|
Mūsų laisvės žingsniai
Homilija Kauno Kristaus Prisikėlimo Bazilikoje vasario 16-ąją
Susirinkome padėkoti Dievui už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę; minime po ilgos carinės priespaudos prieš 98 metus atkurtą laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Prisimename mūsų tautos žmones, kurie beveik prieš šimtą metų puoselėjo viziją, kad Lietuva gali tapti nepriklausoma valstybe, ir tą svajonę pavertė tikrove. Tai buvo tik pradžia, nes reikėjo nueiti sunkų kovų ir diplomatijos kelią, kad nepriklausomybė būtų įtvirtinta. Deja, tik du dešimtmečius Lietuva džiaugėsi laisve, nes du tironai ją pasidalijo, o vėliau okupavo. Mūsų visų atmintyje dar gyvas sovietinės okupacijos laikotarpis, kai Vasario 16-ąją galėdavome paminėti tik savo širdyje ar pačių artimiausių bičiulių būryje.
Prieš 25 metus mes išgyvenome didelį džiaugsmą, kai žlugus komunizmo statybos eksperimentui, galėjome atkurti nepriklausomybę. Per ketvirtį amžiaus Lietuva toli nužengė laisvės keliu, tačiau ateitis kelia didelį rūpestį, ypač demografija. Kasmet sparčiai mažėja gyventojų skaičius, ir nesimato šio proceso pabaigos, kadangi šeimos pernelyg mažai augina vaikų, o kai kas ieško laimės svetur.
Labai skaudi rykštė alkoholizmas, kurį nulemia neišsipildžiusios žmonių viltys. Alkoholio verslo magnatai kraunasi milijonus, pramušinėja sau palankius įstatymus, o Lietuvą skandina alkoholyje. Gyvenantieji iš minimumo su pykčiu žvelgia į Lietuvą, tarsi ji būtų kalta, kad daugelis neišmoko ir nesimoko būti sąžiningais ir mylinčiais ne tik save, bet ir savo tautiečius.
Vidaus reikalų ministerija paskelbė, kad 43 procentai apklaustų Lietuvos gyventojų visiškai ar iš dalies pateisina nelegalų cigarečių, alkoholio, degalų ir kuro vartojimą. Tai grėsminga situacija, kuri liudija, kad per sovietmetį mūsų tautiečiai įpratę būti nesąžiningi, laisvoje Lietuvoje vergo dvasios dar neatsikratė. Juk vergui bet kokia kaina norisi būti sočiam. Visiškai laisvi gali būti tik sąžiningi žmonės.
Labai grėsmingai Lietuvos padange slenka nesutarimų, kaltinimų, pesimizmo ir nevilties debesys. Jie kyla ne vien iš lietuviško charakterio, bet yra sąmoningai kuriami, nes tarpusavio rietenos, kaltinimai ir vilties praradimas yra didžiausia kiekvienos tautos bėda. Jei nėra vilties, tuomet nėra ir ateities.
Mes esame labai stiprūs, kai esame vieningi, kai vieni kitus gerbiame, kai turime mus vienijančią kilnią idėją, kokia prieš šimtą metų buvo Lietuva. Ta pati idėja mus darė stiprius prieš 25 metus.
Kas atsitiko Lietuvoje, kad taip suvešėjo egoizmas, kad meilė Tėvynei buvo iškeista į meilę pinigui? Labai sunkus klausimas, tačiau reikia ieškoti atsakymo.
Evangelijos skaitinyje (Mt 6, 715) mes girdėjome, kaip mokinių paprašytas Jėzus mokė melstis. Ačiū Dievui, Lietuvoje dar yra daug žmonių, kurie Viešpaties maldą Tėve mūsų moka ir kasdien kalba. Šia malda kreipiamės į Dievą, kaip mūsų visų Tėvą. Jei sąmoningai tariame jos žodžius, tuomet mes Dievą laikome savo Tėvu, o šalia mūsų esančius žmones jo vaikais. Taigi, mes visi esame broliai ir seserys Kristuje. Štai atsakymas, ko mums šiandien labiausiai trūksta Lietuvoje išgyventos brolybės.
Mes atėjome į Nepriklausomybę iš gūdaus sovietmečio, per kurį be perstojo buvo kalama, kad jokio Dievo nėra. Dalis žmonių tikėjimą išlaikė, tačiau kita dalis prisitaikė prie anuometinio gyvenimo ir Dievas liko paraštėje.
Per 25 Nepriklausomybės metus politikai ir valdžios žmonės Dievą labiau prisimindavo prieš rinkimus, tačiau jį užmiršdavo priimdami Lietuvai svarbius sprendimus. Neliko Dievo, neliko ir sąžinės. Liko tik įstatymas, kurį galima apeiti arba jo vykdymą galima metų metus vilkinti. Liko tik žmonių teismai, kurių bejėgiškumu daug kartų įsitikinome. Kai žmogaus širdyje nelieka Dievo įstatymo, kai nelieka Dievo, kalbančio per sąžinę, tuomet viskas pradeda tarnauti jo savanaudiškiems išskaičiavimams.
Ką darysime? Ar užteks mokėti ir kalbėti Tėve mūsų maldą? Evangelijoje yra pasakojimas apie vieną vyrą, kuris klausė Jėzų, ką jis turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (plg. Lk 10). Jėzus priminė, kas parašyta Įstatyme: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Tai yra atsakymas ir mums, kurie tikime į Dievą, kaip mūsų Tėvą, ir dar manome, kad mylime ir savo Tėvynę. Reikia iš tikrųjų mylėti. Jėzus, matydamas, kad anas vyriškis nesupranta, kaip reikia mylėti, papasakojo palyginimą apie plėšikų sužeistą žmogų.
Žmogus pakliuvo į plėšikų rankas, buvo apiplėštas, sužeistas ir leisgyvis paliktas ant kelio. Plėšikai lieka plėšikais. Tačiau tuo keliu ėjo ir ne plėšikai, bet nepadėjo sužeistajam.
Tas plėšikų sužeistas žmogus yra šiandienė Lietuva. 50 metų ji buvo žudoma, o atkūrus Nepriklausomybę netrūko plėšikų, kurie, ką pajėgė, tą ir plėšė. Tai iššūkis mums, tikintiesiems, žinantiems artimo meilės įsakymą. Evangelija kviečia nepraeiti pro šalį, neužsidaryti savyje, bet būti aktyviais piliečiais, pasiruošusiais būti ten, kur mūsų pagalba reikalingiausia.
Šiuo metu mums reikia vieniems kitus palaikyti, nepasiduoti pesimizmui, atsakingai dalyvauti rinkimuose ir daryti viską, ką pajėgiame, kad nugalėtume dabartinius ir būsimus sunkumus. Reikalinga kantrybė, ištvermė, viltis ir pozityvus darbas. Meilė Tėvynei neturi būti panaši į fejerverkus, kurie nušviečia dangų, brangiai kainuoja ir greitai užgęsta, po savęs palikdami tamsą ir aitrius dūmus. Tikroji meilė, kaip rašo apaštalas Paulius, yra kantri (...), neieško savo naudos (...), visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria (1 Kor 13). Palinkėkime vieni kitiems šitokios meilės. Tik tokia meilė gali Lietuvą pastatyti ant kojų ir padėti jai sėkmingai žvelgti į ateitį.
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ
© 2016 XXI amžius
|