|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
Intelektų puota, arba Panardinimas į gelmę
(Įspūdžiai ir mintys po tarptautinės mokslinės konferencijos Bendrystė ir tarnystė. Angelė Raudienė Ne atsitiktinumas, tik prasmingas sutapimas: lygiai prieš 30 metų vasario 5 dieną autoavarijos metu žuvo kovotojas už tikinčiųjų teises kunigas Juozas Zdebskis. Pradėdamas konferenciją Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ perskaitė dalį jo velykinio laiško, rašyto iš Pravieniškių, kur jis antrą kartą kalėjo už vaikų katekizaciją. Įstrigo kun. J. Zdebskio, leidusio laiką kartu su kriminaliniais kaliniais, palyginimas, kuris kaip moto mane lydėjo visos konferencijos metu. Savo laiške jis sugretino dvi žmonių grupes. Su jomis jam teko susidurti panašiose situacijose stovėti eilėje valgykloje tarp klierikų kunigų seminarijoje ir čia tarp kalinių. Pirmieji laikėsi tvarkos, buvo paslaugūs ir dėmesingi aplinkiniams, šie žiūrėjo tik savo poreikių, veržėsi prie valgio nustumdami kitą (žinoma, silpnesnį), grubiai keikdamiesi, gynė tik savo interesus, visur ir visada teisino save, kaltino ir skundė kitus. Tai esą labiausiai sumaterialėjusi žmonių grupė, liūdnos realybės liudijimas. |
||
|
|
||
Gyvenimą paskyrė Lietuvos bažnyčių varpams tyrinėti
Gruodžio 18 dieną VDU doktorantas ir lektorius Gintautas Žalėnas darbu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bažnyčių varpai ir jų gamintojai apgynė daktaro disertaciją humanitarinių mokslų menotyros srityje. G. Žalėnas gimė 1957 metais Kaune. 1975 metais baigęs vidurinę mokyklą Kaune, įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą. 1980 metais įgijo istoriko specialybę ir pradėjo dirbti Kauno istorijos muziejuje paminklų apsaugos skyriuje. Vėliau dirbo Kultūros paveldo inspekcijoje vyriausiuoju inspektoriumi, buvo atsakingas už dailės vertybes. Po stažuotės Paryžiuje dirbo Kultūros paveldo departamente Vilniuje. Nuo 2010 metų VDU doktorantas, lektorius, 2015 metais apgynė daktaro disertaciją menotyros srityje. Savo prasmingą gyvenimą G. Žalėnas paskyrė Lietuvos kultūros paveldui, ypač didelį dėmesį skyrė bažnyčių varpams. Jie visų pirma skirti sukviesti tikinčiuosius maldai bei skambinti iškilmingų ir liūdnų procesijų metu, atsitikus nelaimėms. Varpai skambėdavo ir per audras ar epidemijas. Varpą geriausiai apibūdina lotyniškas posakis Laudo Deum verum vivo, vocos, congrego clerum, mortuos plango, fugo fulmina, festa decoro (garbinu Dievą, šaukiu gyvuosius, suburiu dvasininkus, apverkiu mirusiuosius, nugenu negandas, papuošiu šventes). Bažnyčių varpai yra vyskupo šventinami, jiems suteikiami šventojųjų vardai. |
||
|
|
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |