Pirmasis puslapis
Aktualijos
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Gailestingumo metų šventieji

Popiežius Pranciškus kanonizavo vienuolijų kūrėjus iš Lenkijos ir Švedijos

Kanonizacijos iškilmių šv. Mišiose dalyvavo dešimtys tūkstančių maldininkų iš daugelio šalių

Naujieji šventieji Marija Elžbieta Heselblad OSsS ir Stanislavas Papčinskis MIC

Popiežius Pranciškus, dideliam Lenkijos ir Švedijos, kurias jis šiemet ruošiasi aplankyti, tikinčiųjų džiaugsmui, pirmosiose Gailestingumo metų kanonizacijos iškilmėse šventaisiais paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo (Marijonų) vienuolijos steigėją lenką kunigą Stanislovą Papčinskį MIC (Stanislaus Papczynski, 1631–1701) ir Šv. Brigitos Švč. Išganytojo (Brigitiečių) kongregacijos atkūrėją švedę vienuolę Mariją Elžbietą Heselblad OSsS (Maria Elizabeth Hesselblad, 1870–1957). Birželio 5 dieną, sekmadienį, Romos Šv. Petro aikštėje vykusiose iškilmėse dalyvavo dešimtys tūkstančių maldininkų, atvykusių iš tų kraštų bei kitų šalių (įskaitant Lietuvą bei Estiją). Lenkijos valstybinei delegacijai vadovavo šalies prezidentas Andžiejus Duda (Andrzej Duda), o Švedijos – kultūros ministrė Alisa Bach Kunkė (Alice Bah Kuhnke), su kuriais Šventasis Tėvas prieš pamaldas susitiko privačioje audiencijoje.

Kartu su popiežiumi Pranciškumi kanonizacijos šv. Mišias koncelebravo 40 kardinolų, 30 arkivyskupų bei keli šimtai kunigų. Tarp koncelebrantų buvo Lenkijos vyskupų konferencijos pirmininkas Poznanės arkivyskupas Stanislovas Gadeckis (Stanislaw Gadecki), Krokuvos arkivyskupas kardinolas Stanislovas Dzivišas (Stanislaw Dziwisz) ir kiti šalies ganytojai bei Švedijos sostinės Stokholmo katalikų vyskupas Andersas Arborelijus (Anders Arborelius). Buvo atvykusi ir Švedijos Liuteronų Bažnyčios vadovė Upsalos arkivyskupė Antjė Jakelen (Antje Jackelen). Kaip žinoma, Lenkija yra katalikiška šalis (iš 39 mln. jos gyventojų 95 proc. yra katalikų), o 9 mln. gyventojų turinčioje Švedijoje vyrauja liuteroniškas protestantizmas, katalikų tėra apie 150 tūkstančių. Koncelebracijoje dalyvavo ir lietuviškojo Sūduvos krašto, kuriame tėvai marijonai ypač veiklūs, ganytojas, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila.

Mindaugas Buika

Istorinių aplinkybių įtaka

Kanonizacijos apeigų pradžioje buvo prie altoriaus iškilmingai atneštos kandidatų į šventuosius relikvijos, o Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, kardinolas Andžielas Amatas (Angelo Amato), kriepdamasis į Šventąjį Tėvą, pristatė jų biografijas, iškeldamas gyvenimo dorybes ir nuopelnus Bažnyčiai. Šventasis Stanislovas (pasaulietinis vardas Janas Papčinskis) gimė 1631 metų gegužės 18 dieną Podegrodzėje (netoli Stary Sačo miesto pietinėje Lenkijoje), neturtingoje, bet pamaldžioje kalvio šeimoje. Buvo jauniausias iš aštuonių vaikų, todėl pagalbiniuose ūkio darbuose daugiausia ganė avių bandą. Jausdamas dvasinį pašaukimą ir stiprėjantį troškimą siekti mokslo, atsiribodamas nuo jaunatviškų malonumų ir įveikdamas materialistinius sunkumus, studijavo jėzuitų ir tėvų piaristų kolegijoje. 1654 metais įsijungė į švietėjišką tuomet neseniai Ispanijoje įkurtą ir Lenkijoje aktyviai veikusią piaristų vienuoliją (Ordo Clericorum Regularium pauperum Matris Dewi Scholarum Piarum), priimdamas Jėzaus ir Marijos Stanislovo vardą. 1956 metų liepos 22 dieną davęs amžinuosius įžadus, tapo pirmuoju lenku – šios kongregacijos nariu, o 1661 metų kovo 17 dieną priėmė kunigystės šventimus. Dar mokydamasis seminarijoje pradėjo rašyti gilius traktatus (kaip tuomet buvo įprasta, lotynų kalba) retorikos, pedagogikos, teologijos, patriotinėmis temomis, jie įgijo populiarumą Lenkijoje, buvo perspausdinami. Pasižymėjo ir kunigiškoje tarnystėje kaip aukštuomenės dvasinis vadovas ir vargšų globėjas, atsidavęs nuodėmklausys. Rašoma, kad jo patarimų prašė Lietuvos ir Lenkijos Sandraugos karalius Jonas II (Sobieskis), o penitentu buvo apaštališkasis nuncijus arkivyskupas Antonijus Pijonatelis (Antonio Pionatelli), vėliau popiežius Inocentas XVII.

Nebūdamas patenkintas dėl savosios vienuolijos provincijoje įsivyravusių prasilenkimų su griežto vienuoliško gyvenimo nuostatomis, kunigas S. Papčinskis nusprendė ją palikti, kad galėtų kurti naują bendruomenę. Gavęs generalinio vyresniojo leidimą (dispensą), jis 1670 metais pasitraukė iš piaristų kongregacijos ir su Poznanės vyskupo Stefano Viežbovskio (Stefan Wierzbowski) palaikymu parengė naujos vienuolijos statutą „Norma vitae“, pagal kurį 1673 metų spalį įkūrė bendruomenę, kurią tėvai marijonai laiko savojo ordino pradžia. Joje iš pat pradžių ypatingas dėmesys skiriamas Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo kultui, kurio plėtotė buvo užbaigta beveik po dviejų šimtmečių, 1854-aisiais popiežiui Pijui IX paskelbus atitinkamą tikėjimo tiesą (dogmą). Tai, kad Dievo Gimdytoja neturėjo jokios nuodėmės sutepimo ir nuo pat savo prasidėjimo momento ji buvo apdovanota ypatingo šventumo spindesiu, patvirtino ir Vatikano II Susirinkimas savo dogminėje konstitucijoje „Liumen Gentium“. Kitas svarbus šv. Stanislovo įsteigtos Marijonų vienuolijos tarnystės bruožas buvo malda už mirusias sielas tų žmonių, kurie į amžinybę išėjo nepasirengę ir kenčia skaistykloje. Tuo metu, XVII amžiuje, Rytų Europoje vyko nuolatiniai karai, Lietuvos ir Lenkijos Sandraugai teko kovoti su agresyviais Švedijos, Rusijos, Turkijos siekiais. Kupinas patriotizmo ir meilės tėvynei tėvas S. Papčinskis dirbo kariuomenės kapelionu ir su gailesčiu matė, kaip daug kovotojų žūva nepasirengę susitikimui su Viešpačiu. Pats patyręs mistines skaistyklos kančių vizijas, jis skatino pamaldumą už mirusių sielų gelbėjimą atgailos liturgijoje. Savosios vienuolijos narius jis skatino ruošti kelionei į amžinybę ir tuomet gausių epidemijų aukas, klausyti jų išpažinčių, atnaujinti tikėjimą. Šventasis Stanislovas pabrėžė, kad išraiškingas Evangelijos skelbimas turi būti derinamas su pavyzdingu vienuoliško gyvenimo liudijimu būdingoje askezėje, todėl, pavyzdžiui, marijonams draudė vartoti degtinę ir kitus stiprius alkoholinius gėrimus.

