Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Vizitas į Meksiką Gavėnios dvasioje

Popiežiaus apaštalinėje kelionėje išsakytų minčių aktualumas

Popiežius Pranciškus su Meksikos prezidentu Enrike Penja Nietu ir jo žmona Andželika Rivera

Šventasis Tėvas eina aukoti šv. Mišių Mechiko priemiestyje Ekatepeke

Popiežių sutiko gausios minios meksikiečių

Šventajam Tėvui per pamaldas atnašas pristatė Meksikos indėnai

Meksikiečių vienuolės džiaugiasi Popiežiaus atvykimu

Popiežius Pranciškus su mažąja Meksikos katalike

Beveik savaitę trukęs popiežiaus Pranciškaus vizitas Meksikoje, antroje pagal Katalikų Bažnyčios narių gausą pasaulio šalyje, turinčioje 120 milijonų gyventojų, kurių 85 proc. yra katalikai, pasižymėję pastoraciniu susitelkimu į aktualias dvasinio ir visuomeninio gyvenimo problemas. Nuo vasario 12 iki 17 dienos vykusioje apaštalinėje kelionėje Šventojo Tėvo veikimo dėmesys buvo nukreiptas į vadinamąją periferiją su gerai ir mums žinomomis skurdo, migracijos, organizuoto nusikalstamumo bei korupcijos problemomis. Prieš pradėdamas vizitą, kurio metu buvo pasakytos penkios homilijos šimtatūkstantinėms tikinčiųjų minioms aukotose šv. Mišiose ir aštuonios kalbos kituose susitikimuose (su šeimomis, jaunimu, kaliniais, ligoniais, indėnais, vyskupais), Šventasis Tėvas sakė, kad sostinėje Mechike jis iš viso nenori ilgiau užtrukti. Bet, kadangi šalies prezidentas pakvietė jį į susitikimą su žymiausiais politikos ir visuomenės veikėjais savo rezidencijoje, tai teko nuvykti ir ten išsakyti vertingus palinkėjimus valstybės valdymui. Prieš apžvelgiant pastarąsias popiežiaus Pranciškaus mintis, pirmiausia norisi supažindinti su jo homilija, sakyta Mechiko priemiestyje Ekatepeke aukotose šv. Mišiose, kadangi ji buvo skirta svarbiausiai dabar išgyvenamo Gavėnios laikotarpio temai.

Mindaugas Buika

Nuplėšti kaukes pagundoms

Vieta pirmojo Gavėnios sekmadienio, vasario 14-osios, pamaldoms pasirinkta ne atsitiktinai: Ekatepekas yra skurdžiausia sostinės konglomerato dalis, kurią iki šiol kontroliavo organizuotų nusikaltėlių gaujos, prekiautojai narkotikais ir žmonėmis, nors valdžia deda pastangas civilinės tvarkos atstatymui. Šventasis Tėvas, kuris ne kartą yra pabrėžęs, kad dabar švenčiami Gailestingumo metai ir ypač jų Gavėnios laikotarpis yra tinkama proga atsiversti tiems vyrams ir moterims, kurie nuo Dievo nutolę dėl savo nemoralios gyvensenos, Ekatepeke sakytoje homilijoje labai įtaigiai komentavo to šventadienio Evangelijos skaitinį apie Jėzaus patirtus šėtono gundymus (Mk 4, 1–11; Lk 4, 1–13), kurie buvo ryžtingai atmesti. Juk ir mes visi, anot Popiežiaus, patiriame grėsmę prarasti su Krikštu gautą buvimo Dievo vaikais dovaną, nes velnias bando mus atskirti, padaryti supriešinta šeima, padalinta ir sukiršinta bendruomene, padaryti „visuomenę keliems ir dėl kelių“. Todėl dažnai mes savo asmeniniame šeimos ir viešajame gyvenime patiriame skausmą dėl savojo ar kitų orumo paniekinimo, supratimo stokos, prasižengimų ir netgi nusikaltimų. „Gavėnia yra laikas permąstyti šiuos savo jausmus, leisti atsiverti akims prieš tą dažną neteisingumą, kuris yra visiška priešingybė mūsų išsvajotiems siekiams ir Dievo planui, – aiškino Šventasis Tėvas. – Tai laikas nuplėšti kaukes toms didžiosioms pagundoms, kurios iškreipia ir suardo tą savąjį atvaizdą, kurį Dievas norėjo mumyse suformuoti“.

