Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Ypatinga Gailestingumo jubiliejaus Gavėnia

Popiežiškosios artimo meilės darbų ir gyvenimo atnaujinimo iniciatyvos

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas dalyvavo 2015 metų Romos Kurijos Gavėnios rekolekcijose

Popiežius Pranciškus gruodžio 18 dieną atidarė Šventąsias gailestingumo duris Romos „Caritas“ prieglaudoje

Po Romos „Caritas“ prieglaudos gailestingumo durų atidarymo Popiežius bendravo su jos įnamiais

Visada pamaldumo praktikavimu ir tikinčiųjų socialinės paramos veikla išsiskirianti Gavėnia dabar švenčiamo Gailestingumo jubiliejaus kontekste taps dar intensyvesnė. Šis Pelenų trečiadienį, vasario10-ąją, prasidedantis ir keturiasdešimt dienų truksiantis liturginis laikotarpis yra skirtas prasmingam pasirengimui didžiajai Kristaus Prisikėlimo iškilmei, Šventosioms Velykoms, ir Jo atperkamosios Kančios apmąstymui. Popiežius Pranciškus Gavėniai skirtame kreipimesi į visus Katalikų Bažnyčios narius, pavadintame „Aš noriu gailestingumo, o ne aukos (Mt 9, 13). Gailestingumo darbai jubiliejaus kelyje“, primena, jog Dievo gailestingumas perkeičia žmogaus širdį ir padaro ją pajėgią būti gailestinga kitiems. Ir kaip tik pagal gailestingumo darbus kūnui ir sielai, pagalbą vargstančiam artimui, mes patys būsime Viešpatis vertinami laikų pabaigoje. „Nepraleiskime tuščiai šio Gavėnios laikotarpio“, – ragina Šventasis Tėvas, akcentuodamas išsilaisvinimo iš nuodėmės, Sutaikinimo sakramento priėmimo svarbą.

24 valandos Viešpačiui

Kadangi laiške Gavėniai popiežius Pranciškus plačiai remiasi savąja 2015 metų bule „Misericordiae Vultus“ dėl Gailestingumo jubiliejaus paskelbimo, tai verta prisiminti, kas ten yra kalbama apie prioritetinį Susitaikinimo sakramento šventimą ir pirmiausia būtent prieš Šv.Velykas. Jis vėl iškelia iniciatyvą „24 valandos Viešpačiui“, kai visą parą penktadienį ir šeštadienį prieš ketvirtą Gavėnios sekmadienį (šiemet tai bus kovo 4 ir 5 dienomis), išpažinčių bus klausoma vyskupijų katedrose ir kitose šventovėse, sudarant atitinkamą pamaldumo atmosferą ir galimybę gauti dvasinius patarimus. Vėl svarbus Susitaikinimo sakramentas, nes galime ranka palytėti gailestingumo didybę. Kiekvienam penitentui šis sakramentas tebūnie tikrasis vidinės ramybės šaltinis. Jis pabrėžia didelę išpažinties bei atgailos evangelizacinę reikšmę, nes per šią ypatingą patirtį nutolę nuo tikėjimo žmonės, pirmiausia jaunimas, iš naujo atranda kelią pas Viešpatį. Išgyvendami intensyvios maldos ir susikaupimo akimirkas, jie iš naujo atranda tikrąją gyvenimo prasmę. Šitoje situacijoje popiežius Pranciškus ypač iškelia atsakomybę nuodėmklausio, kuris turėtų būti tikrasis dieviškojo gailestingumo ženklas. Bulėje „Misericordiae Vultus“ jis pabrėžia, kad kunigai yra ne Susitaikinimo sakramento šeimininkai, bet rūpestingi Dievo atleidimo perteikėjai – Jėzaus užduoties dalininkai.

