Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Vieningas Evangelijos liudijimas

Apie bendrą Popiežiaus ir Maskvos patriarcho deklaraciją

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas bei prie susitikimo Havanoje ir bendro dokumento rengimo daugiausiai prisidėję Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas (dešinėje) ir Maskvos patriarchato užsienio santykių departamento pirmininkas metropolitas Ilarionas (kairėje)

Pirmą kartą istorijoje įvykęs Romos Popiežiaus ir Maskvos Patriarcho susitikimas susilaukė didžiulio dėmesio ir vilčių dėl katalikų ir stačiatikių ekumeninio bendradarbiavimo pažangos. Vasario 12 dieną, Kubos sostinėje Havanoje surengtas popiežiaus Pranciškaus ir patriarcho Kirilo pasitarimas yra kartais lyginamas su maždaug prieš penkis dešimtmečius Jeruzalėje įvykusiu popiežiaus Pauliaus VI susitikimu su Konstantinopolio patriarchu Atenagoru I. Tai buvo reikšmingas postūmis siekiant Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių, dviejų pagrindinių krikščionių konfesijų, bendrystės. Tuomet buvo abipusiškai atšaukta anatema (prakeikimas), 1054 metais atvedusi prie didžiosios Rytų ir Vakarų krikščionybės schizmos (skilimo). Havanoje buvo pasirašyta bendra deklaracija, kurioje patvirtinta katalikus ir stačiatikius ortodoksus siejanti nepadalintos pirmojo tūkstantmečio krikščionybės tradicija. Dokumente aukštu lygmeniu išreikštas vieningas nusistatymas dėl dabarčiai, trečiojo tūkstantmečio pradžiai, aktualių viešojo gyvenimo problemų, kurios aktualios Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių pastoracijoje.

Švenčiausios Trejybės garbei

Po daugiau nei dvi valandas Havanos tarptautiniame „Josė Marti“ aerouoste trukusio intensyvaus pokalbio (po susitikimo Šventasis Tėvas tęsė kelionę į Meksiką, apie tai bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose) ir bendros deklaracijos pasirašymo, abiejų Bažnyčių vadovai išsakė trumpus, bet reikšmingus vertinimus. Pirmasis kalbėjęs patriarchas Kirilas pripažino, jog tai buvo „atviras broliškas pokalbis, kiekvienam aiškiai suvokiant atsakomybę už savo Bažnyčią, už savo tikinčiųjų bendruomenę, už krikščionybės ateitį ir už visos žmonių civilizacijos ateitį“. Tame turiningame pokalbyje buvo galima, anot Maskvos patriarcho, išsiaiškinti ir pajusti aiškias abiejų pusių pozicijas ir galimybę abiems Bažnyčioms aktyviai kartu darbuotis ginant Kristaus išpažinėjus visame pasaulyje. Buvo pripažintas būtinumas bendrais veiksmais siekti, kad nebūtų karo, kad visur būtų gerbiama žmogaus gyvybė, stiprinami šeimos gyvenimo pagrindai ir viešoji moralė. Užbaigdamas kalbą, patriarchas Kirilas sakė, kad taip Bažnyčioms dalyvaujant šiuolaikinės visuomenės gyvenime, natūraliai yra šlovinamas Triasmenio Dievo, Švenčiausios Trejybės, – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – vardas.

Popiežius Pranciškus pabrėžė pokalbyje vyravusią krikščioniško broliškumo atmosferą. „Mes kalbėjomės kaip broliai, turintys tą patį krikštą ir abu būdami vyskupais. Kalbėjomės apie mūsų Bažnyčias, sutardami, kad vienybė yra pasiekiama kartu žengiant į priekį“, – sakė Šventasis Tėvas ir pabrėžė, jog, betarpiškai bendraudamas su patriarchu Kirilu, jis juto Šventosios Dvasios buvimą ir veikimą. Popiežius dėkojo patriarchui Kirilui už brolišką nuolankumą ir nuoširdų vienybės troškimą. Tai buvo juntama besikalbant. Išsamiau nedetalizuodamas jis sakė, kad diskusijose buvo iškeltos kelios iniciatyvos, kurios yra reikšmingos ir galės būti įgyvendintos ekumeniškai bendradarbiaujant. Visa tai patvirtina jau Havanos susitikimo rengimas. Už tai jis ypač dėkojo kartu pokalbyje dalyvavusiems Popiežiškosios krikščionių tarybos pirmininkui šveicarui kardinolui Kurtui Kochui (Kurt Koch) ir Maskvos patriarchato tarpbažnytinių santykių departamento vadovui metropolitui Ilarijonui bei jų kolegoms (beje, Havanos susitikimas vyko ispanų ir rusų kalbomis ir vienas iš dviejų vertėjų buvo Vatikano valstybės sekretoriate dirbantis jaunas lietuvis monsinjoras Visvaldas Kulbokas). Šventasis Tėvas padėkojo svetingai kubiečių tautai ir Bažnyčių vadovus pasitikusiam šalies prezidentui Rauliui Kastro (Raul Castro) už paramą, kad tas trokštamas įstorinis įvykis galiausiai taptų realybe. „Ir visa tai tebūna Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios garbei bei visos ištikimos Dievo tautos gerovei šventosios Dievo Motinos globoje“, – baigdamas sakė popiežius Pranciškus.

Krikščionių persekiojimo iššūkis

Išsamiau aptariant Havanoje pasirašytą ir paskelbtą dokumentą, pirmiausia pabrėžtinas jame padarytas aiškus apgailestavimo pripažinimas, jog, nepaisant ištikimybės bendrai pirmųjų dešimties nepadalintos krikščionybės šimtmečių tradicijai (apaštalinės įpėdinystės ir pan.) ir aktyvių pastarųjų dešimtmečių pastangų atstatyti vienybę, katalikai ir stačiatikiai tebėra susiskaldę. Jie vis dar negali kartu švęsti Eucharistijos ir lieka su juos skiriančiomis žaizdomis, kurias sukėlė senieji ir vėlesni konfliktai bei iš mūsų protėvių paveldėti teologiniai skirtumai. Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas pastebi, kad jiems yra skaudu dėl įvykusio krikščionių vienybės praradimo „žmogiškojo silpnumo ir nuodėmės pasekmėje“, nepaisant kunigiško Išganytojo Kristaus maldavimo: „Tegul visi bus viena. Kaip Tu, Tėve, manyje ir aš Tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse“ (Jn 17, 21). Dvasiniai katalikų ir stačiatikių vadovai, suvokdami kliūtis, kurias tenka į veikti kelyje į vienybę, pasirašytame dokumente reiškia viltį, kad jų dabartinis dvasinis susitikimas reikšmingai prisidės prie tos bendrystės atstatymo. „Tegul mūsų susitikimas įkvepia krikščionis visame pasaulyje su atnaujintu užsidegimu melsti Viešpatį pilnutinės visų Jo mokinių vienybės atstatymo“, – teigiama bendrojoje deklaracijoje. Pabrėždami, kad šiuolaikiniam pasauliui reikia ne tik įkvepiančių žodžių, bet ir iškalbingų darbų, popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas patvirtina jų apsisprendimą dėti pastangas, kad, įveikiant paveldėtus istorinius skirtumus, vyktų ir bendras Kristaus Evangelijos liudijimas, ypač atsiliepiant į dabarties iššūkius. Toks vieningas liudijmas yra galimas ir būtinas ypač šiandien, kai žmogiškoji civilizacija įžengė į naują epochų ir prieštaringų permainų metą. „Mūsų krikščioniška sąžinė ir mūsų pastoracinė atsakomybė skatina nelikti pasyviais šių iššūkių akivaizdoje ir reikalauja bendro atsako“, – tvirtinama bendrojoje deklaracijoje.

