Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Tikras lietuvis kunigas Juozas Breiva

Povilas Šimkavičius

Atėjusiuosius į renginį pasitiko kunigo Juozo Breivos portretas

Kalba knygos „Kelias“ autorius Antanas Žilėnas

Vasario 16-ąją pasitikau laikydamas rankose Antano Žilėno knygą, kurios viršelis padabintas Lietuvos trispalve ir baltu užrašu „Kelias“. Ši knyga skirta tikro lietuvio kunigo Juozo Breivos (1891–1913 10 11–1939 01 21) 125-osioms gimimo metinėms paminėti ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui. Įžangoje A. Žilėnas apibūdina herojų: „Dievo ir Tautos Vyras, Dvasios Tėvas – kunigas Juozas Breiva Lietuvių Tautai visiems laikams paliko pavyzdį – būti TIKRU LIETUVIU“.

Vasario 13 dieną Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko A. Žilėno knygos „Kelias“ pristatymas.

Kunigas J. Breiva – šviesuolis ir lietuvybės puoselėtojas

Juozapato ir Veronikos Breivų siekimas gėrio, doros, žinių ir troškimas būti laisviems persidavė ir šešiems jų vaikams: Skolastikai (Skolei), Salomėjai, Jonui, Juozui, Jurgiui ir Onai. Juozas Breiva nuo pat jaunystės stengėsi padėti Lietuvai. „Tikėjimas ir meilė Tėvynei buvo jo gyvenimo pagrindinis tikslas, jo gyvenimo tikrovė“, – rašė Antanas Žilėnas¹ .

Jaunas kunigas Juozas Breiva tarsi Lietuvos karys įžengė į lenkišką Rodūnę (1913 10 29–1914 11 19) su bažnytine vėliava, ant kurios puikavosi lietuviški užrašai: „Karaliene aniolų, melskis už mus“ ir „Šv. Juozapai, melskis už mus“² . Nors lietuviška, tautiška ir švietėjiška kunigo J. Breivos veikla sulaukė pasipriešinimo iš klebono kun. Viktoro Kochanskio ir dalies tikinčiųjų, jis drąsiai tęsė pradėtus darbus, kurie buvo šiltai įvertinti parapijiečių atsisveikinant su juo. Laikraštis „Aušra“³  rašė: „Lapkričio 21 d. atsisveikinome su mūsų mylimu dvasišku vadovu kun. J. Breiva. Po mišių grįžtant kunigėliui klebonijon, plaukia žmonių minia, buvo ir lenkų. Atėjo žilų senelių ir jaunų vaikelių – kiekvienas norėjo atsisveikinti, užgirsti jo žodį...“ Toliau „Aušra“ pasakoja, kad žmonės, per gedulingus pietus sužinoję nemalonią ir netikėtą naujieną apie kunigo J. Breivos išvykimą, pašoko nuo stalo ir nuskubėjo klebonijon. Su liūdesiu ir ašaromis išlydėjo kunigą į naują tarnystės vietą – Molėtus (1914 11 19–1915 05 22) – bei pažadėjo tęsti jo pradėtus darbus. Nors ir trumpai kunigas J. Breiva buvo Molėtuose, bet parapijiečiai minėjo jį geru žodžiu, įsteigus „Blaivybės“ skyrių ir arbatnamį, kuris visada būdavo pilnutėlis⁴ .

„Dauguose atsigavo lietuviška kun. J. Breivos dvasia, nes čia klebonavo sąmoningas patriotas kun. Vladas Mironas, jau žinomas lietuvių visuomenės veikėjas (dabartinis ministras pirmininkas). Čia išgyveno ir Didžiojo karo audrą. Daugų apylinkėje jie abudu pristeigę nemaža lietuviškų mokyklų, draugijų, ruošė kursus mokytojams, steigė kooperatyvus ir kt.“, – rašė 1938 metais Lietuvos šaulių laikraštis „Trimitas“⁵ .

Visur, kur tik J. Breiva vikaravo ar klebonavo, jo šviesus atminimas liko parapijiečių širdyse. „Bet visą savo didžiadvasiškumą kun. J. Breivai teko parodyti klebonaujant okupuotuose Linkmenyse. Tenai kun. Breiva buvo tikras švyturys, kai aplink žaibai žaibavo ir tamsi naktis niaukėsi, norėdama užgniaužti lietuviškumą to krašto, kurs nuo amžių buvo, yra ir liks lietuviškas. Linkmenų klebonija buvo ir persekiojamųjų prieglauda, ir našlaičių pastogė, ir lietuvybės mokykla, ir dvasios stiprintoja ir t.t.“, – rašė Vilniui vaduoti sąjungos (VVS) žurnalas „Mūsų Vilnius“⁶ .

Aktyvi švietėjiška kun. J. Breivos veikla pastebima jau nuo pirmųjų kunigystės metų Rodūnėje. Čia jo pastangomis buvo įkurti trys Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ skyriai – Kargaudoje, Pelesoje ir Vigonyse, – klebonijoje įsteigtas „Ryto“ knygynas, kuriame lankėsi apie 100 nuolatinių skaitytojų⁷ . 1925 m. sausio 7 d. Linkmenų klebonas kun. J. Breiva dalyvavo Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijos visuotiniame susirinkime ir kartu su Kaltanėnų klebonu kun. Aleksandru Mikaila, Pašaminės kaimo ūkiniku Anupru Zabarausku ir Conių viensėdžio savininku Kaziu Saigalu buvo išrinktas Revizijos komisijos nariu⁸ .

1925 metais kun. J. Breiva dėl gresiančių pavojų buvo priverstas palikti pamėgtus Linkmenis ir persikraustyti į laisvą Lietuvą. Jis įsikūrė Kirdeikiuose (Utenos apskritis), jo pastangų dėka ant Pakaso ežero kranto buvo pastatyta kukli medinė bažnyčia, parapijos namai, kurie pavadinti poeto kun. Silvestro Gimžausko vardu, ir įkurta nauja Kirdeikių parapija. Būdamas laisvoje Lietuvoje kun. Breiva iki pat staigios mirties 1939 metais puoselėjo lietuvybę, tautiškumą ir ugdė meilę savo kraštui.

„Kunigas Juozas Breiva, pasirinkęs dvasininko, patrioto, švietėjo kelią, prasmingo gyvenimo kelią, visada jį grindė dvasingumu, tautiška stiprybe, naujomis idėjomis ir sumanymais, padėdamas Lietuvai eiti ir stiprėti savarankiškumo, nepriklausomybės tvirtu keliu“, –  rašo A. Žilėnas⁹ .

Kunigo J. Breivos parama besimokančiam jaunimui

Juozas Breiva vaikystėje netekęs tėvo Juozapato, remiamas ir auklėjamas mamos brolio kun. Juozo Šimavičiaus (1860–1911) baigė Slabodkos pradžios mokyklą, mokėsi Mintaujos ir Panevėžio gimnazijose, baigė Vilniaus dvasinę kunigų seminariją, gerai suprato našlaičio dalią. Tapęs kunigu jis visada skatino ir rėmė besimokantį jaunimą. Knygoje pateikiama daug gražių šios veiklos pavyzdžių, bet norėtųsi patvirtinti knygos autoriaus žodžius dar vienu faktu, susijusiu su Gaižučių gimine.

Pirmą kartą kun. J. Breivos pavardę aptikau 2007 metais Amerikos lietuvių savaitraštyje „Dirva“, rašydamas straipsnį „Ištikimas nepriklausomybės gynėjas“ apie Mykoliškyje, Linkmenų valsčiuje (vietinių gyventojų dar vadinamas Mikališkis), gimusį Kazį Gaižutį (1907–2004), mano žmonos Vidos senelio Juozo Gaižučio (1891–1996) brolį. K. Gaižutis – Lietuvos karininkas, visuomenės veikėjas, 1941 metų sukilimo Linkmenų ir Kirdeikių apylinkėse dalyvis, palaidotas Klivlende (JAV). Savaitraštyje „Dirva“¹⁰  dr. Viktoras Stankus straipsnyje „Taurus lietuvis“ apie K. Gaižutį rašė: „Linkmenų klebono Juozo Breivos dėka buvo priimtas į Vilniaus gimnaziją, bet lenkams okupavus Vilnių turėjo stoti į Švenčionių gimnaziją. (...). Vėliau įstojo į Kunigų seminariją Kaune. Bet po trejų metų studijų seminarijoje apsisprendė, kad Lietuvai reikalingas kaip karys“. K. Gaižutis tapo geru Lietuvos karininku, o klebono remiami brolio Jono sūnus Adolfas Breivė ir Antanas Mažeika iš Ripaičių buvo įšventinti į kunigus.

Dirbo Dievo Tautai, žmonėms ir Lietuvai

Vasario 13 dieną į Vilniaus įgulos karininkų ramovę gausiai rinkosi svečiai, anot knygos autoriaus A. Žilėno, pagerbti didvyrišką ir riterišką mūsų tautos praeitį, o kartu ir knygos herojų kun. Juozą Breivą, apie kurį renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis kalbėjo knygos autoriaus žodžiais: „Kunigas Juozas Breiva dirbo Dievo Tautai, žmonėms ir Lietuvai“. Antano Jonušo birbynės garsai tarsi priminė pavasarį ir lakštingalų čiulbėjimą bei mintyse ne vieną renginio dalyvį nuskraidino į šviesuolio kun. J. Breivos kunigystės vietas – Rodūnę, Molėtus, Daugus, Linkmenis ir Kirdeikius. Garbingų svečių gretose – Pasieniečių muziejaus vedėja Loreta Dumbauskienė, pirmojo Vilniaus burmistro Konstantino Stašio vaikaitė Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė, istorikė Nastazija Kairiukštytė, Lietuvos miškininkas, visuomenės veikėjas Jonas Rimantas Klimas, uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas profesorius Arvydas Šaltenis, Biržų ir Trakų karaimų atstovai, tarp jų metraštininkas trakietis Romualdas Tinfavičius, kuris vasario 16-ąją atšventęs gražų 80-ąjį gimtadienį¹¹ , laikraščio „Voruta“ vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius ir kiti.

Knygos autorius A. Žilėnas, atsakydamas į G. Aukštikalnio klausimą, kas gi autorių paakino parašyti tokią išsamią knygą, papasakojo, kad iš tėvelio ir aplinkinių pasakojimų suprato, kad kun. J. Breiva – Lietuvos tautinio atgimimo, patriotizmo, lietuvybės, Lietuvos valstybės kūrimo, valstybės stiprinimo simbolis. Dar knygos autorius sakė, kad žingeidumas irgi suvaidino svarbų vaidmenį kaupiant informaciją „venzliuke“. Autorius pradžioje net negalvojo rašyti knygos, tikėjosi, kad perduos sukauptą informaciją „plunksnos broliui“, bet, neatsiradus tokio, nusprendė parašyti pats. O kodėl knygos viršelis padabintas Lietuvos trispalve, autorius papasakojo, kad tokį sprendimą padėjo priimti prisilietimas prie buvusio pasienio policininko, Jadvygos Rukaitės (Ginučiai, Ignalinos r.) tėvelio išsaugotos trispalvės vėliavos, kuriai jau 96 metai. A. Žilėnas savo pasisakymą užbaigė Cicerono žodžiais: „Namai, kuriuose nėra knygų, panašūs į kūną be sielos“.

Renginio metu lietuvių liaudies dainas atliko ir kankliavo J. R. Klimas, birbyne grojo A. Jonušas.

Atsisveikindamas įteikiau knygos autoriui Šaulių sąjungos vado pulkininko Prano Saladžiaus 1938 m. įsakymo Nr. 42 kopiją: „Respublikos Prezidento vardu už nuopelnus Lietuvai ir Šaulių sąjungai Krašto Apsaugos Ministro aktu II Utenos rinktinės 50 Linkmenų būrio garbės šaulys kunigas Juozas Breiva 1938 m. spalio m. 12 d. apdovanotas Šaulių Žvaigžde“¹² . Padėkojau už žmonai dedikuotą knygą: „Mažai tautai visada lemta gintis ir priešintis“.

Autoriaus nuotraukos

¹ Žilėnas A. Kelias. Vilnius, 2015,  p. 10.

² Rodunė. Aušra. 1914: 38,  p. 467–468.

³ Iš Lietuvos. Aušra. 1914: 48, p. 605–606.

⁴ Molėtai. Aušra.1915: 8,  p. 99.

⁵ Šaulio kun. J. Breivos sukaktis. Trimitas. 1938: 44,  p. 1064.

⁶ Kun. J. Breivos jubiliejus. Mūsų Vilnius. 1938: 20,  p. 339.

⁷ Iš Lietuvos. Aušra. 1914: 48, p. 605.

⁸ Švenčionių „Ryto“ švietimo draugijos susirinkimas. Vilniaus aidas. 1925: 14 (19), p.2–4.

⁹ Žilėnas A. Kelias. Vilnius, 2015, p. 383.

¹⁰ Stankus V. Taurus lietuvis. Dirva. 2004 12 21.

¹¹ Garbingas karaimų metraštininko Romualdo Tinfavičiaus jubiliejus. Trakų žemė. 2016, nr. 6, p. 4.

¹² Įsakymas Šaulių Sąjungai Nr.42. Trimitas. 1938: 45 (934).

© 2016 „XXI amžius“