Šventasis Tėvas kviečia nuodėmklausius prie klausyklos priartėjusius tikinčiuosius pasitikti kaip žinomame evangeliniame palyginime tėvas pasitiko sugrįžusį ir atgailaujantį sūnų palaidūną, džiaugdamasis jo parvykimu. Todėl kunigai kiekvieno penitento širdyje turi mokėti įžvelgti pagalbos šauksmą, atleidimo prašymą, žinodami, kad yra gavę Šventosios Dvasios malonę nuodėmėms atleisti ir yra už tai atsakingi. Kaip tik šios Gavėnios pradžioje, Pelenų trečiadienį, popiežius Pranciškus išsiųs į pasaulį Gailestingumo misionierius, kunigus, kuriems bus suteikta galia išrišti nuodėmes, paprastai rezervuotas Apaštalų Sostui. „Šie Gailestingumo misionieriai bus kiekvienam konkretus Dievo artumo ir atlaidumo ženklas, tikrai žmoniškumo kupinas susitikimo įrankis, išlaisvinimo šaltinis, sklidinas atsakomybės, įgalinančios įveikti kliūtis ir vėl imti praktikuoti atnaujintą, per Krikštą dovanotą gyvenimą“, – rašoma bulėje „Misericordiae Vultus“. Šventasis Tėvas ragina pasaulio vyskupus pasikviesti ir svetingai priimti jo siunčiamus Gailestingumo misionierius organizuojant specialias „misijas liaudžiai“, kad jie galėtų tapti tikrais atleidimo džiaugsmo skelbėjais. Tai vėlgi susiję su dabar aktualaus naujojo evangelizavimo užduotimi, nes Gailestingumo misionieriai per ypatingą Susitaikinimo sakramento šventimą šiuo Jubiliejaus metu suteiktu malonės laiku gali pasitarnauti, kad kuo daugiau nutolusiųjų vėl surastų kelią į Tėvo namus. Popiežius Pranciškus linki, kad šis atleidimo žodis pasiektų visus, kad kvietimas atsiversti ir patirti gailestingumą nepaliktų nė vieno abejingo.

Pūliuojanti korupcijos žaizda

Aiškindamas, kad toks kvietimas atsiversti skirtas tiems žmonėms, kurie nutolę nuo Dievo dėl savo gyvenimo būdo, Šventasis Tėvas bulėje „Misericordiae Vultus“ prmiausia nurodo įvairaus pobūdžio organizuoto nusikalstamumo grupėms priklausančius vyrus ir moteris. Tai labai aktualu ir mūsų visuomenei, kurioje po 1990 metų šiaip jau pozityvių permainų, tačiau pravedus grobuonišką privatizaciją, kuriai įtakos turėjo KGB (tai reiškė ištisų gamybinės industrijos šakų likvidavimą ir fatališkas pasekmes ten dirbusiems žmonėms ir jų šeimoms), susikūrė tikras šešėlinis organizuoto nusikalstamumo režimas. Jis persismelkė praktiškai į visas ekonominio ir viešojo gyvenimo sritis, formuodamas atitinkamą mentalitetą, kaip neva pateisinamą išgyvenimo ir praturtėjimo būdą. „Jūsų pačių labui prašau, kad pakeistumėte savo gyvenimą. Prašau vardu Dievo Sūnaus, kuris atmetė nuodėmę, bet niekada neatstūmė nusidėjėlio, – kviečia popiežius Pranciškus, kreipdamasis į organizuotus nusikaltėlius. – Neįpulkite į baisias žabangas manydami, kad gyvenime viskas priklauso nuo pinigų ir todėl visa kita, neva, neturi vertės bei kilnumo. Tai – tik iliuzija. Niekas negali pasiimti pinigų į anapus. O ir patys pinigai tikros laimės neatneša. Prievarta ir klasta kaupiant kruvinus pinigus iš tikro nepadaro jūsų nei galingų, nei nemirtingų. Anksčiau ar vėliau visų laukia Dievo teismas, kurio niekas neišvengs“.

