Žaizdos
kūne mūsų...

Likimai

Vienos šeimos tremties pėdsakais

Daiva Červokienė

Sindaravičių šeima ir artimieji dar laisvoje Lietuvoje. Iš kairės: Juozas Ališauskas su dukra Danute Ona ant kelių, Stefanija Ališauskienė, stovi vyriausios sesers Onos Pradzeckienos dukra Marijona Pradzeckaitė, sėdi Marijona Sindaravičienė su jaunėliu Algiu ant rankų, Andrius Sindaravičius su viduriniuoju Albinu ant keliu; antroje eilėje stovi Petras Pradzeckas ir Ona Sindaravičiūtė (1938 metų nuotrauka)

Andriaus ir Marijonos Sindaravičių šeima buvo ištremta 1941-ųjų birželio 14 dieną kaip ir tūkstančiai kitų tautiečių. Andrius Sindaravičius, Andriaus (1899–1944) buvo eigulys, Lietuvos šaulių ir Lietuvių tautininkų sąjungų narys. Tai ir lėmė skaudų šeimos likimą. Jo žmona Marijona (1902–1979) kaip beveik visos moterys rūpinosi vaikais, namais ir ūkiu. Kartu buvo ištremti ir trys jų vaikai: Ona, Albinas ir Algis. 1988 m. spalio 20 d. nutarimu šeima reabilituota.

Netikėtas gyvenimo posūkis

Sindaravičių šeima gyveno Trakų apskrityje, Semeliškių valsčiuje, Baubonių kaime, maždaug trys kilometrai nuo Semeliškių miestelio. Tai buvo Semeliškių miestelyje gyvenusios mano močiutės Stefanijos Pulauskaitės-Ališauskienės vyresnės sesers šeima. Visos seserys Pulauskaitės anksti neteko tėvo ir motinos, buvo našlaitės, bet ne beturtės – tėvai dukrų „pasoga“ buvo pasirūpinę iš anksto.

Beje, 1941-ųjų gegužės pabaigoje pas seserį Marijoną viešėjo mano močiutė Stefanija Ališauskienė. Ten buvo nuvažiavusi jų apsiūti. Močiutė yra pasakojusi, kad. Sindaravičių name buvo pradinė mokykla ir gyveno mokytojas Laurinavičius. Pasibaigus mokslo metams, jis atsisveikino su Sindaravičiais ir pasakė išvažiuojąs visam laikui. Negrįšiąs niekada. Patarė ir šeimininkui Andriui Sindaravičiui kur nors pasišalinti. Bet kurgi Lietuvos ūkininkas, eigulys trauksis iš savo namų ir valdų?

Po poros savaičių Sindaravičių šeimą ištrėmė į Sibirą. Liko didelė aukštomis eglėmis apsodinta sodyba, erdvūs namai. Juose ir toliau veikė Baubonių pradinės mokyklos klasės.

Kaltinimai ir mirtis

Andrius Sindaravičius buvo Semeliškių šaulių būrio vado pavaduotojas ir Tautininkų partijos narys. Sindaravičių įskaitos byloje, saugomoje Lietuvos ypatingajame archyve, minima, kad jis priklausė „fašistinėms“ organizacijoms, turėjo 19–20 ha žemės, samdinių.

Andrių atskyrė nuo šeimos ir ištrėmė į Archangelsko darbų lagerį. Sakė, kad vyrus veža kituose vagonuose. Deja, juos vežė kitais traukiniais ir kitur, daug šiauriau.

Jau visiškai nusilpusį, bejėgį Andrių Sindaravičių komisavo iš Archangelsko darbo lagerio 1944 metais. Pasakojo, kad tam padėjo prižiūrėtojui padovanotas Marijonos numegztas ir atsiųstas megztinis. Jis parašė laišką žmonai, kad ši atvažiuotų į geležinkelio stotį jo pasiimti. Marijona laukė atvažiuojančio traukinio stotyje. Šis atvažiavo, bet Andriaus nebuvo. Ji ir toliau sėdėjo, laukė. Priėjo kažkokia visiškai išsekusi būtybė ir paklausė: „Ar čia tu, Mariut?..“ „Aš – Andrius“, – po kurio laiko ištarė.

