2016 m. birželio 10 d.    
Nr. 23
(2191)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

MŪSŲ
RĖMĖJAS

Žaizdos
kūne mūsų...


XXI Amžius


Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas „Naujajam amžiui“ skyrė 9000 eurų projektui „Žaizdos kūne mūsų...“ „XXI amžiaus“ laikraštyje. vykdyti. Projekto rubrikos: „Akistata su Tėvyne“, „Dezinformacijos labirintuose“, „Eterio balsai iš anapus“, „Gailestingumas – lietuvių tautos bruožas“, „Kova be taisyklių“, „Laikas ir žmonės“, „Laisvės daigai nelaisvės tamsoje“, „Likimai“, „Nelietuviai – Lietuvai“, „Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai literatūroje“, „Slaptųjų tarnybų dokumentus pasklaidžius“, „Valstybės kūrėjai“, „Žmogaus dvasia – neįveikiama“.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Lietuva prieš 75 metus: okupacijos, trėmimai, žudymai, karas

Paminklas Budavonėms kankiniams
kunigams Vaclovui Balsiui, Justinui
Dabrilai ir Jonui Petrikai
Vilkaviškio Katedros šventoriuje
Livijos ŠIUGŽDIENĖS nuotrauka

1941 m. birželio 14-ąją sovietinė valdžia pradėjo masiškai deportuoti ir žudyti Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus. Tai buvo jau ketvirtasis trėmimas iš SSRS užimtų teritorijų į Rusijos gilumą, pagal SSRS NKGB komisaro pavaduotojo Serovo visiškai slaptą instrukciją, patvirtintą birželio 4 dieną. Be teismo ir tardymo į tolimuosius Sibiro rajonus išsiųsta 17 ešelonų politinio, karinio, ūkinio Lietuvos elito atstovų, iš viso 17619 žmonių. 3350 vyrų buvo atskirta nuo šeimų ir išvežta į lagerius (2230 iš jų – į Krasnojarsko lagerius), 52 % šių vyrų žuvo, 30 % likimas nežinomas. Tarp kitų šeimų narių (14269 žmonės) buvo 5140 vaikų iki 16 metų. 142 vaikai gimė pakeliui į trėmimo vietas. 70 % šių vaikų mirė nesulaukę dvejų metų. Lietuvoje prasidėjo sąmoningas ir tvirtas pasipriešinimas bolševikiniams okupantams. Ši diena nuo 1989 metų Lietuvoje pavadinta Gedulo ir Vilties diena.


Likimai

Vienos šeimos tremties pėdsakais

Daiva Červokienė

Sindaravičių šeima ir artimieji dar
laisvoje Lietuvoje. Iš kairės: Juozas
Ališauskas su dukra Danute Ona ant
kelių, Stefanija Ališauskienė, stovi
vyriausios sesers Onos Pradzeckienos
dukra Marijona Pradzeckaitė, sėdi
Marijona Sindaravičienė su jaunėliu
Algiu ant rankų, Andrius Sindaravičius
su viduriniuoju Albinu ant keliu;
antroje eilėje stovi Petras Pradzeckas
ir Ona Sindaravičiūtė (1938 metų
nuotrauka)

Andriaus ir Marijonos Sindaravičių šeima buvo ištremta 1941-ųjų birželio 14 dieną kaip ir tūkstančiai kitų tautiečių. Andrius Sindaravičius, Andriaus (1899–1944) buvo eigulys, Lietuvos šaulių ir Lietuvių tautininkų sąjungų narys. Tai ir lėmė skaudų šeimos likimą. Jo žmona Marijona (1902–1979) kaip beveik visos moterys rūpinosi vaikais, namais ir ūkiu. Kartu buvo ištremti ir trys jų vaikai: Ona, Albinas ir Algis. 1988 m. spalio 20 d. nutarimu šeima reabilituota.

Netikėtas gyvenimo posūkis

Sindaravičių šeima gyveno Trakų apskrityje, Semeliškių valsčiuje, Baubonių kaime, maždaug trys kilometrai nuo Semeliškių miestelio. Tai buvo Semeliškių miestelyje gyvenusios mano močiutės Stefanijos Pulauskaitės-Ališauskienės vyresnės sesers šeima. Visos seserys Pulauskaitės anksti neteko tėvo ir motinos, buvo našlaitės, bet ne beturtės – tėvai dukrų „pasoga“ buvo pasirūpinę iš anksto.


Žmogaus dvasia – neįveikiama

Pagerbė Pirčiupių tragedijos aukas

Rūta Averkienė

Nuo paminklo Motinai
einama į žudynių vietą

Pirčiupių tragedija neturi nutolusio laiko sampratos. Šiemet kaip ir kasmet birželio 3-iąją vėl paminėta ši liūdna data – 72-osios Pirčiupių kaimo tragedijos metinės. Susirinkę pagerbti 119 gyvų sudegintų pirčiupiečių, kasmet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame, kad mes turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų.

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Jas už gyvus, mirusius ir sudegintus pirčiupiečius aukojo ir Viešpaties palaiminimo visiems, kuriuos palietė ši baisi tragedija, prašė Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo Motinai. Čia ir prie memorialo buvo padėta gėlių ir uždegta žvakučių. Minėjimo dalyviai pėsčiomis ėjo į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – koplytstulpis ir 46 kryžiai.


Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Kai tikėjimo laisvė buvo bedieviams

Irena Petraitienė

Kun. Vaclovas Aliulis MIC
Ričardo Šaknio nuotrauka

Gegužės 26-ąją sukako vieneri metai, kai neturime tėvo marijono Vaclovo Aliulio (1921 03 14–1944 06 11–2015 05 26). Pirmaisiais Atgimimo metais jis Lietuvai buvo reikšmingas savo laikysena, išmintimi, asmeniniu pavyzdžiu, tvirta nuoseklia pozicija. Šiandien, be kita ko, norime prisiminti kun. Vaclovo Aliulio MIC Lietuvoje leisto vienintelio periodinio krikščionių leidinio „Katalikų kalendoriaus žinyno“ redagavimą sovietiniais metais.

„LKB kronikos“ puslapiuose

1983 m. kovo 30 d. Šiauliuose seminarą vesdamas Religijų reikalų tarybos (RRT) įgaliotinio pavaduotojas Petras Raslanas dvasininkams bandė aiškinti, kad Lietuvoje yra visiška tikėjimo laisvė, kasmet išleidžiama pakankamai religinės literatūros. Išgirdęs, jog didelė tos spaudos dalis pateko į Vakarus propagandai, kitą dalį paėmė bedieviai, o tikintiesiems liko tik trupiniai, P. Raslanas, iškėlęs ranką, parodė dvi maldaknyges ir pasiteisino: „Aš tik dvi paėmiau. Dėl religinės spaudos kreipkitės į kunigą Aliulį“. Šia ironiška užuomina įgaliotinis davė suprasti, jog žinąs apie tėvo Aliulio pastangas tikintiesiems parūpinti pogrindinės jo paties verstos religinės literatūros.


Laikas ir žmonės

Liko ištikimas kunigo priesaikai ir piliečio sąžinei

Kun. Jono Būgos (1916 01 14–1940 06 16–2004 10 30) 100-osioms gimimo metinėms

Angelė Buškevičienė

Kun. Jonas Būga
Gedimino Jokūbaičio nuotrauka

Kun. Jono Būgos biografijoje 64 gyvenimo metai paskirti kunigiškajai tarnystei, iš jų daugiau kaip 30 Barzdų parapijoje, Šakių rajone. Ideologinė pokario metų prievarta ir kova su ja palietė jauną principingą kunigą. 1946 metais sovietų valdžios buvo suimtas ir kartu su kryžiaus keliu žengiančia tautos dalimi pasmerktas lageriui ir tremčiai. 1957 metais grįžo į Lietuvą. Ilgas ir sunkus buvo tas kančios kelias, bet nepalaužė. Ištikimai sekdamas Viešpačiu, drąsiai skelbė Evangelijos žodžius okupacijos metais, kėlė žmonių dvasią Sibiro toliuose, parapijiečių širdyse brandino gėrio sėklą, skleidė maldos, tiesos ir meilės žodžius.

Pažiegės kaimas Dusetų parapijoje – kun. J. Būgos gimtinė, tėvonija. Čia yra Būgų sodyba, kurioje gimė žinomas lietuvių kalbininkas prof. Kazimieras Būga (1879–1924), jo broliai ir seserys; čia gimė ir augo kalbininko brolio Jono Būgos (1884–1949) vaikai. Būsimasis kun. Jonas augo didelėje, dešimt vaikų auginusioje šeimoje. 1923 metais Jonukas pradėjo lankyti Bileišių kaimo pradžios mokyklą, į kurią rinkosi aplinkinių kaimų vaikai. Mokykla buvo paprasta: molinė asla, žibalinė lempa. Vėliau mokėsi Antalieptės progimnazijoje, kur tikybą dėstė kun. Kazimieras Žitkus-Vincas Stonis. 1930 metais Jonas atvyko į Kauną, apsigyveno pas tėvo seserį Karoliną, mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje. 1935 metais jis – Kauno kunigų seminarijos pirmakursis. Kad užsidirbtų pragyvenimui, ėmėsi žurnalistinės veiklos: bendradarbiavo „Židinyje“, „Žvaigždutėje“, „XX amžiuje“, „Draugijoje“, redagavo straipsnius, recenzavo knygas, iš vokiečių kalbos vertė vaikų literatūrą, talkino Juozui Balčikoniui rinkdamas žodžius. Už knygų vertimus nusipirko motociklą.


Laikas ir žmonės

Gyvenimą pašventęs Tėvynei. Karys savanoris kunigas Jonas Žvinys

Kun. Jonas Žvinys jaunystėje

Gegužės 20 dienos „XXI amžiaus“ numeryje spausdinome Gintaro Šidlausko rašinį „Absurdiškiausių kaltinimų nominacijos“, kuriame autorius stebėjosi žiniasklaidoje pasirodžiusiais ir pasigirdusiais kaltinimais kariui savanoriui ir žydų gelbėtojui kunigui Jonui Žviniui. Šiandien spausdiname išsamesnį tekstą, spausdintą žurnale „Karys“ (2016, nr 5). Jame daug dėmesio skiriama ir Birželio sukilimui, kurio 75-ąsias metines minėsime netrukus, nagrinėjami žydų genocido klausimai.

Dr. Arūnas Bubnys

Dalius Žygelis

Paskutiniu metu viešojoje erdvėje gero tono ženklu tapo šmeižti Lietuvai nusipelniusius asmenis. Šmeižti, neturint tam jokio, net mažiausio, pagrindo, remiantis tik išsigalvotais kaltinimais, sąmoningai selektyviai parinktais archyvinių dokumentų fragmentais. Tonos purvo išpiltos ir po šiai dienai pilamos ant žmonių, dažniausiai visą savo gyvenimą pašventusių Tėvynės laisvei ir gerovei. Vienas iš jų – 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, politinis kalinys, kunigas Jonas Žvinys.


Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija