Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Vienos šeimos tremties pėdsakais

Daiva Červokienė

Sindaravičių šeima ir artimieji dar laisvoje Lietuvoje. Iš kairės: Juozas Ališauskas su dukra Danute Ona ant kelių, Stefanija Ališauskienė, stovi vyriausios sesers Onos Pradzeckienos dukra Marijona Pradzeckaitė, sėdi Marijona Sindaravičienė su jaunėliu Algiu ant rankų, Andrius Sindaravičius su viduriniuoju Albinu ant keliu; antroje eilėje stovi Petras Pradzeckas ir Ona Sindaravičiūtė (1938 metų nuotrauka)

Andriaus ir Marijonos Sindaravičių šeima buvo ištremta 1941-ųjų birželio 14 dieną kaip ir tūkstančiai kitų tautiečių. Andrius Sindaravičius, Andriaus (1899–1944) buvo eigulys, Lietuvos šaulių ir Lietuvių tautininkų sąjungų narys. Tai ir lėmė skaudų šeimos likimą. Jo žmona Marijona (1902–1979) kaip beveik visos moterys rūpinosi vaikais, namais ir ūkiu. Kartu buvo ištremti ir trys jų vaikai: Ona, Albinas ir Algis. 1988 m. spalio 20 d. nutarimu šeima reabilituota.

Netikėtas gyvenimo posūkis

Sindaravičių šeima gyveno Trakų apskrityje, Semeliškių valsčiuje, Baubonių kaime, maždaug trys kilometrai nuo Semeliškių miestelio. Tai buvo Semeliškių miestelyje gyvenusios mano močiutės Stefanijos Pulauskaitės-Ališauskienės vyresnės sesers šeima. Visos seserys Pulauskaitės anksti neteko tėvo ir motinos, buvo našlaitės, bet ne beturtės – tėvai dukrų „pasoga“ buvo pasirūpinę iš anksto.

Žmogaus dvasia – neįveikiama

Pagerbė Pirčiupių tragedijos aukas

Rūta Averkienė

Nuo paminklo Motinai einama į žudynių vietą

Pirčiupių tragedija neturi nutolusio laiko sampratos. Šiemet kaip ir kasmet birželio 3-iąją vėl paminėta ši liūdna data – 72-osios Pirčiupių kaimo tragedijos metinės. Susirinkę pagerbti 119 gyvų sudegintų pirčiupiečių, kasmet trumpai prisimename tragišką šio kaimo istoriją ir patys sau pasižadame, kad mes turime daryti viską, kad tokios tragedijos nepasikartotų.

Pirčiupių kaimo tragedijos paminėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje. Jas už gyvus, mirusius ir sudegintus pirčiupiečius aukojo ir Viešpaties palaiminimo visiems, kuriuos palietė ši baisi tragedija, prašė Valkininkų parapijos klebonas kun. Bronius Krakevičius.

Vėliau visi tylūs ir susikaupę sustojo prie paminklo Motinai. Čia ir prie memorialo buvo padėta gėlių ir uždegta žvakučių. Minėjimo dalyviai pėsčiomis ėjo į maždaug už kilometro esančią žudynių vietą, kurią žymi trys aukšti mediniai kryžiai, pastatyti tuoj po tragedijos. Iš viso tragedijos vietoje – koplytstulpis ir 46 kryžiai.