Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    šiandien
Laikas ir žmonės
Likimai
Ora et labora
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Laisvės daigai nelaisvės tamsoje

Kai tikėjimo laisvė buvo bedieviams

Irena Petraitienė

Kun. Vaclovas Aliulis MIC Ričardo Šaknio nuotrauka

1982, 1983, 1984 ir 1985 metų „Katalikų kalendorius žinynas“

Gegužės 26-ąją sukako vieneri metai, kai neturime tėvo marijono Vaclovo Aliulio (1921 03 14–1944 06 11–2015 05 26). Pirmaisiais Atgimimo metais jis Lietuvai buvo reikšmingas savo laikysena, išmintimi, asmeniniu pavyzdžiu, tvirta nuoseklia pozicija. Šiandien, be kita ko, norime prisiminti kun. Vaclovo Aliulio MIC Lietuvoje leisto vienintelio periodinio krikščionių leidinio „Katalikų kalendoriaus žinyno“ redagavimą sovietiniais metais.

„LKB kronikos“ puslapiuose

1983 m. kovo 30 d. Šiauliuose seminarą vesdamas Religijų reikalų tarybos (RRT) įgaliotinio pavaduotojas Petras Raslanas dvasininkams bandė aiškinti, kad Lietuvoje yra visiška tikėjimo laisvė, kasmet išleidžiama pakankamai religinės literatūros. Išgirdęs, jog didelė tos spaudos dalis pateko į Vakarus propagandai, kitą dalį paėmė bedieviai, o tikintiesiems liko tik trupiniai, P. Raslanas, iškėlęs ranką, parodė dvi maldaknyges ir pasiteisino: „Aš tik dvi paėmiau. Dėl religinės spaudos kreipkitės į kunigą Aliulį“. Šia ironiška užuomina įgaliotinis davė suprasti, jog žinąs apie tėvo Aliulio pastangas tikintiesiems parūpinti pogrindinės jo paties verstos religinės literatūros.

1985 m. birželio 28 d. į Vilnių RRT įgaliotinis Petras Anilionis sukvietė vyskupus ir vyskupijų valdytojus. Jiems piktai ir agresyviai kalbėjo pats įgaliotinis. Pirmas klausimas, kurį palietė P. Anilionis, – kandidatų parinkimas į Kauno Kunigų seminariją. Jis piktinosi, kad į Seminarijos dėstytojus siūlomi netikę kandidatai, o „tinkamų“ vyskupas Vincentas Sladkevičius nepraleidžia. Esą vyskupų pasiūlyti kandidatai kunigai M. Petkevičius, J. Mintaučkis, J. Tunaitis, B. Strazdas – arba seni, arba ligoniai, arba bemoksliai. Čia įsiterpė vyskupas V. Sladkevičius, ir už tai P. Anilionio buvo grubiai išbartas. Buvo pasiūlytas kun. V. Aliulis, kuris nei ligonis, nei senas, nei bemokslis. P. Anilionis atsakė: „Jūs nepažįstate Vaclovo Aliulio. Jis niekuomet nebus įleistas į Seminariją. Be to, jis atsisakė valdžios siunčiamas vykti į Ispaniją, o dabar jam ir taip visko pakanka“.