Pirmoji pagunda, jo įsitikinimu, – noras neteisėtai sukaupti kuo didesnį turtą, įskaitant pasisavinimą klasta ar smurtu tų gėrybių, kurios skirtos visiems, bet dabar naudojant sau ar tik „saviesiems“. Popiežius Pranciškus perspėja korumpuotus asmenis, įvairaus lygio sukčiautojus ir nusikaltėlius, kad taip įgytas turtas atneša ne džiaugsmą ir pasitenkinimą, bet skausmą, kartėlį, o apiplėštiesiems didelius kentėjimus. Juk kartais taip atimama „duona“, kitų uždirbta sunkiu triūsu, gal net sveikatos praradimo ar gyvybės sąskaita. Jeigu tokia neteisėtai pasisavinta „duona“ yra šeimoje maitinami vaikai, tai šia veidmainyste jie pratinami prie melo, neteisingumo ir atitinkamų pasekmių jų ugdymui. Antroji Šventojo Tėvo paminėta pagunda yra tuštybė, perdėtas prestižo siekimas, kuris dažnai remiasi nenuolaidumu, atmetimu tų, kurie „yra ne tokie kaip aš“. Tame beprasmiame „penkių minučių šlovės“ siekime atmetamas kitų žmonių pripažinimas, kartais bandoma sunaikinti jų reputaciją, paneigiant tikrąjį broliškumą. Pagaliau trečiasis ir blogiausias yra puikybės, išdidumo gundymas, iškeliant save virš gyvenimo, kitų „paprastų mirtingųjų“. Galvojant, kad esi pats geriausias ir tobuliausias, veikiama kaip Evangelijoje minimas veidmainis fariziejus, kuris braunasi į šventovės priekį ir, būdamas įsitikinęs dėl savo tariamo teisumo, meldžiasi „dėkoju tau Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės“, vadinamieji „blogiečiai“. Viešpaties atsakymas tokiems pasipūtėliams yra labai aiškus: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18, 11 ir 14).

Rinktis Jėzų, o ne velnią

Aiškindamas šiuos gundymus, su kuriais krikščionys susiduria ko ne kasdien, popiežius Pranciškus homilijoje sakė, kad taip bandoma suardyti ir ištrinti su Krikštu gautą evangelinį džiaugsmą, tikinčiuosius užsklęsti į griaunantį nuodėmės ciklą. Todėl tokioje, dažnai pasitaikančioje situacijoje kiekvienam tikinčiajam verta klausti savęs: kiek mes esame savyje suvokę šiuos gundymus? Yra įprasta mūsų asmeninėje patirtyje manyti, kad gyvenimo kokybė priklauso nuo sukaupto turto.

Ar jaučiame, kad rūpinimasis kitais, kitų gerove ir geru vardu, kitų žmogišku orumu yra mūsų pačių laimingumo ir vilties versmė? Šventasis Tėvas priminė, kad krikščionys savuoju tikėjimu renkasi Jėzų, o ne velnią pasiduodami jo gundymams. Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus nesileido į platesnes diskusijas su piktuoju, bet davė tvirtą atkirtį Dievo žodžiais cituodamas Šventąjį Raštą. Ir mums negalima bendrauti su velniu, nes debatuose dėl didelės suktybės jis visada laimės. „Tik Dievo žodžiu galia pajėgi jį įveikti“, – tvirtino popiežius Pranciškus. Ir, pasirinkus Jėzų, reikia žengti Jo pėdomis iki galo, nors tai nėra lengva ir gali pareikalauti sukaupti visas dvasines jėgas. Juk visi žino, ką reiškia būti suviliotais šlove, pinigais ir galia, kokį dramatizmą tai gali sukelti pasidavusiems tiems velnio gundymams. Todėl, anot Šventojo Tėvo, tikintiesiems Bažnyčia ir dovanoja Gavėnios laiką, kviesdama atsivertimui: Viešpats laukia mūsų, nori užgydyti sielos žaizdas, išvalyti širdį nuo visko, kas dvasiškai žlugdo. To nori Dievas, kurio vardas Gailestingumas, ir tai yra didžiausias turtas, kuris daro mus garsius, suteikia stiprybės krauti „lobį danguje“. Todėl mes pamaldžiai tariame psalmės žodžius: „Tu esi mano Dievas, Tavimi aš pasitikiu“. Šį tvirtinimą popiežius Pranciškus prašė pamaldų dalyvių kartu su juo garsiai ištarti tris kartus. Tai buvo įspūdingai atlikta.

Baigdamas homiliją Popiežius linkėjo, kad kiekvienoje Eucharistijos aukoje Šventoji Dvasia atnaujintų mūsų įsitikinimą, jog Dievo vardas yra Gailestingumas, ir leistų patirti, kad Evangelijos žinia užpildo širdis bei gyvenimus visų, sutikusių Jėzų, žinant, jog „su Kristumi ir Kristuje džiaugsmas nuolat gimsta iš naujo“. Gavėnia tampa geru laiku atgauti džiaugsmą ir viltį. Tai mums suteikia pojūtį, jog esame mylimi dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys. Tėvas laukia mūsų, kad numestų nuovargio, apatijos, nepasitikėjimo apdarus ir apvilktų orumo rūbu, gimstančiu iš švelnumo ir meilės. Po šv. Mišių, prieš kalbėdamas šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldą, popiežius Pranciškus komentavo pirmąjį Evangelijos skaitinį apie Mozės paraginimus savajai tautai, pritaikydamas juos dabarčiai. „Mes žvelgiame į savo vaikus, žinodami, kad jie paveldės ne tik žemę, tautos kultūrą ir tradicijas, bet ir gyvybinius vaisius tikėjimo, kuris patvirtina tikrojo Dievo buvimą šioje palaimintoje šalyje, – sakė Šventasis Tėvas meksikiečiams. – Tas tikrumas dėl jo artumo ir solidarumo padeda pakelti galvas ir su pasitikėjimu bei viltimi laukti ateities aušros patekėjimo“ ir darbuotis, kad Meksikos žemė taptų galimybių žeme, kad daugybei žmonių nereikėtų migruoti svetur, kad įgyvendintų savo svajones (įvairiais duomenimis, dabar į užsienį, daugiausia į JAV, yra migravę 15–20 milijonų meksikiečių), kad nebūtų negailestingai išnaudojami, kad galėtų dirbti ir uždirbti, nejausti beviltiškumo dėl to, kad iš jų skurdo kai kurie lobsta. Popiežius Pranciškus galiausiai linkėjo, kad „šioje žemėje būtų mažiau gedulo dėl netekties vyrų ir moterų, jaunų žmonių ir vaikų, kurie buvo nužudyti prekeivių mirtimi“ (manoma, kad dėl organizuotų nusikaltėlių gaujų šėlsmo Meksikoje kasmet prarandama iki 20 tūkstančių gyvybių. Šventasis Tėvas meldė Meksikoje ypač garbinamos 1537 metais Gvadelupės vietovėje stebuklingai apsireiškusios Švč. Mergelės Marijos, kad Ji „padėtų mums nešti spinduliuojantį bendrystės, tarnavimo, karšto ir dosnaus tikėjimo, teisingumo ir meilės vargšams liudijimą“.

