Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva. Pasaulis
Mums rašo
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Namus saugojo „Benediktas“

Prieš 100 metų Mykolo Ambraso išdrožta statulėlė „Benediktas“ ir jos fragmentai Autoriaus nuotrauka

Noriu papasakoti apie mano išsaugotą medinę statulėlę. Mano senelė, mama, namiškiai ją vadino „Benediktu“ arba „Vyskupu Benediktu“. Apie 1970 metus statulėlė tebebuvo senelės Apolonijos Ambrasienės namuose ant aukšto Jaugilkos kaime (Krakių sen.). Tuomet ji atidavė statulėlę saugoti man. Ją parsivežiau į Rimkų kaimą (Krakių sen.). 1974 metais dėl vykdomos melioracijos senelės sodybos pastatai nugriauti. 1975 m. sausio 21 d. ji mirė.

Iš anuomet girdėtų artimųjų atsiminimų atkūriau šventojo statulėlės istoriją. „Benediktą“ maždaug prieš 100 metų išdrožė mano prosenelis Mykolas Ambrasas, sūnus Mykolo. Statulėlės aukštis 44 cm, dažyta juoda, bordine ir geltona spalvomis, nedažytos vietos turbūt reiškė baltą spalvą. Statulėlė pastatyta specialioje nišoje ir pritvirtinta prie kryžiaus. Jis stovėjo prie prosenelio Mykolo namo Kulnupio kaime. Po Pirmojo pasaulinio karo tame kaime gyveno Krakių valsčiaus viršaitis Ričardas Kuprys. Kaimo pavadinimas jam nepatiko, todėl pavadino jį Jaugilos upės, kuri tekėjo per Kulnupio kaimą, vardu – Jaugilkos (Jaugielkos) kaimas.

Kunigo Antano Rimavičiaus skulptūrų paroda

Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje (Šv. Mykolo g. 9), pristatoma kun. Antano Rimavičiaus (1865–1933) skulptūrų paroda „Dievui ir Žmogui“. Religinės temos kūriniai sudaro didžiąją kun. A. Rimavičiaus kūrybos dalį. Niekur nesimokęs dailės ar drožybos amato savamokslis skulptorius, nelyginant kaimo dievdirbys, nesitenkino vien mažomis skulptūrėlėmis, bet ėmėsi ir įspūdingą dydį (3 metrus) siekiančių skulptūrų drožybos. Tarp jo skulptūrų neišvysime tokių šventųjų, kaip šv. Jurgis, šv. Izidorius, šv. Florijonas, šv. Agota ir kitų svarbių valstiečių kasdieninės veiklos globėjų. Kitokį temų pasirinkimą galima paaiškinti tuo, kad A. Rimavičius, būdamas kunigas ir savo kūrinius skyręs bažnyčioms, atliepė tuo metu, t. y. XX amžiaus pirmoje pusėje, Bažnyčios skleistos Dievo gailestingumo ir meilės žmonijai idėją. Todėl tarp jo kūrinių svarbią vietą užima laiminančio Kristaus, Jėzaus maldos Alyvų kalne, Švč. Jėzaus Širdies siužetai. Nemažai kūrė ir Švč. Mergelės Marijos, ypač Dievo Motinos su Kūdikiu, Lurdo Švč. Mergelės Marijos, Pietos atvaizdų. Plastine prasme kun. A. Rimavičiaus kūriniai balansuoja tarp liaudies meno ir bažnytinės dailės estetikos. Figūrų monumentalumas, frontalumas, proporcijų deformacijos, formų išilginimas, kurį pabrėžia vertikalaus ritmo rūbų klosčių linijos, jo skulptūras sieja su Aukštaitijos dievdirbystės tradicija. Tačiau kūriniai, kuriuose kopijuojamos barokinės bažnytinės skulptūros ar sekama jomis, rodo menininko pastangas siekti bažnyčioms kuriančių meistrų lygį. Šiose skulptūrose drožėjas jautriai atkartoja barokinių skulptūrų banguojančių draperijų plastiką, grakščius judesius, subtilią veido išraišką.

Nukentėję Raseinių krašto kunigai

Žymus vaidmuo 1863 metų sukilime teko kunigams, todėl M. Muravjovas dvasininkiją laikė pagrindine sukilimo kaltininke, kunigus šalino iš parapijų, trėmė, baudė mirties bausme. Iki 1865 metų pradžios septyni kunigai buvo nužudyti, 152 ištremti, 104 nubausti administracine tvarka. Dar 31 tardytas, bet vėliau išteisintas.

1863 metų sukilime dalyvavę ar dėl jo nukentėję Raseinių krašto bažnyčių kunigai:

Balčiauskas Aleksandras, Butkiškės vikaras, dingęs be žinios;

Duseika Vladislovas, Ugionių filialistas, ištremtas;

Gabonskis Alfonsas, Žaiginio filialistas, tardytas ir kalintas;

Jasevičius Anupras, Ariogalos klebonas, ištremtas;

Janikavičius Simonas, Šiluvos altaristas, ištremtas;