Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumo jubiliejus kunigams Romoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus, atvykęs vesti rekolekcijų į Švč. Mergelės Marijos didžiąją baziliką, nešė puokštę gėlių padėti prie Dievo Motinos atvaizdo

Šventasis Tėvas visada draugiškai bendrauja su jaunais kunigais

Gailestingumo jubiliejaus šv. Mišias birželio 3 dieną Šv. Petro aikštėje kartu su Popiežiumi aukojo tūkstančiai kunigų iš viso pasaulio

Vienu iš reikšmingiausių Gailestingumo metų įvykių tapo Romoje švęstas Kunigų jubiliejus, kuriame, vadovaujant popiežiui Pranciškui, dalyvavo 6 tūkstančiai kunigų iš Italijos ir viso pasaulio bei iš Lietuvos. Kaip įprasta, Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos organizuotas renginys vyko pirmosiomis birželio dienomis. Šis mėnuo skiriamas garbinti Švč. Jėzaus Širdį (Birželinės pamaldos), išreiškiančią Jo dieviškąją meilę visai žmonijai. Tai priminęs birželio 1 dieną vykusioje bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas kvietė tikinčiuosius melstis už savo kunigus, „juos palaikyti, jiems rodyti artumą ir meilę, kad jie visada atspindėtų gailestingosios meilės kupinos Švenčiausios Širdies atvaizdą“.

Šventojo Tėvo rekolekcijos

Į savo Gailestingumo jubiliejų susirinkę dvasininkai būrėsi kalbinėmis grupėmis įvairiose Romos bažnyčiose ir pirmąją dieną apmąstė Dievo Žodį, galėjo priimti Susitaikinimo sakramentą (atlikti išpažintį), dalyvauti Švč. Sakramento adoracijoje ir žengti pro Šventąsias Šv. Petro bazilikos duris. Antroje dienos pusėje žymūs įvairių šalių pamokslininkai vyskupai pravedė katechetinius pokalbius apie Dievo gailestingumą. Italų kalba katechezei vadovavo Popiežiškosios kultūros tarybos pirmininkas kardinolas Džanfrankas Ravazis (Gianfranco Ravasi), vokiečių kalba – Popiežiaus namų prefektas arkivyskupas Georgas Gėnsvainas (Georg Gänswein), anglų kalba – Los Andželo (JAV) vyskupas augziliaras Robertas Baronas (Robert Barron), prancūzų kalba – Strasbūro (Prancūzija) vyskupas augziliaras Vincentas Dolmanas (Vincent Dollmann), portugalų kalba – Rio de Ženeiro (Brazilija) vyskupas augziliaras Paulas Cezaris Košta (Paulo Cezar Costa) ir lenkų kalba – Krokuvos (Lenkija) vyskupas augziliaras Gžegožas Risas (Grzegorz Rys). Po šių katechetinių pokalbių jų dalyviai – kunigai ir seminaristai – savo kalbinėse grupėse aukojo šv. Mišias.

Antrąją Kunigų jubiliejaus dieną, birželio 2-ąją, ketvirtadienį, išskirtiniu įvykiu tapo popiežiaus Pranciškaus vadovautos rekolekcijos, kurios tiesiogiai buvo transliuojamos įvairiais tarptautiniais katalikiškos televizijos kanalais. Jas galima buvo stebėti visame pasaulyje. Iš tikrųjų tai buvo precedento neturintis bažnytinis renginys, prikaustęs visų dėmesį, kadangi Šventasis Tėvas meditacijas tą pačią dieną pravedė trijose iš keturių Didžiųjų Romos šventovių: Laterano Šv. Jono bazilikoje, Švč. Mergelės Marijos didžiojoje bazilikoje ir Šv. Pauliaus bazilikoje. Tuose mąstymuose skirtingais aspektais buvo aptariama bendroji aktuali tema: „Kunigas, kaip gailestingumo ir paguodos skleidėjas, artimas savo žmonėms ir visų tarnas“. Popiežius Pranciškus, pats būdamas jėzuitas, meditacijų metu nuolat rėmėsi Jėzaus draugijos įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos mintimis, prisiminė savo jėzuitišką patirtį gimtojoje Argentinoje. Įvertindamas giliąsias Šventojo Tėvo mintis trijuose maždaug valandos trukmės pokalbiuose sėdint šventovėse prie paprasto medinio stalo, ant kurio buvo padėtas tik nedidelis vandens indas su stikline atsigaivinimui, JAV jėzuitų žurnalas „America“ teisėtai jas prilygino mažajai enciklikai apie ypatingą gailestingumo reikšmę kunigo (o gal ir kiekvieno tikinčiojo) gyvenime ir misijoje.

