|
Gailestingumo darbai sielai
Šiais metais popiežius Pranciškus ragina visus atsiverti gailestingumui. Todėl kiekvieną mėnesį kviečiame į renginius ir susitikimus Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo parapijos salėje. Vienas iš pirmųjų dr. Bronės Gudaitytės paskaita Gailestingumo darbai sielai.
Įvairios socialinės tarnybos rūpinasi, kad žmonės būtų pavalgę ir aprengti, kuriamos slaugos ligoninės. Šių pagrindinė institucijų užduotis atsižvelgti į žmogaus kūno reikmes. Dažniausiai žmonės gyvena todėl, kad kažką gautų. Beveik kiekvieno akiratyje yra nauda. Jei darome darbus sielai (abejojančiam patarti, nemokantį pamokyti, pikta darantį sudrausti, nuliūdusį paguosti, įžeidimus atleisti, nuoskaudas nukęsti, melstis už gyvus ir mirusius), tai mūsų niekas nemato. Visi šie dalykai matuojami tikėjimu. Netikinčiajam šie sielos darbai neatneša naudos.
Vienas iš pirmųjų sielos darbų abejojančiam patarti, galbūt jam padėti ištaisyti klaidas, parodyti būdus, kaip geriau elgtis. Toks žmogus turėtų savo abejones išpasakoti ar parašyti popieriaus lape. Svarbu su juo pabūti kartu ir išklausyti, nemoralizuoti.
Nemokantį pamokyti suteikti moralinius pagrindus, kad jis galėtų laikytis tvarkos, pamokyti dalykų, kurie yra esminiai. Bažnyčios dalykai remiasi tikėjimu: negaliu parodyti, bet galiu paliudyti. Nemokantį pamokyti išmokyti jį tikėjimu gyventi. Kūno ir sielos darbai eina išvien, jei kūno nepamaitinsime, negalėsime daryti kitų darbų. Labdaringi sielos darbai prasideda nuo kūno.
Pikta darantį žmogų mes galime išgydyti netgi meilingu žvilgsniu. Jei tokį žmogų priimsime su meile, pyktis neturės kur prasiveržti. Niekingas, nekenčiantis žvilgsnis griauna žmogų iš vidaus, skatina tik dominuoti. Jei vengiame įvairių labdaringų tarnysčių, reikėtų savęs paklausti: Ar tikrai yra Jėzus mano gyvenime? Esame skirti misijoms daryti šlovingus Dievo darbus. Kūno įstatymai skatina egoizmą, jei nesimaitinsime Dievo Kūnu, neturėsime gyvybės. Dievas mums dovanoja vidines akis: jei ne rankomis, jei ne kojomis, tai bent malda galime pasitarnauti kitiems.
Nuliūdusį paguosti būti kartu su jo skausmu, su jo nerimu, o ne pamokslauti. Svarbu užjausti, būti tyloje, turėti šalia suprantantį žmogų. Dažniausiai paguosti gali tas, kuris pats daug iškentėjo.
Įžeidimus atleisti juos prisiimti, pasiaukoti, atleisti, apkabinti kitą žmogų taip, kaip darė Jėzus plauti kitiems kojas. Žemėje esame tam, kad prisidėtume prie Dievo Bažnyčios nors ir menkiausiu savo darbu. Mes turime užduotį dabar duoti. Įpraskime dėkoti už blogus dalykus, nes tai yra sąlygos, kurios mus augina.
Nuoskaudas nukęsti stengtis prašyti atleidimo mūsų priešams, neturime linkėti blogio kitiems. Malda Apsaugok mane, Viešpatie, nuo nelaimės ar ligos yra netinkama. Turime būti kaip Dievo avinėliai: priimti blogus dalykus ir juos perkeisti pagal Dievo valią. Jei nebūtų pokyčių, būtume lyg negyvi ir sustingę. Nors mus ištinkantys sunkumai būna tie patys, tačiau juos sprendžiame jau kitaip. Mes esame suformuoti veiklai. Jei darome gerą darbą, dėkojame Dievui, kad kiti jį priėmė. Esu dėkingas tiems, kurie naudojasi: Ačiū ,Dieve, kad leidai pasitarnauti. Išgelbėti būsime, jei elgsimės kaip nenaudingi tarnai. Kai galvojame apie atlygį, juo taps mūsų dėmesys. Atlikdami gerą darbą, negalvokime apie naudą, nelaukime pagyrimų. Jei Dievas globoja, nieko netrūksta. Jeigu iš džiaugsmo tarnaujame, Dievas mums teikia malonių. Jeigu nieko negalime padaryti, tai turime bent ateiti į tą nepatogią ir priešišką situaciją ir melstis.
Negalime parodyti kitiems sielos darbo melstis už gyvus ir mirusiuosius. Gyvieji dėl mūsų maldų gali atsiversti į tikėjimą, o mirusiems sutrumpėja kančios laikas skaistykloje. Šį sielos darbą galime atlikti tik tikėdami katalikų Bažnyčios mokymu.
Janina Lebskienė OFS
Marijampolė
© 2016 XXI amžius
|