1986 m. balandžio 30 d. kun. Č. Kavaliauskas, Naujojo Testamento vertėjas, ir kun. V. Aliulis, Naujojo Testamento vertimo redaktorius, „Tarybinės moters“ žurnalui, kuriame buvo isšpausdintas diletantiškas straipsnios apie Švč. Mergelę Mariją, parašė viešą „LKB kronikoje“ spausdintą laišką: „Išvados liūdnos. Viena: autorius nesusipažinęs su graikiškuoju Naujuoju Testamentu, kuriuo bando remtis. Taip pat nėra išsiaiškinęs senovės izraelitų papročių bei įstatymų ir daugelio katalikiškosios teologijos sąvokų, smarkiai šlubuoja jo logika ir mokslinis sąžiningumas. Antra: populiariausias Tarybų Lietuvos žurnalas, mėgstamas ypač už madas, namų ūkio bei šeimos santykių patarimus, išeinantis dviem kalbomis, turintis daugiau kaip pusės milijono egzempliorių tiražą, taigi aplankantis ko ne kiekvieną lietuviškai ar lenkiškai kalbančią šeimą, pasirodo labai negerbiąs savo skaitytojų (didžiulė jų dalis – tikintieji!), nes išspausdino įžeidžiamu, pašaipiu tonu parašytą labai menką rašinį, kurio reikėtų gėdytis. Tiesa, girdime, kad daugelis skaitytojų, ypač inteligentų, turi imunitetą antireliginei propagandai ir paprasčiausiai neskaito antireliginių straipsnių (ypatingai šio autoriaus), nesitikėdami rasti juose objektyvios informacijos. Mažiau išsilavinusiuose sluoksniuose yra daugiau žmonių, neatpratusių bent iš dalies tikėti bet kokiu spausdintu žodžiu. Skelbdama tokį paviršutiniškai suregztą straipsnį, Redakcija parodė, kad savo skaitytojus laiko ir neišlavintais, ir nekritiškais. Tikintieji apskritai gal ir galėtų džiaugtis, kad jų pažiūros (įsitikinimai) puolamos taip nekvalifikuotai. Bet tikintieji ir Bažnyčia neabejingi tautos kultūrai ir teisėtai trokšta, kad idėjinė kova (jei ji neišvengiama) būtų vedama garbingai, kad verčiau ji taptų kultūringu dialogu. Galime tik apgailestauti, kad šviesųjį Marijos – mergaitės, motinos – idealą ėmėsi niekinti moterų žurnalas ir kad tokių abejotinų bei etinių kvalifikacijų žmonėms, kaip kalbamojo rašinio autorius, pavedama auklėti būsimus Lietuvos pedagoginius kadrus“.

1986 m. gegužės 17 d. Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, buvo minima prof. Stasio Šalkauskio 100 metų gimimo sukaktis. Apie jo gyvenimą, asmenybę ir veiklą dviejuose pamoksluose kalbėjo kun. V. Aliulis. Minėjime dalyvavo prof. S. Šalkauskio žmona, kuriai po pamaldų jaunimas ir tikintieji iš kitų Lietuvos miestų įteikė gėlių.

Vilniaus Katedra – istorijos barometras

1988 m. rugpjūčio 3 d. Kauno kunigų seminarijos bažnyčioje pirmą kartą sovietiniais metais vyko viešas kunigų simpoziumas, skirtas Švc. Mergelės Marijos metams, ir buvo paskelbta Bažnyčios nepriklausomybės deklaracija. „Laisvė nebūna dovanojama“, – kardinolo V. Sladkevičiaus ištarta frazė tapo Lietuvos savastimi ir programa. Kardinolas akcentavo, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčia daugiau nesivadovaus atgyvenusiais įstatymais religijos klausimu. Šis žingsnis reiškė, kad Lietuvos katalikų bendruomenė pritaria Sąjūdžio siekiams. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, sužinojusi apie ryžtingus Bažnyčios veiksmus, nutarė kviesti dvasininkus į rengiamą Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą. 1988 metų rugsėjį pas tėvą V. Aliulį apsilankęs ekonomistas akademikas Antanas Buračas perdavė Iniciatyvinės grupės pageidavimą bendradarbiauti. Kunigas apie tai iškart informavo vyskupus. Labai greitai buvo suformuota Bažnyčios atstovų grupė Sąjūdyje. Vyskupai bei vyskupijų valdytojai parinko po šešis drąsius ir veiklius kunigus kiekvienoje iš šešių vyskupijų, dar keli buvo išrinkti rajonuose. Grupėje dirbo pora katalikų vienuolių.

