Žaizdos
kūne mūsų...

Laikas ir žmonės

Gyvenimą pašventęs Tėvynei. Karys savanoris kunigas Jonas Žvinys

Kun. Jonas Žvinys su tėvais

Kun. Jonas Žvinys jaunystėje

Kun. Jonas Žvinys su broliu

Su brolio Broniaus šeima. Iš kairės: brolienė, dukra Danutė, brolis Bronius, kun. Jonas Žvinys

Kun. Jonui Žviniui sovietinės valdžios pateikti kaltinimai „buržuazinių nacionalistų“ gaujos organizavimu

Kun. Jonas Žvinys

Kunigai Vytautas Jaskelevičius, Julius Baltušis, Jonas Žvinys ir Antanas Dilys prie Šv. Mikalojaus bažnyčios Vilniuje

Gegužės 20 dienos „XXI amžiaus“ numeryje spausdinome Gintaro Šidlausko rašinį „Absurdiškiausių kaltinimų nominacijos“, kuriame autorius stebėjosi žiniasklaidoje pasirodžiusiais ir pasigirdusiais kaltinimais kariui savanoriui ir žydų gelbėtojui kunigui Jonui Žviniui. Šiandien spausdiname išsamesnį tekstą, spausdintą žurnale „Karys“ (2016, nr 5). Jame daug dėmesio skiriama ir Birželio sukilimui, kurio 75-ąsias metines minėsime netrukus, nagrinėjami žydų genocido klausimai.

Dr. Arūnas Bubnys

Dalius Žygelis

Paskutiniu metu viešojoje erdvėje gero tono ženklu tapo šmeižti Lietuvai nusipelniusius asmenis. Šmeižti, neturint tam jokio, net mažiausio, pagrindo, remiantis tik išsigalvotais kaltinimais, sąmoningai selektyviai parinktais archyvinių dokumentų fragmentais. Tonos purvo išpiltos ir po šiai dienai pilamos ant žmonių, dažniausiai visą savo gyvenimą pašventusių Tėvynės laisvei ir gerovei. Vienas iš jų – 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, politinis kalinys, kunigas Jonas Žvinys.

Tokie žmonės šmeižiami nesikuklinant – dažniausiai jiems metami patys baisiausi kaltinimai masinėmis žudynėmis, holokaustu. Būtent toks yra ir J. Žvinio atvejis. Atlikus išsamų archyvinių dokumentų ir dokumentų rinkinių tyrimą, susipažinus su amžininkų liudininkų parodymais, paaiškėjo, kad viskas yra visiškai kitaip, nei kad šmeižikai bando pateikti.

Kunigas Jonas Žvinys gimė 1901 m. gruodžio 17 d. dabartinio Molėtų rajono Aktapolio kaime, gausioje ūkininkų šeimoje. 1918 m. rugsėjį jis pradėjo mokytis lietuviškoje Vilniaus berniukų gimnazijoje.

To meto situacija Lietuvoje buvo sudėtinga, neaiški ir daugialypė. Nors 1918 m. vasario 16 d. buvo paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė, šalyje tvyrojo suirutė, vieni okupantai keitė kitus, siautėjo nuo įvairių armijų atskilusios, nežinia kokioms jėgoms save priskiriančios ginkluotos gaujos. Tačiau lietuvių džiaugsmui kūrėsi ir Lietuvos kariuomenė – tarsi anksčiau ar vėliau stosiančios ramybės šalyje garantas. „Kartą liepos mėnesį (1919 m.) buvom nujoję Girelėn į naktigonę. Vakare kūrenom laužą, dainavom. Auštant išgirdome karišką dainą. Tai žygiavo iš Aluntos į Molėtus lietuviai kariai. Oi, kaip linksma buvo – pas mus jau Lietuva, mūsų kariuomenė atžygiavo! Išsipildė mūsų svajonė. Visur vien džiaugsmas ir kalbos: Lietuvos kariuomenė Molėtuose! Ir kaip gi, Dieve, mums nesidžiaugti? Matėme vokiečius, matėme rusus, bolševikus apiplyšusius matėm, lenkus, išdidžius „patriotus“. Dabar gi su daina atėjo savi, lietuviai. O kaip jie šauniai atrodė!.. Sekmadienį visi, dideli ir maži, seni ir jauni veržėsi į bažnyčią, traukiami didžiausio noro pamatyti Lietuvos kariuomenę“, – savo prisiminimų knygoje „Mano gyvenimo užrašai“ apie pirmuosius Lietuvos kariuomenės būrius rašė J. Žvinys.