Tą patį įsimintiną raginimą jis skiria ir dabar labai paplitusios korupcijos puoselėtojams bei bendrininkams, sakydamas, kad šis reiškinys – pūliuojanti visuomenės žaizda – yra sunki ir dangaus keršto besišaukianti nuodėmė, nes griauna individo ir bendruomenės gyvenimą. Anot Šventojo Tėvo, užsispyrėlišku buvimu korupcijos nuodėmėje irgi vadovaujamasi iliuzija, jog pinigai yra galios forma. Bet ši pagunda, nuo kurios negali jaustis apsaugotas nė vienas, faktiškai yra šėtono darbas, palaikomas įtarumo ir intrigų, todėl reikia išminties, pasiaukojančio sąžiningumo ir netgi herojiškos drąsos ją atskleisti ir pasmerkti. Tam turi jausti pareigą visi, ypač atsakingas pareigas einantys asmenys, išsaugodami reikiamą budrumą ir veiklos skaidrumą, nes kas atvirai su korupcija nekovoja, tas anksčiau ar vėliau tampa bendrininku ir griauna egzistenciją. „Taigi prasidedanti Gailestingumo jubiliejaus Gavėnia sudaro palankią progą pakeisti, atnaujinti savo gyvenimą: tereikia tik atsiliepti į kvietimą atsiversti ir paklusti teisingumui, Bažnyčiai siūlant gailestingumą“, – daro išvadą popiežius Pranciškus.

Dvasios elgetų iliuzijos

Popiežiaus laiške Gavėniai ir bulėje „Misericoriae Vultus“ aptariami gailestingumo darbai kūnui (išalkusį pavalgydinti, ištroškusį pagirdyti, nuogą aprengti, ateivį (migrantą) priimti, ligonį slaugyti, kalinį aplankyti, mirusį palaidoti).

Taip pat gailestingumo darbai sielai (abejojančiam patarti, nežinantį pamokyti, nuliūdusį paguosti, pikta darantį sudrausti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas pakęsti, melstis už gyvus ir mirusius), kaip jie pateikiami evangeliniame Jėzaus mokyme ir Katalikų Bažnyčios Katekizme (Nr. 2447).

Šventasis Tėvas pabrėžia, kad šių darbų atlikimas krikščionims turi padėti pažadinti sąžinę, labai jau dažnai miegančią kitų vargo akivaizdoje, ir labiau įsigilinti į Evangeliją, kurioje pirmiausia vargdieniai įgyja Dievo gailestingumo patirtį. Reikia pagaliau išvysti vargus gausybės brolių ir seserų, kurių žmogiškasis orumas išnaudotojiškai trypiamas, skurdą, išgirsti ir neatidėliotinai atsiliepti į jų pagalbos šauksmą, kad jie realiai pajustų mūsų artumo, draugystės ir broliškumo šilumą. Ir ypač reikia turėti galvoje tuos mūsų brolius ir seseris Kristuje, kurie kenčia dėl savojo tikėjimo patirdami persekiojimus, teroristinius išpuolius ir kitokį susidorojimą Artimuosiuose Rytuose bei kitose pasaulio vietose. Paliesdami nukryžiuoto Jėzaus kūną kenčiančiuose, mes labiau galime priimti suvokimo dovaną, kad dėl savojo nuodėmingumo esame vargšai ir stokojantys.

