|
Užgavėnės...
Užgavėnės žiemos pabaigos šventė. Tai džiaugsmu, juoku, linksmybėmis, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena. Etnografai pasakoja, kad gilioje senovėje, dar prieš krikščionybę, tokios šventės būdavo švenčiamos kovo viduryje, pavasario lygiadienio metu. Vėliau, kai Katalikų Bažnyčia rekomendavo krikščionims septynių savaičių pasninką Gavėnią ir draudė linksmintis, Užgavėnes imta švęsti prieš ją. Seniau ši šventė vyko beveik savaitę prieš gavėnią. Dar ir XX amžiaus pradžioje kai kuriose Lietuvos vietovėse Užgavėnės buvo švenčiamos tris dienas: sekmadienį, pirmadienį ir antradienį. Dabar įprasta Užgavėnes švęsti Gavėnios išvakarėse, 46 dienas prieš Šv. Velykas. Tradiciškai tai vyksta antradienį.
Šiemet Užgavėnės buvo vasario 9-ąją. Taip, beje, užrašyta ir kalendorių lapeliuose. Tačiau daug kur, sulaukus tos dienos, Užgavėnės jau buvo atšvęstos prieš keletą dienų. Žiniasklaida reklamavo, skelbimų lentose mirgėjo skelbimai apie Užgavėnių šventes, organizuojamas vasario 5, 6, 7 dienomis. Gal organizatoriams taip būna patogiau? Tą didįjį švenčių savaitgalį galėjome ilsėtis net tris dienas iš eilės. Taigi, kaip nepasinaudosi ta galimybe, kam po trijų švenčių dienų Užgavėnes švęsti dar vieną dieną? Todėl kai kas nueina lengviausiu keliu kartu su Šv. Valentino (Įsimylėjėlių) diena ar Vasario 16-ąja (Lietuvos valstybės atkūrimo diena) švenčiamos ir Užgavėnės. Dar kai kuriose bendruomenėse, kaimo klubuose, kultūros namuose Užgavėnių šventimas prikergiamas prie kitų kokių nors renginių. Ir taip vienu šūviu nušaunami keli zuikiai... Iš tiesų nieko neturėtų stebinti, kad Užgavėnės švenčiamos ne Užgavėnių dieną, bet anksčiau. Tereikia prisiminti, kad jau spalį prekybos centruose pradeda skambėti Kalėdinės dainos, švysčioja reklamos Pas mus jau šiandien Kalėdos! Netrukus prasidės ir prekybininkų Velykos. Visa laimė dar, kad nors svarbiausiųjų religinių švenčių niekas neperkelia pagal savo norus, nepritempia prie kitokių renginių. Prekeivių triukai, nors jie ir be galo įkyri, pagrindinių švenčių datoms kol kas neturi didesnės įtakos.
Vis dėlto dar yra nemažai ištikimų tradicijoms, kurie Užgavėnių laužus uždegė būtent antradienį. O kokios gi Užgavėnės be gausių ir riebių vaišių, be lašinių, dešrų, blynų ir kitų gardėsių? Įprasta ir patiems gausiau, riebiau pavalgyti, ir svečius pavaišinti juk kitą dieną prasideda Gavėnia, kuomet teks mėsos produktų vartojimą apriboti. Per Gavėnią reikia nuo ko nors susilaikyti, pavyzdžiui, labai mėgstamų saldumynų, kavos ar dar ko nors. Pasninko metu turime riboti maistą, ne tik jo kiekį, bet ir kokybę. Derėtų sau padaryti ką nors gero: atsisakyti žalingo įpročio, suvaldyti pyktį. Senoliai tikėjo, kad jeigu per Užgavėnes būsi sotus, tai sotus būsi ir ištisus metus. Gerai, jei ir per Užgavėnes nepiktnaudžiaujama valgiais, svaigalais. Tikrai negražiai atrodo šalia Užgavėnių laužų strikinėjantys, griuvinėjantys girti piliečiai...
