Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Susitikimas Havanoje – ryškus vilties spindulys visiems

Kun. Vytenis Vaškelis

„Su visais ir visada ieškoti pozityvaus dialogo“, – toks buvo Viešpaties Jėzaus nepalaužiamas vidinis nusiteikimas, tokio pat kelio krypties laikosi ir popiežius Pranciškus. Daugelį žmonių žavi šio Petro įpėdinio gebėjimas paprastai bei betarpiškai bendrauti su vargšais ir garsenybėmis, su ligoniais ir įtakingais valstybių vadovais. Jei kas nors turi galimybę akis į akį pabendrauti su popiežiumi Pranciškumi, ne tik jaučia iš jo sklindančią vidinę šilumą, bet kiekvienas atviros širdies žmogus negali nepastebėti ir tų šio Kristaus vietininko dorybių bei charakterio savybių, apie kurias bylojo apaštalas Paulius: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1). Kai Šventasis Tėvas 2015 metų rugsėjį lankėsi JAV, prezidentas Barakas Obama viešai bei nuoširdžiai pripažino: „Popiežius Pranciškus yra pats tikriausias žmogus“.

Popiežiaus Pranciškaus ir visos Rusijos patriarcho Kirilo susitikimas, neseniai įvykęs Havanos oro uoste liudijo: šio gyvenimo dienos – kaip laukinio paukščio skrydis dangaus žydrynėje, – čia jį trumpai matai, ir tuoj vėl nebematysi. Todėl po ilgo pasirengimo šių dviejų Bažnyčių vadovų istoriniam ir betarpiškam dialogui, buvo būtina padaryti viską, kad šis susitikimas taptų tuo dvasiniu laimėjimu, atveriančiu duris Šventosios Dvasios ne iš karto pastebimam, bet galingam veikimui, kuris vienintelis pajėgia ne tik ištirpdyti visus iki šiol buvusius pirmiausia iš stačiatikių Bažnyčios hierarchų pusės nepasitikėjimo ledus ir pagaliau po ilgų šimtmečių suteikia naują ir stiprų impulsą drąsesniam ir atviresniam katalikų bei stačiatikių bendradarbiavimui bei vienijimuisi (plg. Jn 10, 16).

Beje, kunigo tarnystės pradžioje, sovietmečiu, sielovados tikslais teko lankytis Novosibirsko, Omsko (...) ir kaimiškų vietovių katalikiškose bendruomenėlėse. Buvo susitikimų ir su vietos tolerantiškai nusiteikusiais stačiatikiais, kurie apgailestaudami kalbėjo apie nemažą savosios Bažnyčios tikinčiųjų dalį, iš anksto ir be jokios pagrįstos priežasties priešiškai nusistačiusią popiežiaus ir Katalikų Bažnyčios atžvilgiu. Gana dažnai tą klaidingą eilinių stačiatikių požiūrį formavo, deja, kai kurie jų dvasininkai... Todėl tikėtina, kad ilgainiui Rusijos katalikų ir stačiatikių bendrystė Kristuje turėtų patirti tam tikrą poslinkį pirmyn, nes ypač pravoslavams žalią šviesą uždegė iki šiol negirdėta žinia, skatinanti pradėti keisti savo mąstymą: „Jei Havanoje broliškai apsikabino bei draugiškai kalbėjosi Popiežius ir mūsų Patriarchas, todėl iš tiesų, koks yra pretekstas mums į katalikus ir jiems į mus dėl kažko šnairuoti? Raskime ryžto vieni su kitais bendrauti kaip broliai su broliais...“

Kai kurie interneto tinklapiai publikavo labai atsargų ar net skeptišką požiūrį minėto susitikimo atžvilgiu. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, tam tikrų prielaidų skepsiui išties yra, nes gerai žinome pernelyg didelį Rusijos ortodoksų Bažnyčios lojalumą prezidentui V. Putinui ir priklausymą nuo kitų Kremliaus vadovų militaristinės politikos kurso, ypač kai matome akiplėšiško melo dūmus, skleidžiamus dėl Islamo valstybės pajėgų puolimo Sirijoje. Iš tiesų Rusijos lėktuvai ten daugiausia naikina opoziciją, ir dėl barbariškų bombardavimų šiuo metu žūsta šimtai civilių, daug jų kenčia badą... Todėl susiklosčius šioms aplinkybėms galėjo atrodyti, kad iš šio dviejų Bažnyčios vadovų susitikimo daugiau naudos turėjo patriarchas Kirilas, gavęs visišką pritarimą vykti į Havaną iš didžiojo „taikdario“ V. Putino. Bet tai – tik žmogiškas, vienašališkas požiūris.

Šventasis Raštas mus moko viską vertinti viltingoje tikėjimo šviesoje. Todėl dar kartą prisiminkime, kokius žodžius tarė popiežius Pranciškus po beveik dvi valandas trukusio uždaro pokalbio su patriarchu Kirilu. Jis sakė: (...)„ Esame vyskupai. Kalbėjomės apie mūų Bažnyčias. Sutinkame, kad vienybė kuriama keliaujant drauge. Kalbėjomės atvirai, neieškodami tarpinių žodžių. Prisipažįstu, kad šio dialogo metu jaučiau Šventosios Dvasios paguodą. Esu dėkingas jo Šventenybei Kirilui už jo brolišką nuolankumą ir už nuoširdų vienybės troškimą. Sutarėme dėl kelių iniciatyvų, kurias, manau, bus galima įgyvendinti. (...) Visa tai tebūnie Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios garbei ir Šventosios Dievo Motinos globojamos šventos Dievo tautos gerovei“. Tai – santūraus diplomatinio etiketo normų rėmus laužantys ir tikėjimą bei viltį skelbiantys tiesos žodžiai, liudijantys Dievo Dvasios vedimą. Tai – susitikimas, pranokstantis aukščiausiųjų politinio rango atstovų susitikimus, nes kai aukštieji dvasininkai kalbasi kaip broliai, nereikia ieškoti tarpinių žodžių, nes leidžiama veikti dieviškajai išminčiai, kurios kalba yra kita. Kai dialogo metu jaučiamas Šventosios Dvasios buvimas, pražysta proto nuolankumas ir tikrosios vienybės šventa paieška, kyla iniciatyvos, kurių įgyvendinimas be Dvasios Globėjos yra neįmanomas. Jei numatomi darbai iš širdies skiriami Trejybės garbei ir visuotinės Bažnyčios gerovei, neabejokime, – Viešpats mums nori suteikti daugiau nei mes tikimės sulaukti...

© 2016 „XXI amžius“