Visai netrukus, tais pačiais 1919 m., Lietuvos kariuomenei prireikė naujų jėgų, nes kovoti reikėjo keliuose frontuose. Ta jėga buvo savanoriai. „Spalio 8-ąją, nuėję į gimnaziją, išgirstam, kad lenkai sulaužė Suvalkų sutartį ir veržiasi pro lietuvių užtvaras į Vilnių, vadovaujami generolo Želigovskio. Viskas padaryta taip staiga, kad nėra nei kam, nei kuo apsiginti. <...> Mes, keliolika vyresnių mokinių, gavę senus šautuvus, išėjome ginti Lietuvos. Po poros dienų buvome Kaune, pradėjome mokytis kariauti. Mūsų susirinko 300 šautuvais ginkluotų vyrų. Po dviejų savaičių apmokymų visus išskirstė į pulkus, 160 vyrų patekome į antrąjį pėstininkų pulką, kuris tuo metu gynė nuo lenkų Merkinę ir Varėną.

Aš patekau į trečiąjį šio pulko batalioną, kurio vadas buvo kapitonas Noreika, vidutinio ūgio, labai narsus, linksmo būdo, bet griežtas. Mylėjo savo kareivius, užtat ir kareiviai jį gerbė.

Kovos krikštą gavau ten pat, dalyvaudamas vienoje iš atakų, kuriai vadovavo bataliono vadas. Išmušėme priešą iš jo pozicijų ir užėmėme jo apkasus. Buvo užmuštų, sužeistų. Aš likau sveikas“, – savo prisiminimuose apie Nepriklausomybės kovas rašė J. Žvinys.

Netrukus J. Žvinio pulkas buvo pasiųstas ginti kuriamą Lietuvos valstybę nuo puolančių lenkų Giedraičių fronte. Buvo kilęs pavojus Ukmergei ir aplinkiniams miesteliams. „Vidurnaktį jau rikiavomės Ukmergės stotyje. Nors buvo ruduo, šalveno, bet ukmergiečiai sutiko mus su gėlėmis ir viltimi ašarotose akyse: ar apginsime nuo lenkų Ukmergę. <...> Neužilgo patraukėme Lyduokių link. <...> Pirmus lenkus radome Slonių kaime už Lyduokių. Juos staiga užpuolėme, todėl jie trumpai pasišaudę, atsitraukė. Želvą gynė jau atkakliai, tačiau, prabilus mūsų kulkosvaidžiams ir artilerijai, neilgai laikėsi. Abiejose pusėse buvo nukautų ir sužeistų, bet lenkų daugiau“, – tai dar viena ištrauka iš J. Žvinio prisiminimų apie Nepriklausomybės kovas.

1920 m. J. Žvinys, karinės vadovybės siūlymu ir sprendimu, buvo demobilizuotas. Demobilizuotas tam, kad galėtų mokytis ir taip Lietuvai būtų naudingesnis, nei būdamas fronte. Grįžo mokytis į Vilniaus lietuvišką gimnaziją, ieškojo savo tikrojo pašaukimo. Kaip pats dažnai minėdavo: „vis galvodavau, kuo man būti, kai baigsiu gimnaziją: kunigu ar karininku. Traukė būti kunigu, norėjo matyti mane juo ir tėvelis, svajojo apie tai ir mama. Tačiau traukė mane būti ir karininku: juk karys tarnauja Tėvynei“.

Vis dėlto J. Žvinys pasirinko dvasininko kelią. 1923 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, ją baigė 1930 m. ir tų pačių metų birželio 14 d. buvo įšventintas į kunigus. Tais pačiais 1930 m. už dalyvavimą kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės J. Žvinys buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 1930–1933 m. jis dirbo Žiežmarių vikaru, vėliau – iki 1938 m. Čiobiškio kunigu administratoriumi. 1938 m. kovo 4 d. buvo paskirtas Dubingių klebonu. Aktyviai dirbo ganytojišką ir patriotinį lietuvišką darbą sulenkintoje Dubingių parapijoje. 1941 m. birželio 14 d. prasidėjus masiniam trėmimui, slapstėsi gimtojo Aktapolio kaimo apylinkėse.

* * *

1941 m. birželį, prasidėjus karui tarp sovietų ir vokiečių, visoje Lietuvoje pradėjo organizuotis sukilėlių būriai (jie tuomet save vadino partizanais). Pagrindinis sukilėlių tikslas buvo, pasinaudojus situacija, atkurti Lietuvos valstybę; taip pat saugoti paprastus Lietuvos žmones nuo bėgančios Raudonosios armijos kareivų prievartos ir savivaliavimo. Ne išimtis buvo ir Molėtai – 1941 m. birželio 23 d. netoli Molėtų esančiame Kairionių kaime susirinko aktyviausi vyrai. Sukilėliai iš pradžių turėjo tik kelis medžioklinius šautuvus ir vieną pistoletą. Nuo pat pradžių jiems vadovavo Dubingių kunigas J. Žvinys; būryje buvo ir du jo broliai – Bronius ir Petras. Sukilėliai nedelsdami pagal savo jėgas ėmė veikti – tą pačią dieną nutraukė telefono ryšį tarp Molėtų ir Alantos. Buvęs J. Žvinio vadovaujamo sukilėlių būrio narys Pranas Žvinys (gim. 1910 m.) paliudijo, kad 1941 m. birželio 24 d. šeši sukilėliai nupjovė kelis telefono stulpus ir sukapojo laidus. Be to, medžiais užvertė kelią Molėtai–Alanta. Taip sukilėliai stengėsi trukdyti raudonarmiečių ir sovietinių aktyvistų judėjimą.

Komunistai, komjaunuoliai, sovietiniai pareigūnai ir dalis žydų, daugiausia ėjusių pareigas represinėse sovietų organizacijose ir valdančiajame aparate, iš Molėtų pradėjo trauktis birželio 23 dieną. Jau kitą dieną miestelį faktiškai ėmė kontroliuoti lietuvių sukilėliai-partizanai. Tačiau tą pačią dieną (1941 m. birželio 24-ąją) į Molėtus atvažiavo raudonarmiečių dalinys. Miestelyje dar buvę paskutinieji komunistai ir sovietiniai pareigūnai sovietų kariams nurodė aktyvesnius miestelio partizanus. Sovietai užpuolė sukilėlius ir paėmė į nelaisvę šaulį Alfonsą Vižinį. Pavažiavę keliolika kilometrų už Molėtų tą pačią dieną sovietai A. Vižinį sušaudė.

Sovietams pasitraukus, Molėtus vėl ėmė kontroliuoti partizanai. Pasitraukdami bolševikai dar suspėjo nužudyti Molėtų kunigą Matą Lajauską. Jiems pasitraukus, partizanų būrys šukavo aplinkinius miškus, suimdavo nesuspėjusius pabėgti raudonarmiečius, komunistus, komjaunuolius ir sovietų valdžios pareigūnus. Miškiškių kaime sukilėliai apsupo vieną sodybą, į kurią tuo metu buvo užėję keturi raudonarmiečiai. Sodybos šeimininkas įkalbėjo sovietų karius geruoju pasiduoti ir taip išsaugoti savo gyvybę. Sukilėliai nuginklavo raudonarmiečius (paėmė du automatus, du šautuvus, daug šovinių ir granatų) ir paleido juos į laisvę eiti savo keliais, pageidautina rytų link.