Derlinga dirva korupcijai

Prasmingus palinkėjimus Meksikos valdžios atstovams ir visuomenės veikėjams, kurie irgi tinka kiekvienai šaliai, popiežius Pranciškus išsakė ir vasario 13-ąją priimtas šalies prezidento Enrikės Penjos Nieto (Enrique Pena Nieto) rezidencijoje. Tai – senovinis, dabar Tautos rūmais vadinamas pastatas, kuriame iki valstybės nepriklausomybės paskelbimo 1810 metais gyveno Ispanijos vice karalius. Nors Meksikoje jau net penkis kartus lankėsi popiežius Jonas Paulius II, o 2012 metais čia buvo atvykęs ir popiežius Benediktas XVI, bet popiežius Pranciškus buvo pirmasis Katalikų Bažnyčios vadovas, pakviestas į Tautos rūmus. Taip, matyt, yra todėl, kad tik prieš du dešimtmečius buvo atkurti Vatikano ir Meksikos diplomatiniai santykiai ir iki tol galiojusių radikalių antiklerikalinių įstatymų pėdsakai jaučiami iki šiol. Kai 1979 metais popiežius Jonas Paulius II pirmą kartą apsilankė Meksikoje, jį pasitiko tik vyskupai, kurie vilkėjo civiliniais kostiumais, nes dvasininkams nešioti bažnytinius rūbus už bažnyčios sienų buvo draudžiama. Dėl to pinigine bauda tuomet buvo nubaustas ir su balta sutana buvęs pats Šventasis Tėvas, bet šią baudą už jį „maloningai“ sumokėjo tuometinis šalies prezidentas Chozė Lopesas Portiljas (Josė Lopez Portillo). Tuomet Meksikoje galiojo dar nuo 1917 metų politinių permainų įvesti religijos laisvę labai suvaržę įstatymai, iš dvasininkų buvo atimta teisė balsuoti rinkimuose, Bažnyčia negalėjo turėti jokios nuosavybės, religinis švietimas vyko slapta. Nepakęsdami tokio stalinistinei Rusijai artimo persekiojimo, Meksikos katalikai valstiečiai buvo 1926–1929 metais surengę sukilimą su šūkiu „Tegyvuoja Kristus Karalius“ („Viva Cristo Rey“). Jo malšinimo metu žuvo 90 tūkstančių žmonių, įskaitant 3 tūkstančius dvasininkų, kurių daugiau kaip 60 jau yra paskelbti Bažnyčios palaimintaisiais ir šventaisiais, pripažinus jų herojišką kankinystę. Be abejonės šią padėtį gerai žinojo popiežius Jonas Paulius II, kuris gana dažnai lankydamasis Meksikoje (be 1979 metų vizito – pirmosios jo pontifikato užsienio kelionės – dar lankėsi 1990, 1995, 1999 ir 2002 metais) ir įgydamas didelį populiarumą, rūpinosi tikėjimo laisvės ir Bažnyčios teisių atstatymu ne mažiau nei komunistų valdytoje tėvynėje Lenkijoje ir visoje Rytų Europoje.

Dabar Meksikos prezidentūroje, kreipdamasis į politikus ir visuomenininkus jau kitomis aplinkybėmis (nors į valdžią vėl sugrįžo Meksiką šešis dešimtmečius nepertraukiamai valdžiusi sekuliaristinė institucinė revoliucionierių partija su naujomis reformomis, „homoseksualų santuokų“ įteisinimu ir pan.), popiežius Pranciškus sutelkė dėmesį į aštriausias dabarties socialines problemas ir korupciją, sukuliančią nelygybę, teisingumo stoką. „Patirtis mus moko, kad, jeigu einame privilegijų ir naudos nedaugeliui keliu, atmesdami gėrio visiems prioritetą, anksčiau ar vėliau visuomenės gyvenimas tampa derlinga dirva korupcijai“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Tada įsivyrauja tokios ydos, kaip organizuotas nusikalstamumas su prekyba žmonėmis ir narkotikais, smurtas, alkoholizmas ir kitos nelaimės, lėtinančios šalies pažangą. Priminęs sunkius Meksikos istorijos momentus, kai tauta paliudijo žmogišką, krikščionišką ir politinį susitelkimą bei ištvermę, įveikiant užsispyrėlišką individualizmą, popiežius Pranciškus ypač kvietė į darnų politinių, ekonominių ir socialinių sričių sutarimą bei įsipareigojantį visų žmonių veikimą dėl bendrojo gėrio ir kiekvieno asmens orumo užtikrinimo. Jis sakė, kad paveldėtos tautinės ir religinės kultūros sąveika su dabar turimais žmogiškais resursais turi skatinti naujų dialogo formų paiešką, tiltų tiesimą tarp įvairių visuomenės sluoksnių. Tai vestų visus įpareigojančio solidarumo keliu. Pradedant nuo krikščionių, kurie turi būti visose tose iniciatyvose pirmieji, reikia pilnai atsidėti tikrai žmoniško politinio gyvenimo ir visuomenės, kurioje niekas nesijaustų atliekų kultūros aukomis, kūrimai. Ypatingą atsakomybę čia turi politikos ir kultūros lyderiai, stengtis, kad visi piliečiai būtų vertingi ateities kūrėjai tiek savo šeimose, tiek ir visuomenėje. Jie turi įgyti realų priėjimą prie materialinių ir dvasinių gėrybių, kurios yra tiesiog būtinos: tinkamas būstas, padorus darbas ir maistas, tikras teisingumas, efektyvus saugumas ir sveika bei taiki aplinka.