„Niekas mūsų taip nevienija su Dievu, kaip gailestingumo raiška, nes būtent Viešpats mums atleidžia nuodėmes ir suteikia malonę praktikuoti gailestingumą Jo vardu“, – sakė popiežius Pranciškus, pradėdamas pirmąją meditaciją savojoje, kaip Romos vyskupo, Šv. Jono katedroje. Jis pabrėžė, kad gailestingumas artimai susietas su žmogiškosios ir dieviškosios valios laisvu veikimu, nes „gailestingumas gali būti tik laisvai priimamas ir skleidžiamas arba laisvai atmetamas“. Priėmimo atveju mes esame vedami prie savo artimo ir prie Dievo, o jeigu pasirenkame gailestingumo ignoravimą, mūsų širdys tampa vis šaltesnės, bejausmės, nutolsta nuo Dievo ir nuo žmogaus. Toje laisvoje gailestingumo patirtyje geriau suvokiame ir patį Dievą, kaip Jėzus mums Jį apreiškė, būtent, kad „Dievo vardas yra gailestingumas“. Anot Šventojo Tėvo, garsusis evangelinis Kalno pamokslo palaiminimas – „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“ (Mt 5, 7) – geriausiai įgalina suprasti Dievo valią ir Jo mums patikėtą misiją. Tai svarbu ne tik asmeninio, bet ir bendruomeniško veikimo plotmėje, nes kaip Jėzus duonos padauginimo stebuklu išreiškė užuojautą žmonėms, taip ir mes turime dauginti bei dalintis tarpusavyje gailestingumo duona.

Gailestingumo darbų įvairovė

Ypač norisi susitelkti į trečiąją popiežiaus Pranciškaus meditaciją Šv. Pauliaus bazilikoje, kurioje buvo kalbama apie gailestingumo darbus, jų socialinę reikšmę, aktualią ne tik kunigams, bet ir visiems tikintiesiems krikščionims bei geros valios žmonėms. Priminęs apaštalo šv. Pauliaus laiško Efeziečiams nuorodą, kad gailestingumo raiška yra išankstinio dieviškojo plano bruožas, siekiant mūsų išganymo, nes mes „sutverti Jėzuje Kristuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti (Ef 2, 10), Šventasis Tėvas siūlo įsigilinti į baigiamąsias visų keturių evangelijų išvadas. Jose pats Viešpats Jėzus susieja tai, ką mes iš Jo buvimo žemiškajame gyvenime gavome ir ką esame pašaukti duoti per konkrečius gailestingumo darbus toliau prisikėlusio Jėzaus vadovaujami. Štai Šv. Mato Evangelijoje aiškinama, kad Viešpats, siųsdamas apaštalus padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, kviečia juos mokyti, kad pakrikštytieji laikytųsi visų apaštalams skirtų nurodymų (plg Mt 28, 19–20).

