uteniškiams Sutvirtinimo Sakramentą, pasakė įsimintinus pamokslus. Vyskupas gėrėjosi Utenos bažnyčia, teigdamas, kad tokios struktūros maldos namų jis daugiau nematęs visoje vyskupijoje... Toliau rašinio autorius pateikia Utenos bažnyčios aprašymą, sudarytą Utenos diakono, Anykščių parapijos klebono kun. Ferdinando Stulginskio, perduodant Utenos bažnyčią 1858 metų vasario 28 dieną kun. O. Praniauskui. Taigi, Utenos bažnyčia, medinė, ant akmeninio pamato, statyta 1802 metais klebono kun. Tadeušo Milošo rūpesčiu. Beveik ištisas puslapis skirtas bažnyčios aprašymui, pateikta daug įvairių skaičių, duomenų. ...Kunigui Adomui papuošus ir apveizdėjus bažnyčią; parkračius ir sutaisius pašalius, primiršus praeities sielvartus ir vargus, prasidėjo tykus ir ramus gyvenimas, išpildant kasdienines priderystes: kunigo ir klebono. Bet laimė ant šios pasaulės trumpa: Laumė lėmė vėl rūsčias dienas... Šios eilutės, išspausdintos Tėvynės Sarge, įžanga į tragišką įvykį. 1879 metų gegužės 31 dieną, Dievo kūno mišparų metu, bažnyčioje kilo gaisras. Sudegė bažnyčia, klebonija, visi kiti bažnyčios pastatai. Iš degančios bažnyčios klebonas, nepaisydamas pavojaus, dar spėjo išnešti Švenčiausiąjį Sakramentą, senovinę labai vertingą monstranciją, keletą kitų bažnytinių reikmenų. Tądien supleškėjo kone visas Utenos miestelis... Ištikus nelaimei, klebonas nepasidavė nevilčiai. Jis, guosdamas parapijiečius, suteikdamas jiems viltį, skatindamas nenutolti nuo Dievo, bažnyčios, pats ėmėsi darbo. Iš lentų buvo sukalta pašiūrė, įrengtas altorius, ir uteniškiai vėl galėjo melstis. Renkant plytgalius, apsvilusius akmenis, buvo nulipdyta nedidelė klebonija. Ir vis kirbėjo ramybės neduodanti mintis apie naujos bažnyčios statybą. Petrapilyje inžinierius prof. Lukaševičius parengė naujos bažnyčios planą, tačiau, suradusi klaidų, generalgubernatoriaus kanceliarija tą planą sugrąžino. Pataisius, jis buvo patvirtintas. Leista uteniškiams statyti mūro bažnyčią ir rinkti aukas jos statybai iš visos vyskupijos. Tačiau iš Petrapilio į Kauną atkeliavęs planas kažkur valdžios kanceliarijoje... pradingo. Bet dailiai pasikloniojus Praviteliui gubernatoriaus kanceliarijos, plianas bažnyčios ir daleidimas vėl atsirado ir tapo išduoti ant rankų kunigo Adomo... rašoma straipsnyje. Gavęs dokumentus ir leidimą statyti bažnyčią, klebonas kun. A. Vyšniauskas spėriai ėmėsi darbo. Pirmiausia buvo išrinktas bažnyčios statymo komitetas. Sąnariais komiteto buvo ponas B., ponas Stačauskas ir ūkininkai: Vincentas Kuningelis, Gabrielius Jonkus, Stanislovas Žulis, Kazimieras Araminas. Bet ponas B. neilgai trukus pasitraukė iš komiteto ir buvo priežastimi įvairių kliūčių ir aptarimų... Komitetas padėjo klebonui rūpintis bažnyčios statyba: ėmėsi sudaryti kontraktus, tvarkyti iždą, priimdavo ir išduodavo statybinę medžiagą. Nuo 1881 metų pradžios trejus metus buvo gaminamos plytos. Iš viso buvo pagaminta 1 mln. 200 tūkstančių plytų (į bažnyčią sumūryta beveik 900 tūkstančių). Plytas gamino vokietis Kristopas Saus-Mikatis. Rašinyje paminėta, kad plytos buvo labai geros kokybės. 1882-ųjų pavasarį prasidėjo naujosios bažnyčios statyba. Padėjus pamatus, pradėtos mūryti sienos. Bet, susiklosčius gana keistoms aplinkybėms, vos pradėjus statybą, teko ją nutraukti. Vieną dieną kamendorius kun. Gudžinskas pasakė pamokslą apie blaivybę. Taip jau sutapo, kad tuo pačiu metu girtuokliai iškūlė žydo karčiamos langus. Kažkas paleido gandus, kad kunigas Gudžinskas agitavęs už blaivybę ir kurstęs mušti žydus, daužyti karčiamos langus... Už tai klebonas A. Vyšniauskas ir kunigas Gudžinskas buvo išsiųsti į Salako parapiją, o iš tos parapijos du kunigai atsiųsti į Uteną. Savaime suprantama, laikinai atsiųstiems kunigams negalėjo rūpėti naujosios bažnyčios statyba. Tiktai rugsėjį klebonui Adomui buvo leista sugrįžti Utenon ir tęsti bažnyčios statybos darbus. Pamažu kilo bažnyčios pastatas. Tiktai, bebaigiant statybą, pritrūko pinigų. Mat, vargingiau besivertę parapijiečiai, kurių buvo dauguma, menkai prisidėjo piniginėmis