Iš tikrųjų, kaip akcentuoja popiežius Pranciškus, gailestingumo darbai kūnui ir sielai yra neatskiriami, kaip ir žmogiškieji trūkumai. Juk daug žmonių gali save laikyti turtingais, ir materialiniu atžvilgiu tokie yra, tačiau sieloje jie yra patys vargingiausi. Taip yra todėl, kad jie yra vergai nuodėmės, kuri skatina jų sukauptą materialinę gerovę ir galią naudoti ne Dievui ir žmonėms tarnauti, bet savo egoizmui ir įgeidžiams patenkinti. Ir kuo didesnė šių dvasios elgetų materialinė gerovė, tuo aklesni jie tampa, kad pamatytų tikrąją savo padėtį. Tas aklumas ar savos rūšies priklausomybė dažnai atveda prie puikybe paremtos iliuzijos apie žmogišką visagalybę su šėtoniška pagunda būti kaip Dievas. Tai yra visų didžiausių nuodėmių ištakos, aiškina Šventasis Tėvas. Kad tos iliuzijos gali įgyti didžiulę žalą nešančių socialinių bei politinių režimų bruožus, patvirtina XX amžiuje buvusios totalitarinės sovietinio komunizmo ir nacizmo sistemos. Ir šiomis dienomis pakanka ideologijų, kurios, pasiremdamos filosofine mintimi bei mokslo pasiekimais, bando neigti Dievą, o žmogų prilyginti darbinei medžiagai, kurią galima negailestingai eksploatuoti. „Šios iliuzijos buvimą galima pastebėti nuodėmingose struktūrose, kurios susijusios su klaidingu pažangos modeliu, besiremiančiu stabmeldyste pinigams, – tvirtina popiežius Pranciškus. – Tai veda prie turtingųjų abejingumo vargšų likimui, kai jiems užtrenkiamos durys ir netgi nenorima jų matyti“. Betgi eidami atsivertimo ir atgailos keliu visi tie išpuikėliai, galiūnai ir turtuoliai, apie kuriuos perspėjančiai kalbama Marijos giesmėje Magnificat (žr. Lk 1, 51–23), gali būti apglėbti ir pamilti nukryžiuoto Viešpaties, kuris mirė už juos, pabrėžia Šventasis Tėvas.

Specialiųjų rekolekcijų rengimas

Būtent ši gailestinga meilė yra atsakymas tiems, kurie, siekdami begalinės laimės mano galį ją rasti kaupdami ir garbindami žinias, galią ir turtus. Jų atžvilgiu iškyla pavojus, kad dėl nuolatinio atsisakymo atverti savo širdžių duris Kristui tie išdidieji, turtingieji ir galingieji galiausiai bus pasmerkti ir nusviesti į amžinąją prarają, kuri yra pragaras. Apie tai perspėja popiežius Pranciškus. Siekiant išvengti šios lemties, geriausias būdas yra dėmesingas Dievo Žodžio klausymas ir Jo nuorodų įgyvendinimas ruošiantis galutinei Išganytojo pergalei prieš nuodėmę ir mirtį, To, kuris jau prisikėlė ir nori nuskaistinti ištikimuosius, laukiančius Jo atėjimo laikų pabaigoje. Sausio 26 dieną Vatikane surengtoje spaudos konferencijoje pristatydamas popiežiaus Pranciškaus laišką 2016 metų Gavėniai už Bažnyčios karitatyvinių darbų koordinavimą atsakingas Popiežiškosios Cor Unum (Viena Širdis) tarybos narys Agridžento (Sicilijos provincija Italijoje) arkivyskupas kardinolas Frančeskas Montenegras (Francesco Montenegro) pripažino, kad Šventasis Tėvas turi viltį, jog šioje Gailestingumo jubiliejaus Gavėnioje tikintieji, labiau įsigilinę į Dievo Žodį, atvers savo širdis įvairioms paramos vargšams iniciatyvoms. „Kartais mes galvojame, kad tikėjimas gali būti teisingai išgyventas tik dalyvaujant sakramentuose ar kitais įprastais būdais meldžiantis, tačiau į dvasinį gyvenimą neįtraukiant praktinės pagalbos labiausiai vargstantiems. Dėl to, anot kardinolo F. Montenegro, tikėjimas anksčiau ar vėliau tampa sterilus, be gyvybės žymių. Ir jeigu, susipažinę su Dievo Žodžiu, perkeliame Jo mokymą į praktinę veiklą, tikėjimas tampa džiaugsminga, užkrečiančia patirtimi, kuri tikrai praturtina ir skatina sielą.