Neįsivaizduojama ši šventė be Lašininio ir Kanapinio (žiemos ir pavasario personažų) grumtynių, važinėjimo rogėmis, rogutėmis, laistymosi vandeniu. Senovėje tikėta, kad tai magiška priemonė, užtikrinanti gerą linų ir javų derlių: kuo daugiau važinėsies ir apliesi kitus vandeniu, tuo geriau derės laukai. Žemaitijoje Užgavėnių dalyviai vežioja, tampo, daužo, skandina ar degina iš šiaudų, skudurų padarytą Morę arba Kotrę, Aukštaitijoje tai atkentėti turi Gavėnas. Šie personažai simbolizuoja gyvybinių augalijos jėgų bei pavasario persilaužimo momentą, jų mirtis pranašauja visų blogybių ir žiemos pabaigą. Buvo tikima, kad sudeginus ant laužo ar paskandinus vandenyje šias pamėkles, sunaikinamas blogis, kad po žiemos greičiau atgis augalija...
Įprasta per Užgavėnes matyti komiškomis kaukėmis pasidabinusius čigonus, velnius, giltines, ubagus, žydus, gydytojus-vengrus bei kitokias būtybes, kurios daug triukšmauja, dainuoja, dūksta, krečia išdaigas. Anksčiau tikėta, kad toks išdykavimas, triukšmo kėlimas yra geriausia priemonė piktoms dvasioms nuvyti, pažadinti žemę iš stingulio. Būtent dėl tų persirengėlių per Užgavėnes daug kas savo butuose ar namuose ištisą dieną palieka užrakintas duris, nes nenori įsileisti tokių nekviestų svečių. Mat, pastaruoju metu vis labiau įsigali iškreiptas požiūris į tautos puoselėtas tradicijas, senolių papročius. Žinodami, kad yra tokia tradicija per Užgavėnes keliauti pakiemiais persirengus visokiais personažais, kai kas tuo ir pasinaudoja. Netgi ir kaukėmis tokie persirengėliai nepasirūpina. Brūkšteli per veidą juodu tušu brūkšnį kitą, nusipiešia ūsus jau ir velnias, išterlioja lūpdažiais žandus ir tampa ragana, užsisega kokia moteriškė ilgą margaspalvį sijoną ir pavirsta čigone. Taip ir keliauja tokie persirengėliai nuo vieno namo prie kito, iš vieno buto į kitą. Atėję be jokių ceremonijų kelia savo reikalavimus. Be jokių sveikinimų su Užgavėnėmis, be tokiai šventei sukurtų dainų, palinkėjimų sulaukti greito pavasario neprašyti svečiai reikalauja dešros, degtinės, saldumynų, net pinigų. Ir labai įsižeidžia, supyksta, kai dovanų negauna arba gauna ne tokių, kokių tikisi. Tą dieną vaikštinėja net po kelias persirengėlių grupes, suaugusius keičia vaikų būriai. Štai, tokių Užgavėnių pranašų niekas ir nelaukia. Juk tai tiesiog pats paprasčiausias kalėdojimas, netgi būdas prievarta išvilioti skanėstų, svaigalų, pinigų. Štai kodėl kai kas visai nelaukia Užgavėnių...
O kitą dieną po Užgavėnių Pelenų trečiadienis griežto pasninko diena. Yra tokių, kurie pasninkauja kiekvieną penktadienį, ne tik per Gavėnią tai dažniausiai kaimuose gyvenantys žmonės. Miestiečių dauguma valgo taip, kaip visada ir elgiasi įprastai. Jiems Gavėnia nieko nereiškia, nors kai kurie iš jų ir Velykas švenčia, margučius dažo, netgi nueina į bažnyčią. Per beveik septynias Gavėnios savaites organizmas gerai išsivalo, o beržų ir klevų sula sekmingai užbaigia šį procesą.
Gavėnios metu reikia stengtis atlikti velykinę išpažintį, susitaikyti su Dievu ir artimaisiais. Per Gavėnią pasistenkime visiems atleisti, padaryti ką nors gero aplinkiniams, pažįstamiems ir nepažįstamiems žmonėms, o ypač tiems, kuriuos mums sunku mylėti.
Vytautas BAGDONAS
© 2016 XXI amžius
|