Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Intelektų puota, arba Panardinimas į gelmę

(Įspūdžiai  ir mintys po tarptautinės mokslinės konferencijos „Bendrystė ir tarnystė.
Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą“, įvykusios Telšiuose vasario 5-ąją)

Angelė Raudienė

Ne atsitiktinumas, tik prasmingas sutapimas: lygiai prieš 30 metų vasario 5 dieną autoavarijos metu žuvo kovotojas už tikinčiųjų teises kunigas Juozas Zdebskis. Pradėdamas konferenciją Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ perskaitė dalį jo velykinio laiško, rašyto iš Pravieniškių, kur jis antrą kartą kalėjo už vaikų katekizaciją. Įstrigo kun. J. Zdebskio, leidusio laiką kartu su kriminaliniais kaliniais, palyginimas, kuris kaip moto mane lydėjo visos konferencijos metu. Savo laiške jis sugretino dvi žmonių grupes. Su jomis jam teko susidurti panašiose situacijose – stovėti eilėje valgykloje tarp klierikų kunigų seminarijoje ir čia tarp kalinių. Pirmieji laikėsi tvarkos, buvo paslaugūs ir dėmesingi aplinkiniams, šie žiūrėjo tik savo poreikių, veržėsi prie valgio nustumdami kitą (žinoma, silpnesnį), grubiai keikdamiesi, gynė tik savo interesus, visur ir visada teisino save, kaltino ir skundė kitus. Tai esą labiausiai sumaterialėjusi žmonių grupė, liūdnos realybės liudijimas.

Pranešimas „Bendrystė ir tarnystė: trejybinis pagrindas“ panardina mus į „neaprėpiamas bendrystės bei meilės gelmes“. Tai – teologijos daktaro Romos Popiežiškojo Laterano universiteto Trejybės teologijos profesoriaus kan. Rikardo Ferio (Riccardo Feri) įžvalgos, daromos remiantis Šventuoju Raštu, šių laikų filosofijos ir teologijos mokslininkų pasiekimais. Triasmenis Dievas, kaip Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, egzistuojantis „tobulame santykyje vienas kito atžvilgiu, visiškai save dovanojantys vienas kitam“, sudaro bendrystę: „Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn 10, 30); „Aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje“ (Jn 14, 10). Jungtis tarp jų – Šventoji Dvasia. Trejybės analogiją filosofai atranda žmogiškųjų santykių plotmėje. „Tarp dviejų susikuria dialogo ir tarpusavio ryšys, kuriame du poliai nei išnyksta, nei susilieja“ (pagal M. Buber), o formuojasi tarpasmeninė bendrystė: buvome „aš“ ir „tu“, dabar esame „mes“ (pagal G. Greshake). Čia atsiranda ir trečiasis dėmuo, jungiantis juos į bendrystę – asmeninis ryšys. Jei jis tvirtas ir abiem pusėms svarbus, gali tapti ilgalaikiu, pastoviu. Jei „aš“ ir „tu“ jungia meilė, tas ryšys materializuojasi. Materiali meilės išraiška, pavyzdžiui,  – vaikas (vaikai). Iš tų gelmių išnirusi į paviršių, paanalizavusi konferencijoje skaitytų pranešimų vertimus į lietuvių kalbą, suprantu, kodėl dieviškoji Trejybė yra tobulas žmogiškosios šeimos modelis.

Popiežiškojo Šv. Jono Evangelisto teologijos fakulteto Sicilijoje Piaca Armerinos (Piazza Armerina) seminarijos vicerektoriui, teologijos daktarui Lucai Crapannzanui, atvykusiam į konferenciją jo bendramokslio Italijoje, Telšių vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektoriaus dr. Ramūno Norkaus, vieno iš pagrindinių šios konferencijos organizatorių, kvietimu, gausiai susirinkę klausytojai dėkojo ilgai trunkančiais aplodismentais gal dėl temos aktualumo identiteto ir ugdymo krizių apimtame pasaulyje („Santykių ugdymo sistema: būti vaikais, kad būtume tėvais“), gal dėl Jėzaus pavyzdžiu pagrįstų ugdymo metodų aktualizavimo, o gal dėl įtaigaus ir aiškaus minčių dėstymo... Tikriausiai dėl visko kartu. Visos ugdymo sistemos nepavyktų sutalpinti šio straipsnio rėmuose. Keletas esminių minčių iš šio pranešimo, kuriame ta pati centrinė ašis – bendrystė ir tarnystė.

Gyvybė gaunama kaip dovana – mums patikėta, bet mums nepriklauso. Ugdymas – santykis, kurio šerdis – žmogiškoji patirtis. Turi būti patenkinamas kiekvieno bendraujančio troškimas duoti ir gauti, sukuriamas pasitikėjimo ir betarpiškumo santykis. Kiekvienas subjektas praturtėja kito žmogiškumu. Kad egzistuotų žmogiška būtis, ji turi būti mylima. Svarbu bendrauti atsisakant prieraišumo. Ugdytojas turi suvokti ne tik tai, ko reikia pačiam ugdomajam, bet ir tai, ką jis pats pajėgus dovanoti prieš jį esančiam asmeniui. Reikia ne reikalauti, kad gerbtų, bet įgyti autoritetą savo gyvenimiška, dalykine patirtimi, žiniomis. Ugdymas negali būti improvizacija, užmiršus pasirinkimus, strategijas ir vertybes. Ugdymas efektyvus ir veiksmingas, kai yra bendradarbiavimas, bendra atsakomybė, dialogas ir tarpusavio pagarba. Būdai, kuriais mokytojas moko, yra svarbesni už perduotą turinį, savo elgesiu jis perteikia ne vien tai, ką mąsto, bet ir tai, ką daro, ir tai, kas jis yra, koks jo buvimo būdas ir kokį santykį su savo perteikiamomis žiniomis turi jis pats.

O dabar vėl neriame į gelmę, į Šventąjį Raštą, kur aprašoas mokinių susitikimas su Mokytoju pakeliui į Emausą jam prisikėlus iš numirusių (Lk 24, 13–53). Jie Mokytojo nepažino. Nejaugi tu būsi vienintėlis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko! Mokytojas neįsižeidžia pakeleiviams stebintis jo neišmanymu. Jis nuolankus, neskuba prisistatyti, kas esąs, netrokšta apstulbinti, nustebinti savo žinojimu, laukia progos, kad jo mokiniai patys suprastų, kas yra įvykę. Svarbu yra kalbėtis. Jėzus taip ir daro, kalbėdamasis įsigilina į jų rūpesčius. Išklauso, neskuba atskleisti tiesą, nors ir žino ją. Žinančiam teisingus ir tvirtus atsakymus nėra lengva laukti, kol juos suras kitas. Iš pokalbio išaiškėja, kad mokiniai nusivylę Jėzaus skelbtu pažadu: Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis išpirksiąs Izraelį. Panašiai būna, kai jaunoji karta nusivilia vyresniąja dėl neįvykdytų arba tariamų pažadų, ima maištauti, ieškoti naujų mesijų. Ne patarimus duoti, kurių niekas neprašo, ne išeitis siūlyti, kol tam nėra atėjęs tinkamas laikas, siūlo šis Evangelijos epizodas, o priimti situaciją, suprasti mokinių emocinę būseną, tokią, kokia ji tuo metu yra, turėti kantrybės ir ruošti dirvą. Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta. Siūloma nebijoti rizikos, duoti ugdytiniams laisvę, galimybę apsispręsti patiems, neprimesti savo nuomonės, nors ji iš esmės būtų jiems vertinga. Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti. Toliau yra nuoroda į vertybes, gija, jungianti su tradicija. Mokytojas sulaukia palankios progos: Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė ir jie pažino Jėzų.

Tikslas pasiektas – mokiniai įtikėjo, kad Jėzus prisikėlė, kad jis gyvas. Per juos ši žinia pasiekė mus, pasieks ir kartas po mūsų.

Kavos pertraukėlės metu sugužėję į teatro fojė, džiaugiamės matydami, kad realybėje mus jau jungia bendrystė ir tarnystė. Kai mes klausėmės paskaitų, kažkas ruošė sumuštinius, dengė stalus. Tikėjimu jau esame susieti dvasiniu ryšiu. Minioje ieškome pažįstamų akių ir jas, seniai regėtas, pamatę, puolame vienas kitam į glėbį.

Po pertraukos Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto docentė daktarė Vaineta Juškienė savo pranešime „Asmens dvasinė gerovė gyvenimo kokybės kontekste“ pateikia sociologų daromų tyrimų rezultatus šioje srityje. Lietuvoje ir pasaulyje tyrinėjimai vykdomi asmeniniame, bendruomenės, aplinkos ir transcendentiniame lygmenyje. Pagaliau konstatuojama, kad gyvenimu labiau patenkinti tie, kurie turi apibrėžtą pasaulėžiūrą, padedančią atrasti gyvenimo tikslą, prasmę bei motyvaciją, gilų, įpareigojimu grįstą asmeninį tikėjimą, kuriems rūpi kiti ir su jais palaikomi nesavanaudiški ryšiai.

Biblijos teologijos daktaras kun. Danielius Dikevičius iš Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos teologijos instituto prikaustė visų dėmesį ir savo erudicija, ir ypatingu gebėjimu kalbėti, palaikyti kontaktą su klausytojais, ir gilia Senojo Testamento Pradžios knygos pirmosios dalies 26–27 eilučių analize: Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą: [....] Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos. Peržvelgęs Senojo Testamento iš graikų ir hebrajų kalbų į lietuvių vertėjų arkivyskupo Juozapo Skvirecko ir prelato Antano Rupšio bei kitų biblijos tyrinėtojų komentarus, kurie vienas kitam neprieštarauja, o tik papildo vienas kitą, jis reziumuoja: žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, nes turi tos pačios prigimties dvasinę sielą, jam suteikta valdžia kitos kūrinijos atžvilgiu, galimybė atstovauti Dievui, o panašumą su juo matome Jėzuje Kristuje, Dievo Sūnuje, tapusiame žmogumi. Kuo labiau siekiame panašėti į jį, tuo tobulesni daromės.

Lietuvių katalikų mokslų akademijos (LKMA) akademikas mons. dr. Arvydas Ramonas, įsigilinęs į temą „Dievo Trejybės atspindžiai žmoguje“, prikausto dėmesį paskaitos pradžioje iškeldamas klausimus: „Ar žmogus savaime yra vertybė? Gal žmogus – tik protoplazma, išlindusi iš vandens, kaip teigia ateistai? Ar žmogumi galima manipuliuoti? Ar egzistuoja siela – substancija, nesuyranti po mirties? Iš kur žmogaus laimės troškimas? Ar tas pats yra elgtis dorai ir elgtis blogai? Ar žmogus – atsitiktinė būtybė? Teologinis klausimas: ar Dievas norėjo, kad žmogus būtų tikslas ar kad priemonė?“ Ieškodami atsakymų, kartu su prelegentu ir su astrofizikais mintyse gretinome juodąsias skyles kosmose ir žmogaus dvasioje, mąstėme, kada jis tampa ne tik nepanašus į Kristų, bet ir sužvėrėja. Dievo kūrėjo plane žmogus, homo sapiens, turintis kūrybinių galių, gebėjimą jį pažinti ir mylėti – ne priemonė, o tikslas. Juk ir skulptorius turi tikslą nukalti ar nulipdyti kūrinį pagal savo mintyse turimą paveikslą. Ko nėra Dievo mintyje, to nėra ir tikrovėje. Gyvenimas – jo dovana, mums suteikta per mūsų tėvus. Tikėjimas irgi yra dovana. Gyvenimas Trejybėje – dangus, gyvenimas šaltyje, savyje, vienatvėje – pragaras. Būti Trejybėje – turėti ryšį su Dievu, su kitu kaip broliu, be siekimo jį laikyti savo nuosavybe. Laisvė – irgi Dievo dovana. Išorinė laisvė laisvu nepadaro. Kvietimas dirbti – paraginimas dalyvauti pasaulio kūrimo procese. O virš karų, gaisrų, ginklų, karūnų – meilė. Ne, žmogus – ne protoplazma, ne atsitiktinumo produktas, jis „pakviestas dalyvauti Trejybės šokyje, vienintelis kūrinys, kurio Dievas dėl savęs norėjo“, jam tik kilti aukštyn ir „aukštyn iki matematinės begalybės“.

Ne atsitiktinumas yra, kad kunigo Juozo Zdebskio komentaras apie labiausiai sumaterialėjusią žmonių grupę – kalinius – įstabiu būdu integravosi į šios dienos konferenciją. Baigsiu retoriniu klausimu: ar kalėjimų kultūra (grumtynės tik už save, nustumsiant į šoną kitą) netampa kasdieninio mūsų visuomenės gyvenimo reiškiniu?

© 2016 „XXI amžius“