Kazimieravos kaime partizanai paėmė į nelaisvę du sovietų karininkus, atėmė iš jų pistoletus ir žiūronus. Sovietiniai karininkai buvo taip išsigandę, kad negalėjo išlementi nė žodžio. Sukilėlių suimtas Molėtų miestelio gyventojas Ivanas Pavlovas paliudijo, kad jis buvo nuvestas į Kairionių kaimą ir uždarytas Mečio Umbraso name. Apytikriai 1941 m. birželio 26–27 d. jis išgirdo netoli kaimo trumpai vykusį susišaudymą. Iš sukilėlių kalbų jis sužinojo, kad įvyko susidūrimas su raudonarmiečių grupele. Šio susišaudymo metu esą buvo nukautas vienas raudonarmietis, dar vienas sovietų karys buvo sužeistas, trečias paimtas į nelaisvę, nuginkluotas ir paleistas į laisvę. I. Pavlovas matė, kaip sukilėliai raudonarmietį paguldė į vežimą ir išvežė į Molėtų ligoninę. Netrukus į laisvę buvo paleistas ir pats I. Pavlovas. Net vėliau, 1947 m., kai MGB kunigą J. Žvinį areštavo ir ėmėsi kurpti jam bylą, prieš J. Žvinį liudiję asmenys pripažino humanišką jo vadovaujamo sukilėlių būrio elgesį su savo priešais. Jau po ilgų gulaguose praleistų metų, prisimindamas tas sudėtingas ir kupinas nežinios pirmąsias karo dienas, jis rašė: „Atėjo pas mane vieną rytą Molėtuose mokytojas Baršauskas, puolė į kojas ir šaukdamas prašė užtarti, pasigailėti... <...> Atbėgo ir Meilūnaitė iš Murališkių, graži merga, pasidariusi komjaunuole. Suk ją galas, užtariau. Kai apie tai pasakiau kunigui Bačinskui, jis tarė: „Gerai padarei, kad užtarei, kad, pridėjęs kirvį prie kamieno, atitraukei jį. Bet žinok: jei kada ir reikėtų, jie tavęs neužstos...“ Jis teisingai pasakė: vėlesni laikai parodė, jog tai buvo gyvatės, kurios kando“

Per kelias dienas J. Žvinio vadovaujamas sukilėlių būrys išaugo iki keliolikos vyrų. Užduotys buvo tos pačios – birželio 28 d. sukilėliai nuginklavo grupelę besitraukiančių raudonarmiečių. Po to Molėtų sukilėliai dar kelis kartus susidūrė su mažomis į rytus bėgančių sovietų kareivių grupelėmis ir jas nuginkluodavo, tokiu būdu apsaugodama paprastus kaimo žmones nuo ginkluotų, desperatiškų ir neprognozuojamų galvažudžių. Liepos 1 d. būrys sugrįžo į Molėtus. Miestelyje tuo metu viešpatavo betvarkė, gyventojai masiškai plėšė be apsaugos paliktas parduotuves. Sukilėliai greitai atstatė miestelyje tvarką. Tuomet sukilėlių būryje buvo jau keliasdešimt vyrų, visi jie buvo ginkluoti.

Nuo 1941 m. liepos mėnesio Molėtų partizanų būriui ėmė vadovauti Molėtų linų supirkimo punkto vedėjas Klemas Liubartas. Po jo būriui vadovavo Antanas Kancevičius ir Vincas Kavalnis. Dar po kiek laiko vokiečių įsakymu partizanų (sukilėlių) būrys buvo reorganizuotas į pagalbinės policijos būrį, jo veiklos pobūdis ir, be abejo, narių sudėtis smarkiai pasikeitė. Pagalbinės policijos būrys tapo naujųjų okupantų valdžios represiniu įrankiu, ėmė vykdyti jos tikrų priešų – komunistų, komjaunuolių, sovietinių aktyvistų – ir tariamų priešų – apolitiškų, sovietų okupantams netarnavusių žydų persekiojimo bei naikinimo funkcijas. Tačiau absoliučiai aišku ir įrodyta, kad su šiomis represinėmis akcijomis nei kunigas J. Žvinys, nei didžioji dalis jo buvusio sukilėlių būrio narių neturėjo nieko bendro. Tai iliustruoja istoriniai dokumentai, taip pat, kad ir maža dalimi, nepagražintos ištraukos iš J. Žvinio prisiminimų: „Atėję vokiečiai ne kartą pastebėjo, kad pas mus daug žydų. Partizanų valdžia neleido jiems iškelti tautinės vėliavos, nes, atėjus bolševikams jie buvo ją išdavę. Tačiau ir nedarė jiems nieko.

Kartą atėjo pas mane, kaip pas partizanų būrio vadą, gal kunigo Miknevičiaus patartas, žydas, gal jų bendruomenės vyresnysis, ir pasakė: jei aš globosiu žydus, kad jiems neatsitiktų kas bloga, tai gausiu iš jų tokį turtą, kuris ne tik dabar turi vertę, bet ir niekuomet jos nenustos. Aš jam taip atsakiau:

– Žmogau, jei tu dar kartą siūlysi tą savo turtą man ar mano vyrams, tai pirmas gausi kulką. Kas aš, tavo manymu: lietuvis karys ar plėšikas, kovojąs dėl tavo turto? Kol aš čia, gaus kulką taip pat kiekvienas, kuris palies tave ar jus. Ar supratai? Tad eik ir pasakyk šitai visiems žydams. Kas nusikalto Lietuvai, yra suimti, o kas buvo žmogumi, gali būti ramus. Tai viena. O antra – žinai gi, kas užėjo. Toks pat velnias, kaip ir anas raudonas. Ką jie darys rytoj, vienas Dievas težino. Gal bus blogai tau, kaip žydui, o gal ir man kaip lietuviui. Sudiev, eik namo ir būk ramus.“

1941 m. liepos pradžioje Birželio sukilime dalyvavę vyrai grįžo į savo ūkius ir šeimas, o kunigas J. Žvinys sugrįžo kunigauti į Dubingius ir ten dirbo iki 1945 m. kovo vidurio. Jis ne tik kad jokiais būdais neprisidėjo prie šiandienos šmeižikų jam, jau mirusiam ir negalinčiam apsiginti, metamų kaltinimų žudynėmis bei grobimais, bet, rizikuodamas gyvybe, Dubingių klebonijoje slėpė nuo vokiečių pabėgusius žydus. Šiuos įvykius J. Žvinys detaliai aprašė savo prisiminimuose: „Vieną kartą ateina Jadvyga Sakalauskaitė, dirbanti pas mane prie gyvulių, ir sako:

– Klebone, ieškodama daržinėje kiaušinių, radau pasislėpusius du žydus: Abelį, Šmulko tėvą, ir Chaimką. Abu prašė valgyti...

Buvau girdėjęs, kad keliems žydams pavyko pabėgti nuo išvežimo į Ukmergę, tačiau nemaniau, kad jie galėtų slapstytis mano trobesiuose, čia pat miestelyje. Nuėjęs į tą daržinę, palypėjau ir sakau:

– Išlįskit, pasirodykit, kas esat!

Išlindo nelaimingi žmonės juodom barzdom, išbadėję.

– Na iš kur jūs čia atsiradot, kada čia pasislėpėt? – klausiu.

– Kai mus rengėsi išvežti, mes pabėgom palikę šeimas ir čia pasislėpėm, o dabar bijom išlįsti. Mes labai alkani, prašome duonos.

– Duonos – tai dar ne problema, bet kas bus, jei jus čia ras? Visur išklijuoti skelbimai, kad už žydų turto grobimą ir už žydų slėpimą – mirties bausmė. Taigi jei jus čia rastų, o jūs pasakytumėt, kad aš apie tai žinojau, man grėstų mirties bausmė. O aš jūsų turto nenoriu ir slėpti jus bijau. Abeli, tavo sūnus mus skundė, rašė apie mane, girininką ir Guobį, kad mes velniai, „smetonininkai“, mums tik kulkos reikia. Anuos du išvežė, o aš pabėgau. Jeigu būčiau pasislėpęs pas jus nuo jūsų sūnaus, nebūtum juk priėmęs, gal būtum išdavęs... Tai kas man daryti su jumis? Aš jums duosiu duonos, pieno – toji mergaitė jums atneš. Esu kunigas ir jūsų neišduosiu, bet jei, neduok Dieve, jus čia aptiktų, nesakykit, jog aš apie tai žinojau.

Žydai sėdėjo pasislėpę apie porą mėnesių, o aš juos penėjau. Įstatymas žiaurus žydams, baisus ir mums: ras pas tave žydą – mirtis. Bet ir jie žmonės. Reikia aukotis dėl Dievo. Žmogaus širdis turi būti minkštesnė už priešo vokiečio įstatymą.“

Molėtų miestelio žydai buvo sušaudyti 1941 m. rugpjūčio 29 dieną. Tą dieną į Molėtus lengvuoju automobiliu atvažiavo keli SS karininkai. Jie įsakė vietos policininkams varyti žydus prie už miestelio iškasto griovio. Tikslus aukų skaičius nėra žinomas. Pagal vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. Jägerio raportą 1941 m. rugpjūčio 29 d. Utenoje ir Molėtuose buvo nužudyti 3 782 žydai, tačiau nenurodyta, kiek buvo nužudyta atskirai kiekviename mieste. Pagal liudininkų parodymus, Molėtuose galėjo būti nužudyta 700–1 200 žydų vyrų, moterų ir vaikų.

Nuo 1945 m. kovo iki 1947 m. kunigas J. Žvinys slapstėsi dabartinio Kaišiadorių rajono Vilūnų kaime, rėmė lietuvių partizanus. Viena iš persikėlimo iš Dubingių į Vilūnus priežasčių buvo ta, kad kunigą J. Žvinį Dubingiuose terorizavo lenkų partizanai – Armija Krajova. Kiekvieno apsilankymo metu grasindavo nužudyti, apiplėšdavo. Pavojus buvo didelis. Kunigas savo prisiminimuose taip aprašo krajovcų piktadarybes: „Kambaryje pamatau baisų reginį: sušaudyti keturi suaugę ir du maži vaikai – šešerių su puse ir pusės metų. Kūdikis nušautas lopšyje ir dar subadytas durtuvu. Šalia padėta kortelė. Pasirašo Wilk.“

* * *

1947 m. liepos 23 d. J. Žvinys MGB buvo suimtas, išvežtas į Vilnių ir nuteistas kalėti lageryje. Tardymo metu J. Žvinys buvo kaltinamas suorganizavus antisovietinių sukilėlių būrį Molėtų valsčiuje ir jam vadovavus. Be to, jis buvo kaltinamas antisovietinių pamokslų sakymu vokiečių okupacijos metais. Net MGB tuomet jo nekaltino dalyvavimu žydų areštuose ir žudynėse. Įdomu tai, kad kunigas iki pat jį nuteisiant atkakliai neigė savo priklausomybę sukilėlių būriui ir kaltu neprisipažino. Tardymų metu jis teigė, kad likus savaitei iki Vokietijos ir SSRS karo, išvykęs į gimtąjį Aktapolio kaimą aplankyti sunkiai sergančio savo tėvo. Ten jį ir užklupo karas. Liepos mėnesio pradžioje (apytikriai 4–6 d.) jis sugrįžo į Dubingius ir tęsė kunigo darbą per visą vokiečių okupacijos laikotarpį. Tardymo metu, nors ir buvo mušamas, kankinamas, J. Žvinys neišdavė sovietų saugumui jam žinomų Molėtų sukilėlių būrio narių. Kai kunigą tardęs saugumo kapitonas Plotnikovas paklausė, ar jis pažįstąs vieną iš Molėtų sukilėlių būrio vadų Liubartą, kunigas atsakė, jog tokio nepažįstąs. Tardytojui pateikus galutinį kaltinimą, J. Žvinys tik prisipažino, kad vokiečių okupacijos metais sakęs antisovietinius pamokslus ir ragino tikinčiuosius melstis, kad į Lietuvą negrįžtų bolševikai. Tardytojas kunigą primygtinai reikalavo prisipažinti, jog jis esą asmeniškai suėmė Jasiunskienę ir Iriną Kolosovą, kurios J. Žvinio tardymo metu liudijo prieš suimtąjį. Pastarasis šiuos liudininkių kaltinimus kategoriškai neigė. Reikia pažymėti, kad tuo metu, kai sukilėlių būriui vadovavo kunigas J. Žvinys, nebuvo sušaudytas nė vienas suimtasis. Ta pati liudininkė I. Kolosova, kurios teigimu, ją suėmęs kunigas Žvinys, dvi savaites pasėdėjo Molėtų areštinėje ir buvo paleista į laisvę. Kai kurie priešiškai J. Žvinio atžvilgiu nusiteikę liudininkai (dažniausiai ne lietuvių tautybės) saugumiečiui kalbėjo, kad J. Žvinio būrys apšaudydavo besitraukiančias mažas raudonarmiečių grupes Dubingiuose, kad pats kunigas 1941 m. birželio 29 d. iš bažnyčios šaudė į sovietų kareivius, nors jo tuo metu Dubingiuose nebuvo. Nusišnekėta tiek, kad vokiečių okupacijos metais kunigas J. Žvinys stojo į Gestapo tarnybą, nešiojo gestapininko uniformą iki pat vokiečių okupacijos pabaigos ir t. t. Kita vertus, tas pats liudininkas pripažino, kad kunigo J. Žvinio pastangomis iš Giedraičių areštinės buvo paleisti į laisvę 1941 m. sukilėlių suimti trys lenkai (Paškevičius Aleksandras, Paškevičius Ipolitas ir Bilinskis Kazimieras). Šiems vyrams kunigas padėjo išsigelbėti, nors jo santykiai su minėtaisiais asmenimis buvo blogi, kadangi pastarieji sovietmečiu per lietuviškas pamaldas Dubingių bažnyčioje tyčia giedodavo lenkiškai ir trukdė kunigui. Taigi, galima teigti, jog J. Žvinio dėka minėtieji asmenys išvengė sušaudymo arba ilgos kalėjimo bausmės. Savo 1955 m. skunde SSRS generaliniam prokurorui kunigas J. Žvinys rašė, kad 1941 m. liepos pradžioje jis sugrįžo į Dubingius ir sužinojo, kad vietos policija ir partizanai suėmė nemažai komunistų ir sovietinių aktyvistų. Suimtųjų šeimos nariai ėjo pas kunigą prašyti pagalbos ir užtarimo, kad suimtieji nebūtų sušaudyti. Jausdamas žmogiškąją ir dvasininko pareigą, J. Žvinys nuėjo į sukilėlių štabą. Kunigo autoritetas padarė poveikį ir suimtieji (ne mažiau kaip 7 asmenys) buvo paleisti į laisvę. Tame pačiame skunde prokurorui J. Žvinys taip pat paminėjo faktą, kad jo daržinėje daugiau kaip mėnesį slapstėsi du žydų vyrai (Chaimas ir Abelis), kuriuos jis kartu su savo gaspadine Jadvyga Sakalauskaite maitino (apie tai žr. citatoje – aut. past.). Kai kaime pasklido kalbos, kad čia slepiasi žydai, J. Žvinys paprašė besislapstančius žydus pasislėpti kitoje vietoje, nes policija juos galėjo bet kuriuo momentu surasti ir suimti. Žydų vyrai iš klebonijos daržinės išėjo, jų tolesnis likimas nežinomas. Anot J. Žvinio, jam buvo gaila į nelaimę patekusių žmonių, ir jis visiems stengėsi padėti. Kunigas savo skunde prokurorui rašė, kad vadinamoji antisovietinė propaganda, kurios skleidimu jis buvo MGB apkaltintas, viso labo tebuvo vyskupo ganytojiškų laiškų skaitymas po mišių susirinkusiems tikintiesiems. Laiškuose katalikai buvo raginami melstis ir prašyti Dievo, kad apsaugotų tautą nuo kančių, brolžudikiško karo ir kitų negerovių. Vyskupo laiškai privalėjo būti skaitomi tikintiesiems visose parapijose.