Vaikai – rytdienos pranašai

Šventasis Tėvas pabrėžė, jog materialinė ir dvasinė gerovė – ne tik įstatymų, kurie, žinoma, turi būti nuolat atnaujinami ir gerinami, klausimas, bet ir poreikis neatidėliotinai ugdyti kiekvieno individo asmeninę atsakomybę, gerbiant kitus, kurie irgi turi prisidėti prie savo tautos pažangos. Į šį atsakomybės procesą turi būti įtraukti visi gyventojai, visos etninės mažumos (Mekskoje pirmiausia tai yra 15 proc. šalies gyventojų čiabuvių indėnų, kurie jaučiasi nustumti į šalį tiek valstybingume, o kartais ir bažnytiniame gyvenime), visi dirbantys privačioje ar visuomeninėje, individualioje ar kolektyvinėje, sferoje. Popiežius Pranciškus patikino Meksikos vyriausybę, kad, nepaisant skaudžių praeities išgyvenimų ir skriaudų, Katalikų Bažnyčia yra pasirengusi su valstybe bendradarbiauti, lydėdama tautą jos istorijos kelyje ir įsipareigoti tarnauti kuriant meilės civilizaciją. Jis sakė, kad ir pats atvyko kaip misionierius ir kaip piligrimas, kuris nori perduoti gailestingumo patirtį, parodančią kelią į teisingumą ir taiką toje nuostabioje ir didingoje šalyje. Šiame atsinaujinimo kelyje Šventasis Tėvas ypač iškėlė jaunimo gausos ir rūpinimosi juo svarbą užtikrinant tautos ateitį.

Kalbėdamas Tautos rūmuose jis džiugai priminė, kad dėl pakankamo gimstamumo jaunesni kaip 24 metų meksikiečiai sudaro daugiau nei pusę šalies gyventojų. Toks jaunatviškas tautos veidas yra didelis turtas ir įgalina kontempliuoti bei planuoti šalies ateitį, jos rytdieną, vilties realizavimo perspektyvas. „Tauta, turinti tokią jaunų gyventojų gausą, yra tauta, gebanti atsinaujinti ir perkeisti save, – sakė popiežius Pranciškus. – Tada ji gali su viltimi žvelgti į ateitį ir kartu čia ir dabar pozityviai spręsti savo problemas“. Tik tokia jaunatviška tikrovė leidžia su pasitikėjimu ir atsakingai galvoti apie kūrimą šalies, kurios mes norime ir kurią galima perduoti ateities kartoms. Po kelių dienų, vasario 17-ąją, jau JAV pasienyje, Chuareso mieste, užbaigdamas savo vizitą ir atsisveikindamas su Meksika, popiežius Pranciškus pripažino, kad didžiausią įspūdį jam paliko pakelėse jį sveikinusi gausybė žmonių, kurie laikė iškėlę savo vaikus. „Šie vaikai yra Meksikos ateitis, todėl juos prižiūrėkite ir mylėkite, – kvietė Šventasis Tėvas. – Šie vaikai yra rytdienos pranašai, jie yra naujosios aušros ženklas“.

© 2016 „XXI amžius“