O tai pirmiausia skatina atlikti gailestingumo darbus kūnui, kurie yra išdėstyti 25-ame Šv. Mato Evangelijos skyriuje (alkaną pamaitinti, ištroškusį pagirdyti, keleivį priglausti, kalinį aplankyti), bei sielai: atleisti, būti broliškiems ir ištaisyti klaidas, paguosti nuliūdusius, suteikti pagalbą persekiojamiems. Šv. Morkus savo Evangelijos pabaigoje patikina, kad prisikėlęs Viešpats bendradarbiauja visose apaštalų pastangose, „jų žodžius patvirtindamas ženklais, kurie juos lydėjo“ (Plg Mk 16, 20). Tie ženklai vėlgi yra gailestingumo darbai kūnui ir sielai, kurie minimi toje pačioje Evangelijoje, įskaitant demonų išvarymą bei stebuklingą ligonių gydymą rankų uždėjimu (Plg Mk 16, 17–18). Šv. Luko Evangelijos tęsinyje Apaštalų Darbų knygoje išsamiai pasakojama apie gailestingą pirmųjų Jėzaus Kristaus mokinių veikimą ištikimai liudijant Prisikėlusįjį. Pagaliau Šv. Jono Evangelija užbaigiama patvirtinimu apie prisikėlusio Jėzaus atliktus darbus ir paliktus ženklus, kurie liudija Viešpaties meilę ir gailestingumą kiekvienam asmeniui.

Pratęsdamas šiuos svarstymus popiežius Pranciškus sakė, kad „mes galime kontempliuoti Viešpatį, kuris ir mus siunčia šiai gailestingumo sklaidos misijai, pasinaudodami tuo gailestingojo Jėzaus atvaizdu, kuris buvo apreikštas seseriai Faustinai“. Dar kartą priminęs XX amžiaus 4-ajame dešimtmetyje Vilniuje vienuolės šv. Faustinos Kovalskos išgyventą mistinę patirtį ir pagal ją nutapytą paveikslą, Šventasis Tėvas sakė, kad jame „mes galime matyti gailestingumą, kaip vieną šviesos spindulį, kuris eina iš Dievo vidinės gilumos“. Pereidamas per Kristaus širdį šis spindulys išsisklaido į įvairovę spalvų, kurių kiekviena savotišku būdu atspindi gailestingumo darbus ir visą neišpasakytą jų gausą. Iš tikrųjų, nors tie darbai yra begaliniai, kiekvienas iš jų turi savo nepakartojamą veidą – savo istoriją – ir todėl jie yra brangus turtas. Jų įvairovė yra žymiai didesnė nei Bažnyčios doktrinoje išvardijamas septynių gailestingumo darbų kūnui ir septynių gailestingumo darbų sielai sąrašas. Tas išvardijimas yra tik pirminė medžiaga, į kurią reikia orientuotis, kurią reikia perdirbti formuojant gailestingumo veiklą, kuri yra savotiškas kūrybinis procesas. Kiekvienas toks darbas turi būti gausinamas ir juo dalijamasi kaip Evangelijoje minimais duonos kepalėliais. Krikščioniškas gailestingumas tampa vaisingas, stiprėjantis ir visaapimantis. Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad „mes paprastai apie gailestingumo darbus galvojame individualiai, siedami su konkrečia iniciatyva. Iš dalies tai yra tiesa, kai kalbama apie konkrečių ligonių slaugą, vargšams skirtas valgyklas, benamių prieglaudas, išpažinčių klausymą, dvasinį vadovavimą ar nuoskaudų atleidimą. „Tačiau jeigu į gailestingumo darbus žiūrėsime kaip į visumą, tada jo objektas yra visas žmogaus gyvenimas ir apima visą būtį“, – aiškino Šventasis Tėvas.

Prašyti Dvasios malonės

Gyvenimas yra tarsi kūnas, kuris alksta ir trokšta, jis turi būti prirengtas, gauti prieglobstį ir turi būti lankomas, kad neliktų vienišas. Beje, tai svarbu ir tinkamai palydint į amžinybę, laidojant. Tai nė vienas iš mūsų, kaip bebūtų turtingas, negali pats padaryti. Netgi pats labiausiai klestintis žmogus miręs yra lyg bejėgis elgeta, ir jo laidotuvių korteže nėra nieko ypatingai prašmatnaus: juk į kapus nieko nenusineši. Gyvenimas yra kaip siela, kuriai reikalingas ugdymas, klaidų atitaisymas, padrąsinimas ir patarimas. Juk mums visiems visą mūsų gyvenimą yra reikalingas kitų patarimas ir atleidimas, buvimas greta ir ypač malda už mus. Šeima yra pirmutinė vieta, kurioje šie gailestingumo darbai yra praktikuojami taip natūraliai ir betarpiškai, kad tiesiog apie tai net negalvojama. O juk kai šeima su mažais vaikais praranda motiną, viskas pradeda griūti: „žiauriausia ir negailestingiausia skurdo forma yra be tėvų likę gatvės vaikai, kurie tampa įvairaus pobūdžio plėšikų grobiu“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Todėl kunigams ir visiems reikia prašyti malonės, kad jie būtų tikri gailestingumo ženklai ir įrankiai. Šia kryptimi reikia veikti ne tik konkrečiais darbais, bet ir projektų siūlymu, atitinkamų struktūrų įsteigimu, kad būtų kuriama tikra gailestingumo kultūra, kad mūsų valstybės būtų ne „organizuotas plėšikavimas“, bet tikras „organizuotas gailestingumas“. Ir jeigu mes pradedame taip nesavanaudiškai veikti, Šventoji Dvasia toj pat įsikiša mus sustiprindama, suteikdama energijos ir palaikydama tokį veikimą. Dvasia, kaip moko Šventasis Raštas, pati renkasi tam ženklus ir įrankius, kurie kartais gali atrodyti ne visada patys tinkamiausi.

Šventasis Tėvas pastebėjo, jog tam, kad gailestingumo darbai būtų geriau įsimintini, Dvasia renkasi savo įrankiais vargingiausius, nuolankiausius ir labiausiai nereikšmingus asmenis, kuriems patiems yra pirmiausia reikalinga, kad juos pasiektų dieviškasis gailestingumas. Kaip tik jie tokiu poveikiu gali būti geriausiai suformuoti ir pasirengę veiksmingai tarnauti kitiems, panašiai kaip patyrę ir išsigydę nuo priklausomybių gali efektyviai suprasti kitus, patekusius į tokią nelaimę, ir jiems padėti. Kreipdamasis vyskupas į rekolekcijose dalyvaujančius kunigus ir seminaristus, popiežius Pranciškus kalbėjo: „Džiaugsmas, suvokiant, kad mes esame „nenaudingi tarnai“, kuriuos Viešpats palaimino savo malone, sodina prie savo stalo ir tarnauja mums Eucharistijoje, yra patvirtinimas, kad mes pirmiausia esame ir turime būti įsijungę į Jo gailestingumo darbus“. Tikintieji yra laimingi susiburdami į gailestingumo darbus, švęsdami atgailą ir liturgiją švietėjiškoje ir karitatyvinėje veikloje, noriai priimdami ganytojiškas paskatas. Šventasis Tėvas perspėjo, kad ne visada pastoraciniai planai būna įgyvendinami, ypač kai jie yra pernelyg abstraktūs ir akademiški. Labai gausus tikinčiųjų dalyvavimas liturginėse iškilmėse bei piligriminėse kelionėse į didžiąsias šventoves gali pasirodyti anonimiškas, tačiau tai paprasčiausiai reiškia, kad daugybė veidų yra nukreipę savo žvilgsnį į Jėzų ir Mariją, viltingai laukdami gailestingumo. Tą patį galima pasakyti apie daugybę būdų, kuriais mūsų tikintieji dalyvauja įvairiose solidarumo iniciatyvose: kunigams reikia tai pripažinti, vertinti ir skatinti. „Kaip kunigai mes prašome dviejų Gerojo Ganytojo malonių – tos, kuri leistų būti vadovaujamiems mūsų tikinčiųjų sensus fidei, ir tos, kad būtume vadovaujami jų vargo jausmu“, – sakė popiežius Pranciškus. Abu šie jausmai yra susiję su sensus Christi, su tikra žmonių meile Jėzui ir tikėjimu į Jį.