aukomis. Klebonui teko skolintis pinigų iš turtingesnių ūkininkų ir tokiu būdu užbaigti statybos darbus. Per 1884 metų vasarą bažnyčia buvo ištinkuota, išlieta cementinė asla, sudėtos durys, langai, įtaisytas altorius. Rudenį per Šventų Angelų Sargų atlaidus pirmą kartą parapijiečiai jau galėjo melstis naujoje bažnyčioje. Straipsnyje išvardinta daug pavardžių žmonių, kurių pastangomis, rūpestingu darbu buvo pastatyta ir įrengta naujoji Utenos bažnyčia. Mūrijo bažnyčią Pridikis Lėvaldas, kursai paskui, priėmęs katalikišką tikėjimą, mirė Dusetose. Stogą dengė Juozapas Lekavičius, o geležinį darbą dirba Lekavičius su Juozapu Paplauskiu... Dirbo žirandolių Ivanauskas, sliesorius iš Utenos... Dirbo amboną Juozapas Paplauskas, sliesorius iš Utenos... Aprašyta straipsnyje ir bažnyčios konstrukcija, romėniškas klasicizmo stilius, šventųjų skulptūrų išdėstymas ir panašūs dalykai. Ir vėl geriausi atsiliepimai, gražiausi komplimentai pagrindiniam bažnyčios sumanytojui ir statytojui klebonui kun. A. Vyšniauskui: Bepigu yra žmogui turtingam ką nors gerą nuveikti; bepigu yra žmogui turtingam ir bažnyčią papuošti; nuvažiavus Belgijon arba Paryžiun pripirkti puikių-puikesnių daiktų. Bet kunigas Adomas ir su mažomis išgalėmis padarė daugel dėl papuošimo bažnyčios. Ir garbė kunigui Adomui, jog tarp savo vargdienių parapijonų mokėjo rasti gudrius dailydes, gudrius sliesorius dėl papuošimo bažnyčios! Kunigas Adomas ligi pat paskutinės dienos rūpinosi apie bažnyčios papuošimą. Teip prieš pat smertį parvėždino gražią stovylą Motinos Švenčiausios... iš miesto Zakopany ir dirbdino altorių, į kurį ketino patalpinti minėtą stovylą, bet smertis tą darbą partraukė nepabaigtą... Keturi Tėvynės Sargo puslapiai skirti apibūdinti klebono kun. A. Vyšniausko gyvenimą ir atliktus darbus, charakterio bruožus, ypatybes. Tai paprastai rašoma nekrologuose. ...Mylėjo karštai savo tėvynę, savo kraštą, savo žmones. Kartą, išsikalbėjus apie tulus atsitikimus, tarė: Mes darėme jaunystėje, kas mums rodėsi naudingu dėlei mūsų šalies, jūs gi prisiriškite žmones ryšiais meilės prie savęs, idant neklystų ant klaidžių takų. Buvo labai mielaširdingas... Parapijonai, suprasdami gerą širdį kunigo Adomo, gręžėsi prie jo tuloje bėdoje. Ir ką tiktai galėjo sušelpti, niekam neatsakė; dalinosi tuomi, ką turėjo toje valandoje...Tarpo žmonių visoje apygardoje turėjo garsą teisingo sūdžios. Ketvergais, kuometu svietas suvažiuoja Utenon ant turgaus, pas kunigą Adomą visuomet budavo pilna žmonių.Vieni prašė, kad juos apsudytų; kiti prašė, kad juos susivaidijusius sutaikintų; kiti vėl geidė, kad jiems kunigas Adomas duotų rodą jų reikaluose... Buvo žmogus darbštus: paskutiniuose metuose ir negalios ir senatvės spaudžiamas niekuomet nešalinosi nuo išpildymo savo prideryščių. Ypačiai mylėjo spaviednyčią, spaviedojo dažnai ligi tamsios nakties... Išsamiai aprašomos ir nuo širdies ligos mirusio, 38 metus tarnavusio Utenos katalikų bažnyčioje klebono kun. A. Vyšniausko laidotuvės 1896 metų rugsėjo 18-ąją. Žmonių susirinko kaip per didžiuosius atlaidus, netgi didžiulė bažnyčia visų sutalpinti negalėjo. O kiek gražių žodžių išsakė laidotuvėse dalyvavę kunigai! Prie kapo pamokslą sakė Utenos diakonas, Svėdasų parapijos klebonas kun. Jurgis Narmontas ir kiti kunigai. Štai tik keletas eilučių iš vieno kunigo pasakytos atsisveikinimo kalbos: Džiaugiasi ir didžiuojasi Utena savo puikia bažnyčia! Bet tėvas Adomas ne tiktai šią iš akmens budavojo bažnyčią, bet dar budavojo kitą įvairesnę dvasišką dušiose, širdyse savo parapijonų. Mokė aveles, kaip tikėti, kaip tarnauti Dievui, kaip užlaikyti Jo šventus prisakymus, kaip saugotis pikto, o daryti gerai. Paliko paveikslą krikščioniškųjų dorybių: mielaširdystės, meilės artimo ir Dievo... Neatsitiktinai kun. A. Vyšniauskas nusipelnė tokios pagarbos. Savo kilniais darbais ir poelgiais jis pelnė tikro kunigo vardą. Neatsitiktinai net trijuose Tėvynės Sargo numeriuose apie jį buvo spausdinami didžiulės apimties rašiniai.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |