Mylėjusi Dievą, Tėvynę ir jos žmones
|
Genovaitė Rimkaitė ACJ
|
Prieš penketą metų išėjo taip pavadinta sesers Genovaitės Rimkaitės ACJ (1902 01 03 1988 09 14) knyga poezijos rinktinė, pažintis su autorės gyvenimu ir kūryba. Jos sudarytoja ir poetės biografė taip pat vienuolė, buvusi mokytoja sesuo Apolonija Andzevičiūtė. Genovaitė jau ankstyvoje jaunystėje susiejo savo gyvenimą su Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacija, būdama dvidešimt dviejų metų tapo vienuole profese. Baigusi Vytauto Didžiojo universitetą dirbo mokytoja, karo ir pokario metais mokytojavo Anykščių gimnazijoje. Dirbdama pedagoginį darbą sesuo Genovaitė skiepijo jaunimui Tiesą, Gėrį, Meilę, rėmėsi tikėjimu. 1947 metų Vėlinių dieną jos auklėtiniai, dešimtos klasės mokiniai, praleido pamokas, meldėsi bažnyčioje, dėl to buvo apkaltinta klasės auklėtoja Genovaitė Rimkaitė, ji pripažinta nepateisinanti tarybinės mokytojos vardo, žalojanti vaikų sąmonę religiniais prietarais. Jai teko atsisveikinti su gimnazija, su Anykščiais.
Mokytojaudama sesuo Genovaitė buvo šviesa. Žodžiais, o ypač kilniu pavyzdžiu švietė visiems ir kėlė aukštyn. Visas sesers Genovaitės gyvenimas lyg vienas, ugningai ištartas Sursum corda!. Bet tuos žodžius ji šaukia visa savo būtybe visiems visiems, nes visus vienodai mylėjo ir visiems troško nenykstančios laimės, rašo Genovaitės Rimkaitės biografė, su ja daugiau kaip trisdešimt metų kartu gyvenusi Apolonija Andzevičiūtė. Šviesi sesers Genovaitės asmenybė ir anykštėnų buvusių mokinių, mokytojų atsiminimuose.
Mūsų klasėje mokėsi tik mergaitės, berniukai mokėsi kitose klasėse. Tarp mokytojos ir mūsų klasės iš karto užsimezgė šilti, geri santykiai. Savo ramumu, ypač pagarba kiekvienam mokiniui mokytoja nesunkiai valdė klasę. Jei kas nepatikdavo, prisėsdavo prie mokinės ir ilgokai žiūrėdavo jai į akis. Kai pamatydavo, kad mergaitė rausta, paglostydavo jai plaukus ir pasakydavo: Tu gera mergaitė, tik išmok save valdyti.
Mokytojai svarbu buvo laikytis moralinių normų. Ji dėstė geografiją ir gražia tarsena praplėsdavo vadovėlinę medžiagą, suteikdavo daug naujų žinių, bet ypatingą dėmesį skyrė mokinių laikysenai, sklandžiam savo minčių perteikimui, dalijasi savo atsiminimais apie mokytoją Genovaitę Rimkaitę jos buvusi mokinė Onutė Pilkauskaitė-Riaubūnienė. Kita buvusi mokinė, Stefanija Kapčienė, mena mokytoją kaip aukštos kvalifikacijos pedagogę, labai apsiskaičiusią, pasakojančią labai įdomiai. Jos dėstyme jautėme meilę žmonėms, tautų kalboms, papročiams. Per žmogų ji parodydavo krašto gamtą, jo ekonominį ir socialinį gyvenimą. Mokiniai ją gerbė kaip žmogų, mylėjo kaip patarėją, auklėtoją ir pedagogę, pasakoja S. Kapčienė. Man dar mokyklos suole kilo mintis būti geografijos mokytoja. Būti tokia pedagoge, kaip Genė Rimkaitė. Šita mano svajonė išsipildė. Tik dėl mokytojos G. Rimkaitės įtakos aš tapau pedagoge ir pasirinkau geografijos specialybę.
Tauri Genovaitės Rimkaitės asmenybė išliko ir jos buvusio mokinio profesoriaus Antano Tylos bei kitų pokario metų Anykščių gimnazistų atmintyje. Sovietmečiu mokytojaudama G. Rimkaitė buvo persekiojama už religinius įsitikinimus, apie to laikotarpio nuotaikas liudija tuomet Anykščių gimnazijoje dirbusi anglų kalbos mokytoja Ona Paršelienė: Dirbome kartu su Genovaite Rimkaite laikmečiu, kai brolis įdavė brolį, draugas draugą. Visi mes buvome pasimetę, vienas kito bijojome. Tik nebijojome mokytojos G. Rimkaitės. Visi jautėm, žinojom, kad tai vienintelis tikras žmogus, su kuriuo galima tartis, pasitikėti. Spontaniškai jautėme, kad ji verčiau mirs, bet brolio neišduos. Ir glaudėmės anais sunkiais laikais prie jos, ir tarėmės, nes tai buvo žmogus, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Mes ją labai mylėjom, visi ja labai tikėjom. Ji buvo reto gerumo, švelnumo, humaniškumo.
Atleista iš mokytojos pareigų, palikusi Anykščius Genovaitė Rimkaitė apsigyveno Vilniuje. Kadangi mokėjo keletą užsienio kalbų, pavyko įsidarbinti Mokslų Akademijoje. Penkiolika paskutiniųjų savo gyvenimo metų sesuo Genovaitė buvo įkalinta tarp keturių kambario sienų, gulėjo ligos patale. Net ir būdama sunki ligonė ji spindėjo gyvenimo kilnumu, Dievo meile, herojiška kantrybe.
Mons. Kazimieras Vasiliauskas, dešimt metų buvęs sesers Genovaitės nuodėmklausys, jos pirmųjų mirties metinių dieną pasakė: Per tiek metų iš sesers Genovaitės lūpų neišgirdau nė vieno pikto žodžio. Ji buvo herojiškų dorybių siela. Reiktų susirūpinti jos beatifikacijos reikalu.
Genovaitė Rimkaitė buvo ne tik mokytoja, vienuolė, bet ir poetė. Prieškario Lietuvoje leistuose katalikiškuose žurnaluose Žvaigždė, Pranciškonų pasaulis, Lurdas buvo publikuojami jos eilėraščiai, pasirašyti Pajūrio Smilgos slapyvardžiu. Sovietmečiu eilės apie Dievo, Tėvynės meilę niekur nebuvo spausdinamos, bet sesuo Genovaitė nepadėjo plunksnos, rašė eilėraščius, poetinę prozą. Jos posmai tiko harmonizuojamoms giesmėms, kurios giedamos bažnyčiose, vienuolių koplyčiose: Galingas didis Dievas, Nekaltoji, stebuklinga, Jėzų įsileisk, Kalėdos, Kalėdos ir kitos. Apolonijos Andzevičiūtės sudarytoje ir jos iniciatyva išleistoje knygoje Mylėjusi Dievą, Tėvynę ir jos žmones tik maža dalelė sesės Genovaitės kūrybinio palikimo, pirmoji pažintis su jos kūryba. Tai ne tik poezija, tai krikščioniško dvasingumo apraiška, raginimas eiti Šviesos, Dievo meilės keliu. Jau iš amžinybės atsklindantis autorės žodis skatina siekti dvasinio tyrumo, ieškoti ryšio su Dievu, pakelti akis į Dangų...
Sesuo Apolonija, laikanti Genovaitę savo mokytoja, padėjusia dvasinio gyvenimo pamatus, jausdama jai dėkingumą, išsaugojo rankraščius, daugiau kaip 7000 eilėraščių, nemažai jų perrašė, įrišo ir tuos tomus padovanojo Anykščių Stanislovo Didžiulio ir Liudvikos Didžiulienės-Žmonos bibliotekos kraštotyros skyriui. Tikėdama, kad anksčiau ar vėliau atsiras besidominčių dar negausia, gal ir primiršta grožine religine literatūra.
Vygandas Račkaitis
© 2016 XXI amžius
|