Trečia svarbi jo užduotis marijonams – ypatinga pagalba vargšams ir marginalizuotiems žmonėms. Tam jis pats su apaštališku uolumu buvo atsidėjęs iki gyvenimo pabaigos.

Lietuvių  marijonų nuopelnai

Tėvas S. Papčinskis šventumo ir didelio moralinio autoriteto garbėje mirė 1701 metų rugsėjo 17 dieną Gora Kalvarija vienuolyne ir jo Dievo Motinos šventovėje buvo palaidotas. Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis, laimindamas savo dvasinius sūnus marijonus, jis dar kartą prašė jų ištikimai laikytis savųjų įžadų. Kad pirmosios lenkiškos vienuolijos steigėjo nuopelnai buvo pripažinti ne tik bažnytinėje, bet ir valstybinėje plotmėje, rodo tai, kad 1764 metais Lietuvos ir Lenkijos Sandraugos seimas priėmė rezoliuciją, kuria kreipiamasi į Šventąjį Sostą su prašymu pradėti jo kanonizacijos bylą. Netrukus, 1767 metais, ji buvo pradėta, tačiau dėl susidariusių istorinių aplinkybių (karų, valstybės likvidavimo, ją aneksavusios carinės Rusijos draudimo vienuolijai veikti) tyrimas buvo sustabdytas ir atnaujintas tik 1953 metais, popiežiaus Pijaus XII rūpesčiu. Jis tapo dar intensyvesnis lenko popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato metu, herojiškas tėvo S. Papčinskio gyvenimo vertybes jam dekretu patvirtinus 1992 metais. Beatifikacijai reikalingą stebuklingą išgijimą, meldžiant Dievo tarno kunigo Stanislovo užtarimo, patvirtino jau popiežius Benediktas XVI 2006 metų pabaigoje, o jo delegatas, valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė (Tarcisio Bertone) 2007-ųjų metų rugsėjo 16 dieną Lieheno Dievo Motinos šventovėje Lenkijoje jį paskelbė Bažnyčios palaimintuoju. Pagaliau 2016 metų sausį popiežius Pranciškus patvirtino antrąjį stebuklingą išgijimą, įvykusį su palaimintojo kunigo S. Papčinsio užtarimu, ir tai įgalino jo kanonizaciją. Šventasis Tėvas lankysis Lenkijoje liepos pabaigoje, Krokuvoje vykstančių Pasaulio jaunimo dienų renginiuose.

Norisi nors keliais bruožais priminti Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo vienuolijos (Ordo Mariae Immaculatae conceptionis) kelią į Lietuvą ir radikalų lietuvių marijonų įnašą į jos atnaujinimą bei reformą. Marijonų misijas Lietuvoje jau po steigėjo mirties, XVIII amžiaus viduryje, pradėjo tuometinis vienuolijos vyresnysis, Dievo tarnas Kazimieras Vyšinskis, kuris rūpinosi bendruomenės plėtra visoje Europoje, įkūrė vienuolyną net tolimoje Portugalijoje. Bendruomenė buvo ypač aktyvi Sudūvos krašte ir jos vardą įgijęs Marijampolės miestas tapo faktišku jos centru. Tačiau dėl istorinių aplinkybių (carinės Rusijos vykdytų persekiojimų ir draudimo veikti) vienuolija ėmė nykti ir XX amžiaus pradžioje Marijampolėje bebuvo likęs tik vienas jos narys – generalinis vyresnysis kunigas Vincentas Senkus (1840–1911). Štai tuomet jos atkūrimu ir atnaujinimu energingai (slapta nuo carinės valdžios) su bendražygiais užsiėmė tuometinis Sankt Peterburgo dvasinės akademijos vicerektorius kunigas Jurgis Matulaitis-Matulevičius (1871–1927), kuris, nepaisant vėlesnių aukštų ganytojiškų Vilniaus vyskupo ir apaštalinio vizitatoriaus Lietuvoje arkivyskupo pareigų, liko marijonų generaliniu vyresniuoju iki mirties. Didžiuliai arkivyskupo Jurgio Matulaičio MIC nuopelnai savo vienuolijai, Bažnyčiai ir Lietuvai bei švento gyvenimo liudijimas buvo pripažinti, popiežiui Jonui Pauliui II 1987 metais jį paskelbiant palaimintuoju. Tai buvo pirmasis žymus marijonas, iškeltas į Bažnyčios ir altorių garbę. Jo darbus vienuolijos atkūrimo ir stiprinimo Lietuvoje, Romoje ir JAV tęsė lietuvis vyskupas Pranciškus Būčys MIC (1872–1951), taip pat generaliniu vyresniuoju likęs iki mirties. Sovietinės okupacijos laikotarpiu marijonų veikimą Lietuvoje pogrindžio sąlygomis palaikė tokie žymūs Bažnyčios veikėjai, kaip pirmasis nepriklausomos Lietuvos kardinolas Vincentas Sladkevičius MIC (1920–2000) ir tėvas Vaclovas Aliulis MIC (1921–2015). Popiežius Jonas Paulius II 1999 metais palaimintaisiais paskelbė Antrojo pasaulinio karo kankinius, Baltarusijoje nacių nužudytus tuometinės Vilniaus arkivyskupijos kunigus marijonus Jurgį Kašyrą (Kaszyra) ir Antaną Leščevičių (Leszczewicz). Beatifikacijos byla užvesta ir Latvijos marijonui kunigui Jonui Mandrikui, sovietinių enkavėdistų nužudytam 1953 metais, malšinant Vorkutos lagerio politinių kalinių sukilimą. Šis herojiškas dvasininkas ištikimai vykdė vienuolijos steigėjo šv. S. Papčinskio nurodymą ruošti žmones mirčiai ypatingomis sąlygomis ir teikdamas absoliuciją sukilusiems Vorkutos kaliniams kartu su jais buvo nušautas.

Seserų brigitiečių kongregacijos atsikūrimas

Maždaug tuo pat metu, kaip palaimintasis Jurgis Matulaitis atnaujino XX amžiaus pradžioje beužgęstančią marijonų vienuoliją, naujoji šventoji Marija Elžbieta Heselblad atkūrė Švedijoje XIV amžiuje įsteigtą ir dėl reformacijos sunykusią Brigitiečių seserų kongregaciją. Dabar popiežiaus Pranciškaus kanonizuota šv. Marija Elžbieta gimė 1870 metų birželio 4 dieną Faglavike, Švedijoje, gausioje, trylika vaikų turėjusioje liuteronų šeimoje. Sulaukusi pilnametystės išvyko į JAV uždarbiauti, o Niujorko miesto Ruzvelto ligoninėje mokėsi slaugės profesijos. Šioje tarnystėje per pacientus susipažino su katalikų tikėjimu, o gilesnis domėjimasis ir išmanus dvasinis vietinio jėzuito tėvo Džovanio Hageno (Giovanni Giorgio Hagen) vadovavimas sąlygojo atsivertimą. 1902 metų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų šventėje (rugpjūčio 15 dieną) jo buvo pakrikštyta ir netrukus priėmė Pirmąją Komuniją. 1904 metais atliko piligrimystę į Romą. Čia jai buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Tuomet ji pirmą kartą apsilankė namuose Romoje, kur paskutinius gyvenimo metus praleido garsioji viduramžių šventoji Brigita Švedė (Brigitta Persson Gudmarsson, 1303–1373), įsteigusi Brigitiečių seserų kongregaciją ir kur dabar buvo įsikūrusios karmelitės. Trumpam grįžusi į Niujorką, ji visam laikui įsikūrė Romoje, tuose namuose ir su popiežiaus Pijaus X leidimu priėmė ypatingą brigitiečių vienuolinį abitą, 1906 metų birželio 22 dieną (Švč. Jėzaus Širdies šventėje) davė vienuolinius įžadus.