Agridžento arkivyskupas, kurio diecezijos teritorijai priklauso Lampedūzos sala Viduržiemio jūroje, sulaukianti gausybės pabėgėlių, menkais laiveliais atplaukiančių nuo Šiaurės Afrikos krantų, kaip pavyzdį nurodė vietinės bendruomenės gailestngumo darbus priimant ir gelbėjant tuos vargstančius žmones. Kardinolas F. Montenegras pripažino, jog kartais ir ten iškyla nemažų iššūkių, ypač dėl susiformavusio neigiamo požiūrio į svetimšalius bei sunkumų prisitaikant prie naujos situacijos, radikaliai pasikeitusios dabar. Iš čia ir kyla pranašiškas popiežiaus Pranciškaus siūlymas Gailestingumo jubiliejaus kelyje permąstyti kiekvienam asmeninio gyvenimo kelią, kad būtų išgirstas vargšų pagalbos šauksmas. Siekdamas stiprinti gailestingumo ir gėrio patirtį, Šventasis Tėvas inicijavo Jubiliejaus Šventųjų durų atidarymą ne tik Romos didžiosiose bazilikose, vyskupijų katedrose, bet ir kitose vietose, kurios simbolizuoja vargą ir kentėjimus – „Caritas“ prieglaudose bei kalėjimuose. Toks popiežiaus Pranciškaus pasirinkimas yra dar vienas paskatinimas Bažnyčiai rodyti didesnį dėmesį kiekvieno žmogaus, ypač labiausiai kenčiančio ir atstumtojo, problemoms. Kalbėdamas sausio 27 dienos bendrojoje audiencijoje jis pritarė Popiežiškosios Cor Unum tarybos iniciatyvai Gavėnios metu surengti specialią rekolekcijų dieną vietinėms grupėms, užsiimančioms artimo meilės veikla. Šių dvasinių pratybų darbuotojams parinkta tema pagal ištrauką iš apaštalo šv. Pauliaus antrojo laiško Korintiečiams: „Caritas Christi urget nos“ („Kristaus meilė valdo mus“) (2 Kor 5, 14).

„Ši rekolekcijų diena pasaulio vyskupijose turi būti suorganizuota Gavėnios metu, ir tai bus proga apmąstyti pašaukimą būti gailestingiems kaip dangiškasis Tėvas“, – aiškino Popiežius bendrojoje audiencijoje. Jis pakvietė pasinaudoti Popiežiškosios Cor Unum tarybos parengta išsamia medžiaga toms rekolekcijoms. Vatikano dikasterijos nuorodose pažymima, kad konkrečios šių rekolekcijų datos ji nenorėjo skelbti, kad pačios vietinės karitatyvinės organizacijos, pasitarusios su savo ganytojais, galėtų laisvai pasirinkti pagal savo poreikius (tai neturėtų būti daroma Gavėnios sekmadieniais, švenčių dienomis ar Didžiąją savaitę). Tos pamaldos turi būti sudarytos iš trijų dalių: atgailos ir individualių išpažinčių, apmąstymų grupėje su Eucharistijos šventimo. Svarstymuose siūloma aptarti Kristaus meilės slėpinį ir konkretų mūsų gebėjimą priimti ir dovanoti gailestingumą, įveikti atsivertimui iškylančias kliūtis, deramai pasitikti iššūkius gailestingumo darbams kūnui ir sielai. Toks karitatyvinės tarnystės atnaujinimas Kristaus gailestingumo mokymo šviesoje padėtų atnaujinti ir asmeninį gyvenimą tiesos ir meilės vienybėje. „Mes prašome malonės, kad tas rekolekcijų ir maldos laikas padėtų išvaduoti mūsų širdis ir mintis iš smulkmeniškumo, tuščio pagiežingumo, kerštingumo ir nesutarimų, – skelbia Popiežiškoji Cor Unum taryba. – Tokiu būdu įgytume didesnį gebėjimą atlikti didelius ir mažus Dvasios darbus savo artimui, ypač silpniesiems, su paprastu, betarpišku ir tyliu šventumu, kuris visą laiką mus supa tarnaujant vargšams“.

Beje, popiežiaus Pranciškaus rekolekcijos Vatikane, kasmet vykstančios pirmąją Gavėnios savaitę, nukeltos į kovo pradžią dėl Šventojo Tėvo vasario 12 dieną prasidedančio apaštalinio vizito Meksikoje.

© 2016 „XXI amžius“