Marijona stovėjo apstulbusi ir tyliai šnabždėjo: „Ne, tu – ne Andrius, tu – ne Andrius...“ Ir apsipylė ašaromis. Po to tarė: „Pasakyk mūsų vaikų vardus...“ Jis išvardino... Taigi jis – Andrius. Dieve, vien oda ir kaulai!

Žmogus per trejus darbo lageryje metus buvo tiek išsekintas ir iškankintas, kad jo nepažino net žmona.

A. Sindaravičius neilgai pasidžiaugė gyvenimu su saviškiais. Grįžusiam vyrui žmona išvirė porą bulvių, tik taip tegalėjo pavaišinti. Ir jas patarė suvalgyti ne iš karto, o po vieną, kad išbadėjusiam nepakenktų. Dėdė suvalgė abi ir labai prašė vištienos – tikino, kad jos suvalgys ir pasveiks. Marijonai pavyko jos gauti. Deja, užvalgęs vištienos vyras pradėjo smarkiai viduriuoti ir mirė.

Palaidojo jį Sibire gyvulių ėdžiose. Jokių karstų ten nebuvo. Semeliškių girios eigulys atgulė tolimojo Sibiro žemėse be karsto. O buvo sumanus, kūrybingas, fiziškai stiprus ir ištvermingas, mylėjo žemę ir mišką, saugojo jį nuo grobėjų...

Du grįžimai į Lietuvą

1947 metais M. Sindaravičienė su vaikais grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Baubonyse, svirnelyje. Bet kaip neteisėtai grįžusius juos vėl suėmė, teisė ir grąžino atgal į Sibirą. Kol M. Sindaravičienę teisė ir ji kalėjo, jos sūnus Algis kurį laiką gyveno pas vyriausią motinos seserį Oną Pradzeckienę. Iš pradžių M. Sindaravičienės seserys Ona ir Stefanija buvo sutarusios „pavogti“ jauniausią Sindaravičių vaiką Algį ir pasilikti jį Lietuvoje, tam buvo numatyta „slėptuvių“. Deja, Algis veržėsi pas motiną. Tai sužinojusi Marijona apsiverkė ir ištarė: „Ne, nereikia, geriau būsime visi kartu“.

Yra įdomus Sindaravičių dukros Onutės gyvenimo faktas. Dar prieš karą, kai ji mokėsi Aukštadvario žemės ūkio mokykloje, jai savo simpatijas rodė aukštadvarietis Adomas Vinevičius, bet tremtis juos išskyrė. Sužinojęs apie Sindaravičių grįžimą, Adomas juos susirado ir pasipiršo Onutei. Juodu kaip mat susituokė. Visi tikėjosi, kad šios vedybos bent Onutę išgelbės nuo antros tremties.

Deja, ją teisė pagal RTFSR baudžiamojo kodekso 16–82 straipsnį ir grąžino atgal į Sibirą. Byloje yra ir Adomo Vinevičiaus malonės prašymas, kuriame jis rašo, kad yra kilęs iš vargingos 13 asmenų šeimos, turėjusios 3 ha žemės, dirbąs Kaišiadoryse pieninės buhalteriu, kad jis 1947 metais vedė Oną Sindaravičūtę, kuri, vietinei valdžiai leidus, išvyko iš Altajaus krašto, kad jis labai mylįs savo jauną žmoną ir išgyvenąs didelį skausmą ją suėmus. Jis prašo paleisti jo žmoną. Deja, prašymas nebuvo išgirstas. Ona Sindaravičiūtė-Vinevičienė buvo teista ir turėjo grįžti atgal į tremtį. Adomas Vinevičius savo noru išvyko pas ją į Gorkio sritį, Suchobezdną. Jauna šeima tremtyje išgyveno iki 1958 metų. Ten gimė ir jų vaikai, baigė aukštuosius mokslus, gyvena ir dirba Lietuvoje.

Šeimos narių likimai

Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje byloje Nr. 1319/5 yra ir Marijonos Sindaravičienės charakteristika, rašyta Rodinsko rajono plytų gamyklos direktoriaus. Ji, 1946–1947 metais dirbdama šioje gamykloje, elgėsi tinkamai, buvo darbšti, neturėjo pravaikštų, netgi gavo direktoriaus padėką. Argi iš jaunystės suktis įpratusi ūkininkė galėjo dirbti kitaip?

Byloje įsegtas ir 1956 metais rašytas Albino Sindaravičiaus pareiškimas, skirtas LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Pirmininkui, draugui Justui Paleckiui, kuriame dėstoma, kad tėvui Andriui Sindaravičiui buvo skirta 10 metų dirbti Archangelsko darbo lageryje, kad 1944 metais dėl ligos jam buvo leista grįžti pas šeimą, kad jis tais pačiais metais ir miręs. Albinas rašė, kad jį, brolį ir seserį ištrėmė dar nepilnamečius. Dabar jis dirbąs tekstilės kombinato buhalteriu, išlaiko sergančią motiną ir besimokantį brolį Algį. Jis prašo jį ir kitus šeimos narius išbraukti iš specialiosios įskaitos, t. y. leisti gyventi bet kurioje Tarybų Sąjungos vietovėje.

Jiems buvo leista grįžti gyventi į Lietuvą, tačiau grįžus antrąkart iš tremties, atgauti turtą buvo labai keblu. Giminaitės vyras žurnalistas, pasikonsultavęs su teisininkais, nuvažiavo pas tuometinį Vievio rajono vykdomojo komiteto pirmininką ir sutvarkė reikalus. M. Sindaravičienė apsigyveno savo buvusiame dideliame name, džiaugėsi gražuoliu eglėmis apsodintu sodu, išpuoselėtu darbščių vyro rankų. Vaikai sukūrė šeimas ir apsigyveno didesniuose miesteliuose.

Grįžusi iš tremties M. Sindaravičienė, kol leido sveikata, gyveno Baubonyse, laikė karvę.

Žvilgsnis po ilgų dešimtmečių

2010-ųjų vasarą su šviesaus atminimo savo mama nuvykome į Baubonis pas artimiausius Sindaravičių kaimynus Grybauskus, kuriems dabar priklauso ir buvusios Sindaravičių sodybos lopinėlis.

Jau šviesaus atminimo Marijona Grybauskaitė-Narkevičienė palietė ir kaimynų draugystę, ir skaudžią liudininkų, pasirašiusių, kad žmones ištremtų, temą: Gyvenome kaimynystėje. Tėvai bendravo su Sindaravičiais, gerai sugyveno. Tai buvo dar prie Smetonos. Kai gimė brolis Jonelis, tėvai žadėjo Andrių Sindaravičių už kūmą prašyti. Bet susipyko ir nekvietė. Mat tėvas parsivežė iš miško sausuolių eglių, o Sindaravičius, kaip eigulys, surašė protokolą ir padavė į teismą... Atvažiavo toks F. Ir sako: „Pasirašyk, kad Sindaravičių išvežtų“. Tėvas atsako: „Šiandien jį išveš, o ryt gal mane vešite?“ Tai tas nenusileidžia: „Jei nepasirašysi, aš pats už tave pasirašysiu“. Baisūs laikai buvo.

Bet, kaip rodo Lietuvos ypatingajame archyve saugoma įskaitos byla, nei kaimynas Grybauskas, nei F. nepasirašė. Tai padarė kiti du vyrai ir moteris.

Vienas Sindaravičių vaikaitis tapo istorijos mokytoju, dėsto ir tremties temą. Paprašyti mokiniai atneša senelių, giminių, patyrusių tremtį, nuotraukų. Pasitaiko ir tokių mokinių, kurių seneliai trėmė kitus. Šie dažniausiai nenori apie tai garsiai pasakoti, tik parašo ar pasako mokytojui. Tremties tema – išskirtinai sudėtinga...

© 2016 „XXI amžius“