Stengdamasi gaivinti susidomėjimą šia vienuolija Romoje ir gimtojoje Švedijoje bei telkdama savanores merginas gailestingiems darbams, ypač ligonių globai, 1911 metų lapkričio 9 dieną su grupe jaunų moterų iš Anglijos atkūrė Švenčiausiojo Išganytojo (brigitiečių) kongregaciją naujoje jos formoje. Kartu su gailestingumo darbais motinos Marijos Elžbietos vadovaujamos seserys brigitietės stengėsi ypač maldoje siekti Skandinavijos krikščionių vienybės su Katalikų Bažnyčia. Plėtodama kongregaciją naujoji šventoji E. Heselbland savo bendruomenę 1923 metais įkūrė Švedijoje, 1931 metais – Anglijoje, 1937 metais – Indijoje. Čia buvo ypač daug naujų pašaukimų. 1940 metų liepos 7 dieną atkurtoji Brigitiečių seserų kongregacija gavo kanoninį Šventojo Sosto patvirtinimą. Tuomet, vykstant Antrajam pasauliniam karui, motina Marija Elžbieta pasižymėjo taikdariška veikla, kova prieš rasizmą, šiam reikalui telkdama visus krikščionis ir kitų tikybų išpažinėjus. Romoje daug jėgų atidavė gelbėdama žydus nuo Holokausto, dešimtis žydų šeimų slėpė savo vienuolyne, palaikė ryšius su Romos didžiuoju rabinu Izraelin Colin (Israel Zolli), kuris šių darbų sužavėtas 1946 metais atsivertė į katalikybę. Yad Vashem memorialas Jeruzalėje, pripažindamas E. Heselblad nuopelnus žydų gelbėjimui, suteikė jai Pasaulio teisuolės garbės vardą. Po sunkių fizinių kančių dėl ligos motina Marija Elžbieta, laimindama savo dvasines dukteris „žengti į dangų su meilės ir dorybių kupinomis rankomis“, mirė Casa Santa Brigita namuose Romoje 1957 metų balandžio 24 dieną. E. Heselblad kanonizacijos bylos tyrimas buvo pradėtas 1987 metais ir po stebuklingo išgijimo patvirtinimo su kandidatės užtarimu popiežius Jonas Paulius II 2000 metų balandžio 9 dieną ją paskelbė Bažnyčios palaimintąja. Popiežiui Pranciškui 2015 metų pabaigoje patvirtinus antrąjį stebuklą, dabar, birželio 5 dieną, motina Marija Elžbieta buvo kanonizuota. Taigi, praėjus 625 metams po šv. Brigitos paskelbimo šventąja (popiežius Bonifacas ją kanonizavo 1391 metų spalio 7 dieną), dabar nedidelė Švedijos katalikų bendruomenė turi antrą savo šventąją E. Heselblad. Popiežius Pranciškus lankysis Švedijoje spalio pabaigoje. Čia ekumeniškai bus pradėta minėti Reformacijos 500 metų sukaktis.

Prisikėlimo skelbimas ir liudijimas

Kanonizacijos šv. Mišiose sakytoje homilijoje Šventasis Tėvas kvietė tikinčiuosius sekti jo paskelbtų dviejų naujų šventųjų pavyzdžiu ir likti vienybėje su Kristumi sunkiais gyvenimo išbandymų momentais. Komentuodamas to šventadienio Evangelijos skaitinius (1 Kar 17, 17–24 ir Luk 7, 11–17), kuriuose kalbama apie pranašiškus prisikėlimo ženklus, pranašo Elijo ir Jėzaus parodytus, prikeliant mirusius liūdinčių našlių sūnus, Popiežius sakė, kad tas Dievo Žodis „nurodo pagrindinį tikėjimo įvykį: Dievo pergalę prieš skausmą ir mirtį“. Tai skelbia vilties Evangelija, gimusi iš Kristaus velykinio slėpinio, kuris spinduliuoja iš prisikėlusio Viešpaties veido ir apreiškia Dievą, mūsų Tėvą, kuris paguodžia mus visose mūsų nelaimėse“. Šis žodis šaukia mus likti vienybėje su Viešpaties Jėzaus kančia, kad mumyse atsiskleistų Jo prisikėlimo galia“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad Kristaus kančioje mes galime rasti atsakymą į mūsų nevilties, o kartais pasipiktinimo šauksmą – „Kaip Dievas tai galėjo leisti!“ – kurį sužadina žmogiško skausmo ir mirties patirtis. Bet Dievas mums sako, kad nereikia bėgti nuo kryžiaus, o likti jo papėdėje, kaip Švč. Mergelė Marija, kuri kentėdama su savo Sūnumi Jėzumi, priėmė vilties malonę, atrodytų, beviltiškoje situacijoje. Kaip tik tokią patirtį išgyveno paskelbti naujieji šventieji Jėzaus ir Marijos Stanislovas Papčinskis ir Marija Elžbieta Heselblad. „Jie liko gilioje vienybėje su Jėzaus kančia ir juose buvo apreikšta Jo prisikėlimo galia“, – sakė popiežius Pranciškus.

Šventasis Tėvas nurodė, kad savos rūšies prisikėlimą patyrė ir apaštalas šv. Paulius, kuris iš aršaus krikščionių priešo ir persekiotojo tapo išskirtiniu Evangelijos skelbėju ir liudytoju. Šis radikalus pasikeitimas buvo ne jo paties pastangų vaisius, bet Dievo gailestingumo dovana. Dievas jį pasirinko ir pašaukė savo malone, norėdamas apreikšti jame savo Sūnų, tai yra, kad Paulius skelbtų Kristų pagonių tautoms. Tai pripažino pats Apaštalas (Plg. Gal 1, 13–17). „Dievui Tėvui buvo svarbu apreikšti Sūnų ne tik jam, bet jame, tai yra tarsi įspaudžiant į Pauliaus sielą ir kūną Kristaus mirtį ir prisikėlimą“, – komentavo homilijoje Šventasis Tėvas. Taip yra kiekvienam išgelbėtam nusidėjėliui, kuriame Jėzaus perkeitimo dėka nuolat spindi teigiančios gyvenimą malonės pergalė prieš mirtį. „Jis (Viešpats) prisiima mūsų nuodėmes, jas panaikina ir grąžina mus gyvenimui, Motinai Bažnyčiai, – sakė popiežius Pranciškus. – Visa tai ypač vyksta šiais šventaisiais gailestingumo metais“. „Taigi, skelbdama šventaisiais du savo vaikus, Bažnyčia pirmiausia pristato juos kaip pavyzdingus Prisikėlimo liudytojus. Abu jie kartu su Psalmininku dabar galės amžinybėje giedoti: „Raudą pakeitei man šokiais. Viešpatie, mano Dieve, Tave šlovinu amžinai“(Ps 30, 15), – baigdamas homiliją tvirtino Šventasis Tėvas. Jis pakvietė visus kartu ištarti tos psalmės priešgiesmį: „Viešpatie, aš Tave aukštinu: Tu gi mane iš priešo rankų ištraukei“. Po šv. Mišių prieš kalbėdamas „Viešpaties Angelas“ maldą, popiežius Pranciškus prašė naujų šventųjų užtarimo, kad Dievas laimintų Lenkiją ir Švediją bei piligrimus iš kitų šalių, ypač minėdamas Estiją, kurioje po nepriklausomybės atstatymo seserys brigitietės plėtoja savo veiklą katalikų bendruomenės tarnystėje.

© 2016 „XXI amžius“