SSRS MGB ypatingojo pasitarimo (trojkos) 1947 m. lapkričio 15 d. nutarimu J. Žvinys buvo kaltinamas priklausymu tautiniam pogrindžiui ir nubaustas 10 metų pataisos darbų lageriu. 1947 m. gruodžio 24 d. etapu J. Žvinys buvo išvežtas į Pečiorlagą. Į laisvę jis buvo paleistas 1956 metais. Iš Vorkutlago ir grįžo į Vilnių. Grįžęs dirbo dvasiškio darbą Perlojoje (1956–1961 m. altarista), Širvintose (1961–1962 m.), Semeliškėse (1962–1968 m. altarista), Dusmenyse (1969–1984 m. klebonas). Grįžęs iš lagerio J. Žvinys vis tiek buvo KGB persekiojamas dėl atsisakymo bendradarbiauti su šia liūdnai pagarsėjusia įstaiga. Jis buvo viešai šmeižiamas, vadinamas buržuaziniu nacionalistu, kilnojamas iš vienos vietos į kitą. Labiausia KGB nepatiko, kad jis savo pamoksluose prisimindavo kalinimą lageryje. Sugrįžęs iš lagerio J. Žvinys rašė prisiminimus, kurie buvo išleisti jau Nepriklausomoje Lietuvoje knyga „Mano gyvenimo užrašai“ (1993 m.). Ilgą laiką prisiminimų rankraštį jis slėpė Dusmenų bažnyčios varpinės pastogėje. Knygoje daug autentiškos medžiagos apie 1918–1982 metų didvyriškus ir labai dramatiškus Lietuvoje įvykius, kurių stebėtoju, liudininku ir dalyviu jam teko būti. Prisiminimai vertingi tuo, kad rašydamas juos, kun. J. Žvinys niekam nesiteisino, nesistengė pasirodyti kitoks, nei buvo, nes sovietų okupantų, kad ir neteisėtai skirtą bausmę, bet jau buvo atlikęs, o apie šiandienos šmeižikus, ko gero, net negalvojo.

* * *

Lietuvoje prasidėjus Atgimimui, kun. J. Žvinys aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą, kalbėdavo mitinguose Giedraičiuose, Dubingiuose ir kitose vietose. Lietuvos SSR Aukščiausiasis Teismas J. Žvinį reabilitavo 1989 m. lapkričio 13 dieną (pažymėjimas Nr. 8-41/89). Tokiu būdu, tuometinė aukščiausia Lietuvos teisminė institucija pripažino J. Žvinį neteisėtai represuotu ir nekaltu Lietuvos valstybei. Sulaukęs garbingo amžiaus, kun. J. Žvinys mirė 1994 m. vasario 10 dieną. Kunigas palaidotas Molėtų bažnyčios šventoriuje.

Vadovaujantis 1997 m. sausio 23 d. Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymu Nr. VIII-97, kunigui J. Žviniui, kaip 1941 metų Birželio sukilimo dalyviui, po mirties buvo suteiktas kario savanorio teisinis statusas. 1999 metais po mirties kun. J. Žvinys buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.

© 2016 „XXI amžius“