Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Klebonas – šviesi ir nesavanaudiška asmenybė

Kun. Zenonas Karečka

Kun. Zenonas Karečka su Palėvenės parapijos Pirmosios Komunijos vaikais, gėlių barstytojomis, pagalvėlių nešėjais 1945 metais. Šalia kunigo iš kairės sėdi straipsnio autorė Birutė. Prieš kunigą iš kairės klūpo rankytes susidėjęs Birutės brolis dvynys Viliukas

Žvėrių kaimo kryžiaus pašventinimo iškilmės 1941 metais. Viduryje su balta kamža kun. Zenonas Karečka, šalia jo, kairėje, vikaras kun. Antanas Valantinas

2015 metų gruodį buvusiam Palėvenės parapijos klebonui kun. Zenonui Karečkai (1890 12 20–1914–1954 10 10) sukako 125 metai. Parapijos žmonės kleboną prisimena, kaip labai šviesią ir nesavanaudišką asmenybę. Kunigas sugebėjo kiekvienam žmogui padėti, suprasti jo bėdas. Pačią pirmąją Antrojo pasaulinio karo dieną buvo areštuoti ir prie Panevėžio cukraus fabriko laukymėje sušaudyti keli parapijos vyrai, tarp jų ir Palėvenės bažnyčios vargonininkas Povilas Grakauskas. Našlė liko su trimis mažamečiais vaikais. Kun. Zenonas Karečka šia šeima rūpinosi, apgyvendino vienuolyne, suteikdamas jiems butą, davė motinai bažnytinių drabužių skalbėjos darbą. Turbūt nerasime parapijoje kito tokio žmogaus, kaip Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė, kuri gali labai vaizdžiai papasakoti apie šį kunigą. Jinai užaugo su klebonu po vienu stogu, gerai pažinojo, prisimena kaip jis be galo mylėjo ne tiktai juos, P. Grakausko našlaičius, bet ir visus vaikus, parapijos žmones.

Aldona Ramanauskienė

Kunigas Zenonas Karečka (Kariačka) gimė 1890 m. gruodžio 20 d. Plungėje, mokėsi Palangos progimnazijoje, 1908–1913 metais mokėsi Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune, kunigu įšventintas 1914 metais. Vikaru dirbo įvairiose Lietuvos bažnyčiose.

1914–1917 metais kun. Z. Karečka tarnavo Švėkšnos (Šilutės r.) parapijos vikaru, 1917–1919 metais buvo Kauno Švč. Trejybės parapijos vikaras, kartu buvo ir lietuviškų liaudies pradžios mokyklų Vilijampolėje, Žaliakalnyje ir Šv. Kazimiero prieglaudoje kapelionas.

1919–1921 metais jis tarnavo Žeimių (Jonavos r.) vikaru, 1921–1922 metais buvo vikaras ir pradžios mokyklų tikybos mokytojas Šiauliuose. Čia jis įsitraukė į visuomeninę veiklą katalikiškose organizacijose: subūrė Lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Šiaulių kuopą, organizavo Šv. Zitos tarnaičių draugijos veiklą, talkino Lietuvių katalikių moterų draugijos Šiaulių skyriui ir Darbo federacijos skyriui Šiauliuose. 1923–1927 metais kun. Z. Karečka tarnavo vikaru Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje. 1926–1927 metais jis ėjo Panevėžio vyskupijos kurijos notaro pareigas. Nuo 1927 metų gruodžio kelis mėnesius iki 1928 metų vasaros kun. Z. Karečka buvo Traupio (Anykščių r.) parapijos klebonas, pavadavo sergantį kun. Domininką Tuskenį.

1928–1929 metais jis vėl tarnavo vikaru Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijoje.

1929 metais buvo paskirtas Klovainių bažnyčios administratoriumi. Kun. J. Jurgaitis knygoje ,,Aukos keliu“ rašo, kad ,,Klovainiuose buvo visų mylimas ir gerbiamas kunigas. Per 10 kunigavimo metų suremontavo altorius, vargonus, perdengė bažnyčios stogą. Ypač pasižymėjo savo veikla Šiauliuose. Žavėjo savo povyza, iškalba, vyriškumu. Visose iškilmėse buvo pažiba. Bet kunigas – lyg kareivis, kur jam vyskupas liepia, ten ir eina“.

1941 metais kun. Z. Karečka paskiriamas į Palėvenę.

„Klebonas atvažiavo su dideliu ūkiu ir šeima. Vienuolyno tvartuose laikė ne vieną juodmargę karvę, arklių, daug įvairių paukščių. Paukštide pavertė kadaise buvusią vienuolyno virtuvę. Čia buvo ir dideli katilai, kuriuose virindavo skalbinius. Visą ūkį saugojo du dideli šunys: Rėksis ir Meškis. Klebonas atvažiavo su didele šeima: senutė šeimininkė Natalytė, tikroji šeimininkė Bronė, jos sesuo Elena su trim vaikais, tarnaitė Adelė. Visi apsigyveno vienuolyno pirmajame aukšte, o antrajame – klebonas. Pas kleboną vedė puošnūs, sodria spalva dažyti laiptai. Į klebono kambarius galima buvo pakliūti ir mažais suktais laipteliais, esančiais prie didelės klebono virtuvės, įrengtos kadaise buvusių vienuolyno prioro kamarų vietoje“.

Vienuolyne, tada dar vadintoje klebonijoje, gyveno varpininkų Janės ir Juozo Paskačimų, bažnytinių rūbų skalbėjos Anelės Grakauskienės ir vargonininko Povilo Bučio šeimos, visi su vaikais. Visus saugojo klebono mylima kalytė Pupa.

Palėvenėje kunigo laukė sunki dalia. Valdžios keitė viena kitą. Ėjo juodžiausi pasipriešinimo ir represijų metai. 1940 metais tarybų valdžia visą bažnytinę žemę buvo išdalinusi miestelio gyventojams. O 1941-aisiais ta žemė vėl buvo grąžinta klebonui, dabar jau Zenonui Karečkai. Jis tų žmonių akyse tapo blogas. O iš tiesų buvo inteligentiškas, geros širdies žmogus.

Visa gausi klebonijos šeima kuo nors kliuvo tai vienai, tai kitai valdžiai. Klebonijoje visada tvyrojo baimė. Vokiečių okupacijos metais klebonas padėjo slapstytis iš Vilniaus geto pabėgusioms dviem žydaitėms: Mirai Burde ir dešimtmetei Irmai Degon. Jos liko gyvos ir po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Izraelį. Virš suktųjų laiptų buvo mažas kambarėlis, vadinamas ,,ausyte“. Ten visada gyveno nelojalūs vienai ar kitai valdžiai žmonės.

Baisiausiais pokario metais klebonijoje dažni svečiai buvo rusų garnizono kariai, paprasti stribai.

Vieną naktį jie sulindo pro atviro pirmo aukšto lango orlaidę. Ištraukė iš patalo kambario šeimininkę, įrėmė į nugarą šautuvą ir liepė vesti pas kleboną. Krėtė visą naktį. Tuokart gal nieko nerado, bet kleboną kun. Z. Karečką ilgai tardė saugumas, o 1945 m. gruodžio 18 d. suėmė ir ištrėmė į Komijos ATSR, prie Pečioros. Iš ten kunigas rašė: ,,Buvau manęs dar liepos mėnesį pasimaudyti Lėvoj ir pasikaitinti lietuviškos saulės spinduliuose bei šilumoje, bet dalykai užsitęsė, bet nenustoju vilties. Dėkui vaikams už maldas, prašau ir toliau melstis. O aš jiems parvešiu gražių kaulinių kryželių“. Ir parvežė ne tik kaulinių kryželių, bet ir iš duonos gumulėlių suvertų rožantėlių.

Grįžo 1946 m. spalio 18 d., bet pasiligojęs. Dėl išlaisvinimo gal padėjo ir šis advokato Zaleckos kreipimasis į Vyriausiąjį SSR prokurorą Maskvoje: „Kunigas Karečka vokiečių okupacijos Lietuvos SSR metu jokioje antitarybinėje veikloje nedalyvavo, o padėjo Tarybiniams piliečiams, ypatingai žydų tautybės, nuo vokiečių persekiojimo...“

Kaip dovaną palėveniečiams kun. Z. Karečka paliko labai jautriai parašytą Palėvenės parapijos istoriją. Vėlesni tyrinėtojai ją tik gilins, o tai esmės nekeičia.

1952 m. rugsėjo 13 d. kun. Zenonas Karečka išvyko į Krinčiną (Pasvalio r.) ir buvo šios parapijos administratorius, kol dėl sveikatos 1954 m. rugsėjo 13 d. iš šių pareigų pasitraukė ir liko tituliniu Krinčino klebonu. Ten 1954 m. spalio 10 d. mirė. Palaidotas Krinčino bažnyčios šventoriuje.

Birutė Grakauskaitė-Simonaitienė

© 2016 „XXI amžius“