Kartu su t. V. Aliuliu į Sąjūdžio veiklą aktyviai įsitraukė ir artimas jo bičiulis, buvęs ilgametis Marijonų provincijolas t. Pranas Račiūnas, apie kurį rašydamas išdėstė bendrą jų siekį: ,,Lietuvos laisvė ir jos žmonių dvasinis bei dorovinis atgimimas – apie tai svajota ir už tai kentėta jau kelis dešimtmečius“. Kritikavo visas programas, kuriose nebuvo pakankamai pabrėžiamas dorinis atgimimas, gyvojo pavyzdžio svarba. 1988 m. spalio 21 d. Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime įsimintiną žodį tarė t. V. Aliulis: ,,... Stebimės, kad mokytos galvos sakosi negalinčios suprasti, kaip galėjo įsigalėti stalininė savivalė, kur yra jos šaltinis. O šaltinis tas pats, kaip ir hitlerinės savivalės. Vienintelė partija, net be frakcijų (plojimai). Tai niekuomet negarantuoja demokratiškumo...“

Sąjūdžio steigiamajame suvžiavime garsiai prabilta apie mintį, kuri jau seniai nedavė ramybės tikintiesiems, – Vilniaus Arkikatedros susigrąžinimą. Suvažiavimas audringai pritarė šiam reikalavimui. „Nors sovietai ir jautė spaudimą, bet pasiduoti nenorėjo, – vėliau kalbėjo t. V. Aliulis. – Jie pasiūlė Katedros dvivaldystę – ryte ir sekmadieniais bažnyčia gali naudotis kunigai ir atlikinėti apeigas, o kitu laiku tegu ji tarnaus aiškiai neapibrėžtiems visuomeniniams tikslams“. Vyskupai ryžtingai atsakė: „Nesutinkame eiti į savo Katedrą tik valandai, privalome ją turėti be jokių sąlygų“. Supratę, kad daugiau Vilniaus Arkikatedros neišlaikys, suvažiavime dalyvavę partijos ir vyriausybės vadovai paskelbė, jog atiduoda ją tikintiesiems. ,,Nesitikėjom, kad Arkikatedrą pavyks atgauti taip greitai. Sovietų represijų metais niekas nedrįso apie tai garsiai kalbėti“, – atsiminimuose rašė vyskupas Juozas Tunaitis. Religinių kultų reikalų taryba Maskvoje buvo gavusi ne vieną laišką iš Lietuvos su prašymais atgaivinti Šventaragio slėnyje stūksantį tikėjimo simbolį, tačiau komunistai nesileido į kalbas: kultų reikalų tarybos įgaliotinis visada sakydavo tą patį – Lietuvoje bažnyčių užtenka. „Tėvo Vaclovo Aliulio pozicija ir kalba komunistų partijos bosams sukėlė spontanišką reakciją: vyriausybės ložėje sėdėjęs LKP CK pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas pakilo ir garsiai pasakė, kad Vilniaus Arkikatedra grąžinama tikintiesiems“, – griausmingas ovacijas sukėlusį momentą paminėjo istorikas Arūnas Streikus. Kun. V. Aliulis už tai A. Brazauskui įteikė didelę raudonų rožių puokštę.

Geroji naujiena buvo paskelbta 1988 m. spalio 22 d. Vilniaus Sporto rūmuose Steigiamojo Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo metu. Tą dieną paskutinis pranešėjas buvo kun. V. Aliulis. Jis perskaitė Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchijos deklaraciją dėl Sąjūdžio programos, kurioje buvo sakoma, kad „Bažnyčia kartu su visuomenės dauguma džiaugiasi pakilusiu mūsų tėvynainių aktyvumu ir pritaria svarbiausiems Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio siekiams...“ Kun. V. Aliulis paskelbė, kad kitos dienos ryte, 7 val. 15 min., šv. Mišios bus aukojamos prie uždarytos Katedros durų, o pamaldoms vadovaus kardinolas V. Sladkevičius. 1989 m. vasario 5 d. po 40 metų trukusio neteisėto atėmimo Lietuvos tikintieji iškilmingai sugrįžo į su lietuvio dvasia nedalomai suaugusią Tautos šventovę – Vilniaus Katedrą. Vasario 3 diena visoje Vilniaus arkivyskupijoje buvo paskelbta kaip pasninko ir atgailos diena. Iškilmių dieną nuo pradžios nekantriai laukiančius maldininkus pasveikino, primindamas Katedros istoriją, jos reikšmę lietuvių tautai kun. V. Aliulis: ,,... Katedra – mūsų tautos istorijos barometras. Kai šviesu krašte, šviesu ir Katedroje; kai tamsu krašte – tamsu Katedroje. Istorijos bėgyje ji buvo dažnai nuniokojama, bet visada, kai tik atsikurdavo kraštas, atsikurdavo ir Katedra... Pradėsime brangias iškilmes, – tęsdamas kalbėjo t. V. Aliulis. – Šie atsinaujinimo metai išgyvena vieną iš savo šventų viršūnių – sugrįžtame į pirmąją Lietuvos šventovę – Vilniaus Katedrą. Po mūsų kojomis – protėvių, gyvenusių prieš 600–800 metus, kaulai, krikščioniškų altorių ir aukurų likučiai. Čia Mindaugo, Jogailos statytų Katedrų pamatai, kunigaikščio Vytauto statytos sienos, čia daug kentėjusi ir vėl prisikėlusi mūsų šventoji Katedra“.