Pirmasis iššūkis, į kurį atkreipia dėmesį Romos popiežius ir Maskvos patriarchas, – ir XXI amžiuje besitęsiantis ir netgi stiprėjantis krikščionių persekiojimas įvairiuose planetos regionuose. Ypač didelį susirūpinimą kelia krikščionių padėtis Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje, kur dėl politinės padėties ir teroristinių grupių išpuolių, Kristaus išpažinėjų naikinimas pasiekė tokį mastą, kad kone visuotinai įvardijamas kaip genocidas. Yra vietų, kur išnaikintos mūsų brolių ir seserų gyvenvietės, miestai ir kaimai su ten gyvenančiomis šeimomis, barbariškai išgriautos šventovės ir vienuolynai, išniekinami sakraliniai objektai. Iš kai kurių šalių, tokių kaip Sirija ir Irakas, vyksta masinis krikščionių bėgimas (Sirijoje krikščionių per kelis metus sumažėjo tris kartus, o Irake – net penkis kartus). O juk tai šalys, kuriose krikščionybė gyvavo nuo pirmųjų apaštalų laikų ir plėtojosi mūsų tikėjimo bendruomenės. „Todėl mes raginame tarptautinę bendriją neatidėliotinai veikti, kad būtų nutrauktas tolesnis krikščionių išvarymas iš Artimųjų Rytų“, – skelbiama bendrojoje deklaracijoje. Taip kalbėdami dėl krikščionių persekiojimo popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas reiškia užuojautą kitų religinių tradicijų tikintiesiems, kurie irgi tapo pilietinių kovų bei teroristinio smurto aukomis. Vėlgi, paminėję Siriją ir Iraką, kur milijonai gyventojų yra priversti palikti savo namus ir ieškoti prieglaudos svetur, popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas kviečia ryžtingai kovoti su terorizmu ir ieškoti taikingų priemonių dialogu ir derybomis atstatyti pilietinę tvarką.

O visiems tų konfliktų skaudžiai paliestiems gyventojams (milijonai jų pasitraukė į kaimynines šalis (Turkiją, Libaną, Jordaniją) ir veržiasi į Europą) turi būti suteikta reikiama humanitarinė pagalba. Reikia rūpintis teroristų pagrobtų įkaitų išlaisvinimu, tarp kurių yra ir krikščionių dvasininkų, įskaitant Alepo (Sirija) ortodoksų metropolitus Paulių ir Joaną Ibrahimą, kurie kurie buvo pagrobti dar 2013 metais.

Atsinaujinimo ir sekuliarizmo priešprieša

Bažnyčių vadovų dokumente pažymima, kad Artimuosiuose Rytuose, kur yra krikščionybės ir kitų tas pačias ištakas turinčių religijų (judaizmo ir islamo) ištakos, turi įsivyrauti taika, kaip teisingumo vaisius broliškam įvairių etninių ir religinių grupių sambūviui, pabėgėlių grįžimui į savo namus bei kitų žaizdų užgydymui. Todėl jie karštai kreipiasi į visas tenykščiuose konfliktuose dalyvaujančias puses, kviesdami parodyti gerą valią ir sėsti prie derybų stalo. Tačiau tarptautinė bendrija esant būtinam reikalui, turi išnaudoti ir kitas galimas priemones (nors tiesiogiai neužsimenama, bet, matyt turima galvoje ir karinės galios pasitelkimas), kad būtų įveiktas terorizmas vieningai ir suderintai veikiant. Krikščionys tokioje neramioje situacijoje kviečiami melstis, kad Kūrėjas apsaugotų kūriniją nuo visiško susinaikinimo ir neleistų, kad kiltų naujas pasaulinis karas. Jo pavojus gana realus ir su sunkiai nusakomomis pasekmėmis, ypač jeigu teroristai ar juos remiantys režimai įgytų branduolinį ginklą. Siekiant užtikrinti tvirtą ir ilgalaikę taiką pasaulyje turi būti iš naujo atrastos mus vienijančios vertybės, kurios remiasi mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelija. Tačiau šiais neramiais laikais yra svarbus dialogas tarp skirtingų religijų, ypač tarp krikščionybės ir islamo. Bendroje deklaracijoje teisingai pripažįstama, kad skirtumai tarp religinių tiesų ir jų sampratų neturi kliudyti įvairių tikybų išpažinėjams gyventi taikoje ir darnoje. Todėl ir dabartinių konfliktų kontekste visi religiniai lyderiai privalo ugdyti savo tikinčiųjų nusistatymą, kuris skatintų gerbti kitoms religinėms tradicijoms priklausančių asmenų įsitikinimus. Ekstremistiniai bandymai pateisinti nusikalstamus veiksmus religiniais šūkiais yra visiškai nepriimtini. Joks nusikaltimas negali būti daromas Dievo vardu, nes „Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas“ (1 Kor 14, 33).

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas jų pasirašytame dokumente aiškina, kad pagarbiai „lenkia galvas prieš kankinystę tų, kurie savo gyvybės kaina paliudijo Evangelijos tiesą, pasirinkdami geriau mirti, bet ne Kristaus atmetimą“. Ankstesni ir mūsų laikų kankiniai, kurie priklausė skirtingoms Bažnyčioms, tačiau kartu kenčia, yra tikras krikščionių vienybės pažadas per kraujo ekumenizmą. Kaip tik dėl jų atkaklumo ir aukščiausios aukos buvo atstatyta religijos laisvė Rusijoje ir kitose Rytų Europos šalyse, kuriose kelis dešimtmečius viešpatavo ateistiniai režimai (beje, garsaus stalinistinio Solovkų lagerio kaliniu teko būti ir patriarcho Kirilo seneliui, taip pat ortodoksų dvasininkui). Šiandien agresyvaus marksistinio ateizmo grandinė sutraukyta ir krikščionys gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, minėtose šalyse įvyko spartus religinio gyvenimo atsinaujinimas. „Per pastarąjį ketvirtį amžiaus buvo pastatyta tūkstančiai naujų bažnyčių, šimtai vienuolynų ir teologinių institucijų“, – primenama Havanoje paskelbtame dokumente. Jame pripažįstami krikščioniškose pokomunistinių kraštų bendruomenėse išsiplėtojusi karitatyvinė veikla, socialinės paramos stokojantiems darbai, kuriuose ortodoksai ir katalikai dažniausiai veikia išvien, pateikdami evangelinių vertybių liudijimus. Tuo pat metu jiems kelia susirūpinimą vykstantys procesai sekuliarizuotose Vakarų šalyse, kuriose vis labiau apribojama krikščionių religinės raiškos laisvė ir teisė gyventi pagal savo religinius įsitikinimus bei liudyti juos, ypač, kai ten įsivyrauja feminizmo, homoseksualizmo ir genderizmo ideologijos, nutolstančios nuo Dievo ir Jo tiesos. Iškyla tam tikros politinės jėgos, kurios, besivadovaudamos minėtomis agresyviomis sekuliaristinėmis ideologijomis, stengiasi krikščionis nustumti į viešojo gyvenimo pakraščius. Dėl to reiškia vieningą susirūpinimą Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vadovai.

Išsaugoti Europos sielą ir šeimą

Popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas pripažįsta, kad Europos integracijos procesas, prasidėjęs po XX amžiaus pirmos pusės krauju persigėrusių konfliktų, pasaulinių karų, teikė viltį, kad kontinentas taps taikos ir saugumo garantu. „Tačiau mes kviečiame budrumui prieš tokią integraciją, kuri nerodo pagarbos tautų religiniam tapatumui, – perspėja popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas. – Pripažindami kitų religijų reikšmę mūsų civilizacijai, liekame įsitikinę, kad Europa turi likti ištikima savo krikščioniškoms šaknims“. Todėl jie ragina Rytų ir Europos krikščionis vienytis Kristaus ir Jo Evangelijos liudijimui, kad Europa išsaugotų savo sielą, kurią išugdė dutūkstantinė krikščioniška tradicija. Atkreipdami dėmesį į išlikusią socialinę nelygybę ir ekstremalaus skurdo atvejus, Romos popiežius ir Maskvos patriarchas kviečia tikinčiuosius nelikti abejingais vargstantiems, įskaitant migrantus ir pabėgėlius, kurie beldžiasi į Europos duris. Jie nurodo, kad vis didėjanti nelygybė materialinių gėrybių pasiskirstyme (per pastaruosius penkerius metus milijardierių skaičius pasaulyje padvigubėjo, skurdo – taip pat) stiprina pojūtį, kad socialinėje santvarkoje kažkas negerai, kad išliko didelis neteisingumas. Nevaržomo vartotojiškumo skatinimas išsivysčiusiose šalyse sąlygoja planetos resursų išeikvojimą bei ekologinių problemų aštrumą. Krikščionių Bažnyčios yra pašauktos ginti teisingumo reikalavimus, pagarbą tautinėms tradicijoms bei autentišką solidarumą atžvilgiu tų, kurie kenčia, pažymima bendrojoje deklaracijoje. Joje cituojamas apaštalo šv. Pauliaus tvirtinimas, kad ambicingi savanaudžiai visada turi prisiminti, kad „Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims žemos kilmės bei paniekintas, net tai, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, kad joks žmogus Dievo akyse negalėtų girtis“ (1Kor 1, 27–29).

Ypač džiugu, kad abiejų Bažnyčių vadovai atkreipia dėmesį į daugelyje šalių susidariusią sunkią padėtį šeimose, kurios lieka asmeninio ir visuomeninio gyvenimo centras. Katalikai ir ortodoksai dalinasi bendru šeimos supratimu, pripažindami, kad ji yra pašaukta rodyti šventumo kelią su sutuoktinių ištikimybe ir tarpusavio meile, atvirumu gyvybės pradėjimui, pavyzdingu vaikų auginimu, santarve tarp kartų, pagarba silpniausiems, ypač seneliams. Primenamas ir nekintantis evangelinis Bažnyčios mokymas, kad šeima yra grindžiama laisva ir ištikima vyro ir moters santuoka, kuri yra tikros, pasiaukojančios meilės mokykla. Romos popiežius ir Maskvos patriarchas apgailestauja, kad dabar sekuliaristai bando su šeima lyginti įvairias kohabitacijos formas, netgi vadinamąją homoseksualų partnerystę. Šventa biblinė tradicija, pabrėžianti tėvystę ir motinystę, kaip išskirtinį vyro ir moters pašaukimą santuokoje, yra tiesiog šalinama iš viešos aplinkos, kartais netgi įstatymų suvaržymais. Tai yra didelis papiktinimas. Bendroje deklaracijoje visi tikintieji raginami ginti neatimamą teisę į gyvybę, primenant iš milijonų vaikų atimtą teisę gimti dėl daromų abortų ir todėl negimusių kūdikių kraujas šaukiasi Dievo. Kai kur jau legalizuotas senų žmonių ir sunkių ligonių naikinimas, vadinamoji eutanazija, senelius ir neįgaliuosius vis labiau skatina jaustis našta savo šeimoms ir visai visuomenei. Pagaliau susirūpinimą kelia vystoma reprodukcinė dirbtinio apvaisinimo technologija bei kiti panašūs biomedicinos eksperimentai su embrionais, nes toks manipuliavimas žmogaus gyvybe iš esmės reiškia išpuolį prieš žmonją, sukurtą pagal Dievo atvaizdą. Iškėlę šias dabarties kontroversijas popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas kreipiasi į jaunuosius krikščionis, kviesdami savo gyvenime įprasminti evangelinį Dievo ir artimo meilės įsakymą, nesibijant eiti prieš srovę, kurti tradicines šeimas, gimdyti ir auginti vaikus, perduoti jiems pačių paveldėtą krikščionišką tikėjimą, būti liūdijančiais apaštalais kasdienybėje.

