|
Mylėkime savo tėvynę
Negalima ramiai gyventi kiekvieną dieną girdint skaudžias žinias apie daugelį mūsų tautiečių, sergančių sunkiai pagydoma, o gal kol kas nepagydoma liga lagaminų krovimo ir į svečias šalis laisvo išvykimo paparčio žiedo ieškoti.
Norisi prisiminti laikus, kad ešelonais važiuoti į tolimą šiaurę, už Uralo kalnų, niekas su šviesia viltimi lagaminų nekrovė, savanoriškai neemigravo. Iš gimtinės belangiais vagonais buvo ginkluotų stribų lydimi ir vežami. Tada mūsų tautiečiai, nenusipelnę tokio žiauraus likimo, vežėsi į šalčių ir vargo karalystę saujelę gimtos žemelės, kad kasdien primintų gimtinę. Jeigu būtų buvusi galimybė neišvykti tada iš tėvynės, likti savo neramioje, vargstančioje Lietuvoje, jie būtų sutikę viską atiduoti.
Ledų sukaustytoje žemėje, atliekant žmogui sunkiai įveikiamus darbus, gyvenant su vaikais šaltuose barakuose, vargstančius mūsų tautiečius šildė Tėvynės meilė ir ilgesys. Ta meilė stiprino dvasią, leido iškentėti ir išgyventi visa, kas žmogui, atrodo, buvo neįmanoma. Daugelis žino dainą, skambėjusią šiaurės toliuose, apie mūsų apie Tėvynės ilgesį ir meilę:
Leiskit į Tėvynę,
Leiskit pas savus.
Ten pradžiugs krūtinė,
Atgaivins jausmus.
Svetima padangė Nemaloni, ne...
Tėviškėlę brangią
Vis regiu sapne.
Sulaukėme laisvės dienų. Lietuva nepriklausoma valstybė, ES narė. Keliai į Europos šalis, į turtingą Ameriką laisvi, atviri. Okupantų per 50 metų išvargintoje Lietuvoje nelengva gyventi. Daliai tautiečių darbo trūksta, kiti mažai uždirba, o dar kiti nori išvažiavę daugiau užsidirbti, padėti šeimoms, paskui grįžti. Yra žadančių tėvynėn negrįžti niekada.
Visos bėdos dėl tos migracijos. Jei ko nepadarė okupantai, tai daug problemų patys prisidarėme. Išgyvenome mokyklų uždarymo metus, kaimai liko be mokymo įstaigų, be kultūros. Nyksta vienkiemiai, kaimai, jų vardai. Jaunų žmonių mažėja, o gyvenančių Lietuvoje ratelis siaurėja.
Migracija skaudžiai paliečia mūsų ateitį vaikus.
Daug vaikų, paliktų Lietuvoje, pas senelius gyvena. Girdėjau kalbant, kad parvažiavusio iš Norvegijos tėvelio sūnelis nepažino ir, išsigandęs nepažįstamojo, spinton įlindęs pasislėpė. Graudu...
Reikia mūsų Tėvynę mylėti ir saugoti, rūpintis jos išlikimu! Ji viena Europoje pati gražiausia, jos kalba pati seniausia, jos gamta pasaulyje žaliausia ir sveikiausia. Mylėkime, saugokime, padėkime vieni kitiems.
Aš tikiu, kad mūsų meilė, gerumas, atjauta ir supratimas padės sukurti klestinčią valstybę mūsų Lietuvą. O tikėjimas didelė jėga...
Alfonsas Vitkauskas
© 2016 XXI amžius
|