„Katalikų pasaulio“ pėdomis

Gavęs bažnytinės vadovybės palaiminimą kun. V. Aliulis, tapęs Sajūdžio Seimo Tarybos nariu, virsta aktyviu visuomenės veikėju. Jo straipsnių atsiranda anuomet populiariame ,,Gimtajame krašte“ (1988 metais – ,,Apie tikybos laisvę ir statistiką“, kur jis faktais paneigia propagandinius rašinėjimus apie buvusią religijos ir jos spaudos laisvę; ,,Šeima Lietuvoj... ir tylinti Bažnyčia“ – apie šeimų netvirtumo priežastis), naujuose leidiniuose – ,,Atgimime“, ,,Sąjūdžio žiniose“ ir kitur. Tėvas Vaclovas dalyvavo įvairiuose renginiuose, susitikimuose, diskutavo apie dvasinę kultūrą, ieškojo sutarimo su prieš lietuvius kurstomais lenkais (tai dar ilgai bus jo straipsnių, interviu, pasisakymų tema Lietuvoje ir Lenkijoje, ne tik lietuvių, o ir lenkų kalba), rūpinosi bažnytinės muzikos reikalais, dalyvavo M. Valančiaus blaivystės sąjūdžio steigiamojoje konferencijoje. Ypač svarbus uždavinys – įsteigti katalikišką žurnalą. Apie tai vėliau „Artumoje“ jis rašė: „Prabėgus savaitei po Lietuvos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo, „Žinijos“ draugijos salėje vyko visuomeninė konferencija, skirta kultūros klausimams. Pertraukos metu sutiktas Kompartijos sekretorius Lionginas Šepetys ir beklausiąs manęs: „Jūs, Bažnyčia, tikriausiai ir spaudos norėsite?“ Nedvejodamas atsakau: „Be abejo, norėsime populiaraus žurnalo“. „O kokio tiražo?“ Nemirktelėjęs atsakau: „100 tūkstančių“. „Gerai, tegul vyskupai kreipiasi į valdžią su prašymu“. Dar po pusantros savaitės vyksta pamaldos Katedros aikštėje, nes Katedra dar nešventinta. Ta proga susirinkusiems vyskupams ir vyskupijų valdytojams pranešu tą iš Šepečio gautą naujieną. Kuriamas redakcijos branduolys. Bemaž tris mėnesius užtruko visokie derinimai su įstaigomis, tvarkančiomis leidybą, popieriaus tiekimą bei leidinių platinimą, kol 1989 m. vasario 5 d., kartu su Vilniaus Katedros šventinimu, galėjo pasirodyti katalikiškas periodinis leidinys, pirmas nuo 1940 metų vidurvasario. Gerą pusmetį buvome vienišiai, tik spalio mėnesį sulaukėme sesės, žurnalo „Caritas“. Būdinga, kad „Katalikų pasaulį“ platino tie kunigai, kurie buvo kūrę ir platinę „Katalikų Bažnyčios kroniką“ ir kitus pogrindžio leidinius, o kurie sovietmečiu buvo nuleidę rankas, daugelis ir dabar jų nepakėlė... Man labai įstrigo į atmintį ir vaizduotę dvi dienas trukęs „Caritas“ draugijos didingas steigiamasis suvažiavimas Kaune 1989 metų pavasarį. Šios draugijos iniciatorė, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų tuometinė vadovė Albina Pajarskaitė užbrėžė jai daug įvairesnius ir platesnius tikslus negu vien bažnytinė labdara. Žymiausi jų – krikščioniškos šeimos ugdymas ir tautinės bendrijos kūrimas. Praktiškai tai buvo užmojis vykdyti Lietuvos Sąjūdžio uždavinius krikščioniškomis priemonėmis, sąryšyje su Bažnyčia ir, pirmiausia, moterų jėgomis“.

