|
Vizitas į Meksiką Gavėnios dvasioje
Popiežiaus apaštalinėje kelionėje išsakytų minčių aktualumas
|
Popiežius Pranciškus su Meksikos
prezidentu Enrike Penja Nietu
ir jo žmona Andželika Rivera
|
Beveik savaitę trukęs popiežiaus Pranciškaus vizitas Meksikoje, antroje pagal Katalikų Bažnyčios narių gausą pasaulio šalyje, turinčioje 120 milijonų gyventojų, kurių 85 proc. yra katalikai, pasižymėję pastoraciniu susitelkimu į aktualias dvasinio ir visuomeninio gyvenimo problemas. Nuo vasario 12 iki 17 dienos vykusioje apaštalinėje kelionėje Šventojo Tėvo veikimo dėmesys buvo nukreiptas į vadinamąją periferiją su gerai ir mums žinomomis skurdo, migracijos, organizuoto nusikalstamumo bei korupcijos problemomis. Prieš pradėdamas vizitą, kurio metu buvo pasakytos penkios homilijos šimtatūkstantinėms tikinčiųjų minioms aukotose šv. Mišiose ir aštuonios kalbos kituose susitikimuose (su šeimomis, jaunimu, kaliniais, ligoniais, indėnais, vyskupais), Šventasis Tėvas sakė, kad sostinėje Mechike jis iš viso nenori ilgiau užtrukti. Bet, kadangi šalies prezidentas pakvietė jį į susitikimą su žymiausiais politikos ir visuomenės veikėjais savo rezidencijoje, tai teko nuvykti ir ten išsakyti vertingus palinkėjimus valstybės valdymui. Prieš apžvelgiant pastarąsias popiežiaus Pranciškaus mintis, pirmiausia norisi supažindinti su jo homilija, sakyta Mechiko priemiestyje Ekatepeke aukotose šv. Mišiose, kadangi ji buvo skirta svarbiausiai dabar išgyvenamo Gavėnios laikotarpio temai.
|
|
Ką skelbiame kitiems, tuo ir patys gyvenkime
Kun. Vytenis Vaškelis
Jėzus, kalbėdamas apie galilėjiečius, kurie buvo nužudyti prefekto Poncijaus Piloto įsakymu (Lk 13, 1), tai liudija ir istorikas Juozapas Flavijus, pabrėžė, kad tų žuvusiųjų asmeninės kaltės nubuvo didesnės už visų kitų galilėjiečių nuodėmes. Taigi įvykusių nelaimių apimtys nėra tiesiogiai proporcingos nuo jų nukentėjusiųjų moralinio nuosmukio lygiui. Visiems esminė Jėzaus žinia yra tokia: jei tiesos atžvilgiu žmonių mąstymas ir jų vidus nesikeičia, tada jie nepriima jiems skirtos didžiosios laisvės dovanos, kuri vienintelė iš pagrindų taip gali perkeisti žmogaus būtį bei jo gyvenimo būdą, kad jis vis labiau toltų nuo savojo netikrojo aš ir panašėtų į Tą, nuo kurio priklauso kiekvieno kūrinio likimas. Atsiversti savąjį teisumą atiduoti Viešpačiui ir norėti bei leisti, kad Jis mus panardintų Jo tiesų vandenyne, kuriame iš tiesų žmogus geriausiai įprasmina savo gyvenimą tikėjimu į Evangeliją, nes yra atėjęs jos vykdymo metas (Mk 1, 15). Atsiversti kasdien rinktis tai, kas Dievo požiūriu yra teisinga, kilnu ir naudinga žmogaus ir jo artimųjų išganymui. Rūpindamasis kitų gerove, žmogus mokosi mylėti save kaip jį dėl to, kad, skelbdamas bei liudydamas Dievo žodį, pats nepasidarytų atmestinas (1 Kor 9, 27).
|
|
|