Gerojo Ganytojo širdis

Paskutiniąją Kunigų jubiliejaus dieną, birželio 3-iąją, Šventasis Tėvas kartu su visais šventės dalyviais Šv. Petro aikštėje aukojo šv. Mišias. Bažnyčios liturgijoje tą dieną buvo švenčiama Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė (Sollemnitas Sacratissimi Cordis Jesu), palaimintojo popiežiaus Pijaus IX įsteigta lygiai prieš 160 metų (tuomet ji buvo švenčiama penktadienį po Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo garbinimui skirtos oktavos). Šv. popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu prieš du dešimtmečius Švč. Jėzaus Širdies iškilmėje pradėta minėti ir Pasaulinė maldų už kunigų šventumą diena. Šios intencijos svarbą pabrėžė popiežius Benediktas XVI, kuris 2009 metais per Švč. Jėzaus Širdies iškilmę pradėjo jo tuomet paskelbtuosius Kunigų metus. Tuo norima pažymėti, jog reikalinga visų bendruomenės tikinčiųjų bendruomenės malda, kad kunigai, atlikdami savo sakramentinę tarnystę „in persona Christi“, sektų Viešpačiu kiekvieną savojo gyvenimo akimirką, kad kiekvieno kunigo širdis būtų panaši į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį.

Praėjusį penktadienį Šv. Petro aikštėje aukotose šv. Mišiose ir Kunigų jubiliejaus homilijoje popiežius Pranciškus kvietė apmąstyti Jėzaus, Gerojo Ganytojo, širdį ir kunigų, širdis, kad jie savo tarnystėje būtų vieningi su Išganytoju. „Tikrojo Kristaus kunigo širdis žino tik dvi kryptis: Viešpaties ir savo žmonių“. Kunigo širdis yra perdurta Viešpaties meilės ir dėl šios priežasties jis daugiau nebežiūri į save (jam neberūpi trumpalaikiai pasaulio džiaugsmai), bet į Dievą ir savo brolius bei seseris. Kristaus kunigas yra visiškai atsidavęs Dievo tautai ir savo asmeninių poreikių niekada nekelia aukščiau už Dievo tautos reikalus, būdamas visuose sunkumuose arti jam patikėtų žmonių. „Toks kunigas, kaip bendrystės skatintojas, nelaukia sveikinimų ir komplimentų iš kitų, bet pirmasis stengiasi pasiekti visus, atmesdamas gandus, smerkimą ir pyktį. Jis kantriai išklauso savo žmonių problemas ir juos lydi su dosnia užuojauta sėdamas Dievo atleidimą. Jis nebara griežtai tų, kurie klaidžioja ar visai praranda savo kelią, bet visada pasirengęs juos sugrąžinti ir išspręsti visus sunkumus bei nesutarimus“, – sakė Šventasis Tėvas.

Taigi kunigas, kurio širdį pervėrė Dievo gailestingumas, jį nesavanaudiškai dalija kitiems. „Maldoje jis atranda Dievo paguodą ir supranta, kad nieko nėra galingesnio už Jo meilę, – aiškino popiežius Pranciškus tobulo kunigo savybes. – Dėl to jis patiria vidinę ramybę ir yra laimingas, galėdamas būti gailestingumo kanalu, tokiu būdu artindamas vyrus ir moteris prie Dievo širdies“. Kaip Gerasis Ganytojas džiaugiasi ne savimi, bet kitų ir su kitais tikru meilės džiaugsmu, taip ir kunigas junta šį džiaugsmą. Liūdesys nėra jam kasdienybė, kaip ir šiurkštumas jam svetimas, nes seka romios Dievo širdies pavyzdžiu. Baigdamas homiliją Šventasis Tėvas dėkojo kunigams už jų tariamą „taip“ savo gyvenimo aukojimui vienybėje su Jėzumi, nes „tai yra tyras džiaugsmo šaltinis“.

© 2016 „XXI amžius“