„Katalikų kalendoriuje žinyne“ kunigo nekrologe drausta minėti brandžiausius kunigiško gyvenimo metus!

Kun. V. Aliulis buvo pirmasis sovietmečiu Lietuvoje leisto vienintelio periodinio krikščionių leidinio „Katalikų kalendorius žinynas“ redaktorius. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pernai Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje aukotose kun. V. Aliulio MIC laidotuvių šv. Mišiose sakė: „Beveik neįtikėtina, kaip su kelių bendradarbių pagalba jis sugebėjo sovietmečiu paruošti ir išleisti lietuvišką Mišiolą bei skaitinius, liturginį maldyną ir „Katalikų žinyną“. 1991 metais pradėto leisti žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ pirmasis redaktorius Petras Kimbrys rašė: „Nusprendžiau susirasti tėvą Vaclovą Aliulį MIC artėjant didžiajam šv. Kazimiero jubiliejui 1984 metais. Buvau matęs ir vartęs 1982 metais pradėtą leisti „Katalikų kalendorių-žinyną“. Kaip pastebėjau, vyriausiasis redaktorius turėjo ambicijų ne vien padaryti jį informaciniu žinynu, bet ir įdėti aktualių straipsnių, kiek tai buvo galima sovietinės cenzūros sąlygomis, nes dėl kiekvieno straipsnio tekdavo pakovoti su „globojančiomis institucijomis“. Pavyzdžiui, 1985 metais norėta paminėti pal. Mykolo Giedraičio 500 metų sukaktį, tačiau nepavyko įdėti nė vieno teksto apie jį. Seniai mirusio ir oficialiai nepaskelbto palaimintuoju žmogaus kultas, pasirodo, buvo pavojingas sovietinei santvarkai. Derybų nebūdavo. Kartais dėl kai kurių dalykų, pavyzdžiui, tam tikrų iliustracijų, tėvas V. Aliulis lengvai nepasiduodavo, kovodavo, bet būdavo tam tikrų ribų, kurių negalėdavai peržengti... Tėvas Vaclovas – nepaprastai gabus žmogus, puikus žodžio meistras, didelis eruditas ir tikras intelektualas, priekabus ir tikslus redaktorius bei leidėjas – daug iš jo išmokau“.

1984 m. sausio 13 d. į RRT įgaliotinio įstaigą buvo iškviesti kun. V. Aliulis, arkivyskupijos valdytojas kun. Algirdas Gutauskas bei Šv. Dvasios bažnyčios klebonas kun. Aleksandras Kaškevičius. Pastarųjų dviejų, kaip liudininkų, akivaizdoje įgaliotinio pavaduotojas Eduardas Juozėnas išbarė kun. V. Aliulį, kam Šv. Dvasios bažnyčioje lenkų kalba pasakytame pamoksle užstojo nuteistą kun. Sigitą Tamkevičių. Pamoksle kun. V. Aliulis priminė tikintiesiems, jog net kalėdinės eglutės suruošimas vaikams buvo palaikytas antitarybiniu renginiu. Tuo pačiu metu visos vyskupijų kurijos gavo Lietuvos Liturginės komisijos pirmininko kun. V. Aliulio raštą, kuriame rašoma: „Esame painformuoti, kad kaip valstybiniuose, taip ir ,,mūsų leidiniuose neturi būti biografijose ar nekrologuose minimi vadinami asmenybės kulto laikų represavimo faktai. Todėl nekrologe kunigo, kuris buvo įkalintas, pavyzdžiui, nuo 1949 iki 1957 metų, reikia rašyti: „...iki 1949 metų buvo... klebonas. Nuo 1957 metų pradėjo dirbti kaip... altaristas ir panašiai, o paties 1949–1957 metų tarpsnio neminėti“. Mat kaip! Kunigo nekrologe neminėti pačių brandžiausių kunigiško gyvenimo metų! Kodėl? Gal todėl, kad visi galvotų, jog kunigas tais metais buvo metęs kunigystę? Ar todėl, kad prisidėti prie tolimesnio mūsų tautos istorijos klastojimo. Vienas pamokslininkas, laidojant kunigą, užuot atvirai pasakęs, kad velionis kentėjo lageryje, pareiškė, kad jis turėjo priverstines atostogas. Tikintieji buvo pasipiktinę, pamokslininką įspėjo ne tik kunigai, bet ir patys tikintieji“.