Dėl Ukrainos krikščionių susitaikymo

Baigiamojoje dokumento dalyje paliesdami katalikų ir stačiatikių ortodoksų santykius jų bendroje misijoje skelbti Kristų ir Jo Evangeliją šiandienos pasauliui, abiejų Bažnyčių vadovai įsitikinę, jog tai reikia daryti su abipuse pagarba ir ir vengti prozelitizmo. Čia galima priminti, jog kaip tik posovietinėje Rusijoje vadinamoji prozelitizmo problema buvo viena ryškiausių kliūčių didesniam ekumeniniam katalikų ir ortodoksų suartėjimui, kadangi jie kaltino Katalikų Bažnyčią tariamu bandymu į savo eiles patraukti ortodoksus. Kad šis kaltinimas neturi pagrindo, parodė pastarieji dešimtmečiai, nes į katalikybę artsivertusių ortodoksų Rusijoje yra visiškai nedaug, o įsitraukimas į įvairias sekminininkų sektas buvo gana ryškus ir tai kėlė susirūpinimą tiek Ortodoksų, tiek ir Katalikų Bažnyčiai. „Mes esame ne varžovai, bet broliai, ir šia nuostata reikia vadovautis visose mūsų abipusėse evangelizacinėse pastangose, nukreiptose į išorinį pasaulį, – teigiama bendroje deklaracijoje. – Mes raginame visus katalikus ir ortodoksus visose šalyse išmokti gyventi kartu, taikoje, meilėje ir darnoje vieni su kitais“. Tą pačią susitaikymo užduotį popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas skiria Ukrainos Rytų apeigų katalikams (unitams) ir stačiatikiams dėl vadinamosios unijos problemos. Pats unijos procesas dabar suprantamas kaip vienybės siekiamas atskirti Ortodoksų Bažnyčios dalį ir ją jungti prie Katalikų Bažnyčios, ir tai nėra tinkamas būdas krikščionių bendrystės vystymui. Tai 1993 metais patvirtino ir Jungtinė tarptautinė katalikų ir ortodoksų teologinė komisija, vadinamoji Blamanto deklaracija. Joje pripažinta, kad tos bažnytinės bendruomenės, kurios susikūrė anomis istorinėmis aplinkybėmis (pavyzdžiui 1596 metų Brest Litovsko unijos pagrindu suformuota Ukrainos Katalikų Bažnyčia), turi teisę laisvai egzistuoti ir vystytis. Tai patvirtinus ir Havanoje pasirašytoje bendroje deklaracijoje, kviečiama, kad Ukrainoje būtų patenkinti visų tikinčiųjų poreikiai ir jų taikus sambūvis su savo kaimynais.

Konststavę, kad šiuo metu Ukrainoje yra susidariusi konfliktinė situacija, kuri pareikalavo daug aukų ir pagilino ekonominę ir humanitarinę krizę, popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas kviečia visas dalyvaujančias puses „rodyti išmintingumą, visuomeninį solidarumą ir taikos atstatymo pastangas“. Visos Bažnyčios Ukrainoje turi susilaikyti nuo bet kokio įsivėlimo į konfliktą ir neremti jo tolesnio eskalavimo. Ukrainoje, kur Rytų apeigų katalikai sudaro 15 proc. tikinčiųjų, jų dauguma priklauso ortodoksų bendruomenei, kuri irgi yra pasidalinusi. Maždaug pusė Ukrainos stačiatikių ortodoksų yra tradicinėje Maskvos patriarchato jurisdikcijoje, o kita dalis priklauso po šalies nepriklausomybės paskelbimo susikūrusiam savarankiškam Kijevo patriarchatui, kuris kol kas neturi tarptautinio bažnytinio pripažinimo, o Maskva tiesiog vadina „atskalūnais nacionalistais“. Tokioje situacijoje reiškiama viltis, „kad pasidalijimas tarp krikščionių ortodoksų Ukrainoje galės būti įveiktas taikant egzistuojančias kanonines normas ir kad tikintieji stačiatikiai toje šalyje galės gyventi taikoje ir darnoje“. Galvojama, kad prie to susitaikymo prisidės ir ukrainiečių Rytų katalikų bendruomenė (kuri dabar natūraliai palankesnė nepriklausomam Kijevo patriarchatui). Juk „katalikai ir ortodoksai yra pašaukti kartu broliškai skelbti gerąją išganymo naujieną, kad pasaulis įtiikėtų“ (Jn 17, 21). Būtent dabar pasaulis, kuriame vis labiau nyksta dvasinės žmogiškosios būties atramos, „laukia iš mūsų įtikinamo krikščioniško liudijimo visose asmeninio ir visuomeninio (bei bažnytinio – M. B.) gyvenimo srityse“, – baigdami pabrėžia popiežius Pranciškus ir patriarchas Kirilas, teigdami, kad nuo to šiais nelengvais laikais kabai priklauso ir žmonijos ateitis. Abiejų Bažnyčių vadovai prašo Švč. Mergelę Mariją, kad Ji savo užtarimu įkvėptų brolybę tarp katalikų ir stačiatikių, kad vėl susivienytų „Dievo nustatytu laiku“ ir gyventų taikoje ir darnoje Švenčiausios nedalomos Trejybės garbei.

© 2016 „XXI amžius“