Štai, pavyzdžiui, 1984 metų „Katalikų kalendoriuje žinyne“ spausdintame kun. Juozo Adomaičio (1901 10 26–1929 06 16–1983 05 03) nekrologe jo biografijoje rašoma, kad 1945–1951 metais jis buvo Griškabūdžio klebonas ir Naumiesčio dekanas. Paskui keleri metai „pradingsta“ ir jau rašoma, kad kun. J. Adomaitis 1956–1958 metais vikaravo Marijampolėje, o 1958 metais paskirtas Alytaus klebonu ir dekanu. Vis dėlto jis nuo 1951-ųjų iki 1956-ųjų nebuvo metęs kunigystės, kaip galėjo pagalvoti jo nepažinojęs skaitytojas. 1951 m. gegužės 15-ąją kun. J. Adomaitis buvo suimtas ir atvežtas į Kauną, Saugumo būstinę Laisvės alėjoje, vėliau – į Lukiškių kalėjimą Vilniuje, o rugpjūčio 25 dieną – Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų ministro sprendimu nubaustas 10 metų bausme pataisos darbų lageryje už „antisovietinę agitaciją“. Kun. J. Adomaitis 1974 metais parašė „Atsiminimus“, kurie liko rankraštyje. Juose apie tą laiką rašė: „Tuo metu Griškabūdyje gyventi buvo nelengva. Mat vietinės administracijos įvairūs pareigūnai, enkavėdistai, stribai, finansininkai nuolat pas mane landžiojo su įvairiais įsakymais, reikalavimais, pasiaiškinimais. Beveik kasdien būdavau kviečiamas į vieną ar kitą įstaigą, reikalaujant stribams ar kitiems pareigūnams, važiuoti tai į partizanams gaudyti „ablavus“, tai į kaimus įvairioms gyventojų egzekucijoms daryti, tai vėl nežinia kokiais reikalais. (...) Kai būdavo skelbiami kokie rinkimai, visada apskrities viršininkas išsikviesdavo mane ir mokydavo, įtikinėdavo, įsakinėdavo rinkimus bažnyčioje skelbti, raginti tikinčiuosius, kad eitų balsuoti, kad būtų pakeičiamas pamaldų laikas, sutrumpinant pamaldas ar visai jų nedaryti, kad „nekliudytų“ žmonėms balsuoti. Visada atsisakiau, pareikšdamas, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės ir kad aš neturiu teisės ir negaliu Bažnyčios veiklos velti į politiką. (...) Gyvenant Griškabūdyje, teko patirti nemaža pavojų ir žiaurumų. Pavyzdžiui, pastoracijos tikslu lankant parapijiečius, tekdavo užtikti viename gyvenamo namo gale belaukiančius šeimininkus, o kitame – būrį partizanų. Juos lankyti ne visuomet būdavo atsargu, nes dažnai partizanai, kad nebūtų atpažinti, persirengdavo enkavėdistų uniforma, o enkavėdistai, kad galėtų suklaidinti žmones, persirengdavo partizanais. Pasitaikydavo ir į „ugnį“ patekti“. Kun. J. Adomaitis kalėjo Vladimiro, Gorkio kalėjimuose. Iš jų paleistas 1956 metų gegužę.

O štai 1985 metų „Katalikų kalendoriuje žinyne“ apie kun. Napoleoną Norkūną (1926 10 01–1960 04 13–1984 06 28) rašoma, kad jis „1947 m. įstojo į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti lituanistikos. Sustiprėjus religiniams įsitikinimams, baigęs keturis universiteto kursus, 1955 metais stojo į Kauno kunigų seminariją ir 1960 m. balandžio 13 d. vysk. J. Steponavičiaus buvo įšventintas kunigu“. Kun. N. Norkūno nepažįstančiam skaitytojui galėjo susidaryti įspūdis, kad jis buvęs labai negabus: studijavęs universitete septynerius ar aštuonerius metus ir jo nebaigęs, tada stojęs į Kunigų seminariją. Nepaminėti „Stalino universiteto“ metai.

Apie kiekvieno kunigo patirtas stalinines represijas „Katalikų kalendoriuje žinyne“ nebuvo užsimenama.

„Ateities“ sąjungai atgimstant

„LKB kronika“ pranešė, jog 1989 m. sausio 7 d. į Vilniaus Dailininkų namus susirinko ateitininkai sendraugiai, visuomenės atstovai, studentai ir moksleiviai atkurti Ateitininkų sąjungą, t.y. supažindinti dabartinį jaunimą su sąjungos istorija, tikslais, visiems kartu aptarti organizacijos veiklos galimybes.

Susirinkimą bendra malda pradėjo kun. V. Aliulis. Į prezidiumą buvo pakviesti: garbės narė prof. Stasio Šalkauskio našlė J. Šalkauskienė, buvęs politinis kalinys, ateitininkas sendraugis Viktoras Petkus, mokytojas Vytautas Toleikis.

Kun. V. Aliulis, aptardamas ateitininkų ideologijos klausimus, akcentavo, kad katalikiško jaunimo sąjunga „Ateitis“ yra plataus lavinimosi sąjunga, kurios tikslas –brandi asmenybė: „Tai šviesi, nuotaikinga, dainuojanti ir giedanti organizacija. Jos tikrais nariais gali būti tik praktikuojantys katalikai, prijaučiantys organizacijos ideologijai – kandidatais. Ateitininkai į savo gretas kvies jaunimą, kuriam tikėjimas, humanistiniai siekiai – dora, artimo ir Tėvynės meilė – dar neprarado savo tikrosios reikšmės“. Konferencija išrinko atkuriamojo Ateitininkų federacijos suvažiavimo rengimo komitetą. Ateitininkai sendraugiai pasirašė ir paskelbė Ateitininkų federacijos atkūrimo Lietuvoje aktą: „Lietuvos sostinėje Vilniuje 1989 m. sausio 7 d. susirinkę ateitininkai sendraugiai bei kiti visuomenės atstovai po įvairiausių negandų ir išgyvenimų iškilmingai skelbia atkurtą Ateitininkų federaciją Lietuvoje iš naujo patvirtindami, kad „Ateitininkų judėjimas“ ir savo kilme, ir savo uždaviniais yra lietuvių tautos antrasis, būtent dvasinis, atgimimas, kuris, viena vertus, remiasi tautiniu jos atgimimu, o kita vertus, suteikia jam aukštesnės, neprarandamos reikšmės. Todėl ateitininkas turi būti pasiryžęs tarnaudamas kartu Dievui ir Tėvynei dėti visas pastangas svarbiausiajam savo tikslui pasiekti: „Visa atnaujinti Kristuje!“ Kun. V. Aliulis į klausimą, „kas Jus paskatino įsitraukti i Ateitininkijos atsikūrimą“ atsakė: „Kas paskatino? Tai bent klausimas! Širdis ir sąžinė. Juk šalia mano vienuoliškųjų marijoniškų gražiausi jaunystės išgyvenimai siejosi su Ateitininkija, ir joje mačiau vilties iš sovietinės nakties atsigauti...“

© 2016 „XXI amžius“