Pirmasis puslapis
Aktualijos
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Visuomenė

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Teisingumo ir gailestingumo saitai

Apie teisėsaugos „viršūnių“ susitikimą Vatikane su Popiežiumi

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus pasirašo teisėsaugininkų susitikime priimtą deklaraciją. Šalia jo – Popiežškosios socialinių mokslų akademijos kancleris vyskupas Marselas Sančesas Sorondas

Šventasis Tėvas tarp teisėsaugininkų konferencijos Vatikane dalyvių

Prekybą žmonėmis simbolizuojantis plakatas

Popiežiui Pranciškui socialiniame mokyme nuolat pabrėžiant, kad reikia ieškoti veiksmingų sprendimų kovoje su išsiplėtojusiu organizuotu nusikalstamumu, korupcija ir ypač prekyba žmonėmis bei kitomis naujosios vergystės formomis, Vatikane buvo surengta Pasaulio teisėsaugos „viršūnių“ konferencija šiems klausimams aptarti. Popiežiškoji socialinių mokslų akademija, pastaraisiais metais nuosekliai dirbanti šia kryptimi ir jau surengusi keletą panašių kongresų, birželio 3–4 dienomis tam reikalui vėl buvo sukvietusi įvairių šalių aukšto lygio teisėjus, prokurorus, politikus ir socialinius ekspertus, tarp kurių buvo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas. Galvojama, kad šiuo metu pasaulyje yra apie 40 milijonų moderniosios vergystės (priverstinio darbo, prostitucijos, prekybos organais, vaikų išnaudojimo) aukų. Potencialas įtraukimui į nusikaltimų žmoniškumui tinklą, apimantį beveik visas šalis, yra šimtai milijonų visiško skurdo sąlygomis gyvenančių žmonių, beveik 200 milijonų pabėgėlių ir perkeltų asmenų, kurie dėl karinių konfliktų, terorizmo bei stichinių nelaimių prarado savo namus, darbą ir artimuosius. Tarptautinės mafijos ir įvairių organizuoto nusikalstamumo sindikatų pajamos iš šių nelaimingų žmonių išnaudojimo siekia 10 proc. bendrojo globalinio produkto ir kai kur netgi įtraukiamos į „nacionalinių pajamų“ statistiką. Žinant, kad ši nusikalstama veikla ne visada tiesiogiai susijusi su fizine agresija, todėl ją kriminalizuoti nėra paprasta, ypač  esant paplitusiam visuomenės abejingumui ir korupcijai, Vatikane vykusios konferencijos dalyviai su dideliu dėmesiu išklausė karštus Šventojo Tėvo paraginimus teisėsaugininkams, kad jie ryžtingai realizuotų savo misiją teisingumui, išgyvendindami tą visos visuomenės gyvenimą žalojantį blogį.

Bažnyčia didžiojoje politikoje

Pradėdamas birželio 3 dieną sakytą kalbą, popiežius Pranciškus dėkojo teisėjams, prokurorams ir visiems teisėsaugininkams už jų pasirengimą bendradarbiauti su Bažnyčia dėl socialinio teisingumo ir žmogiškosios pažangos. Tai ypač svarbu dabartiniame globalizuotame pasaulyje, kuriame abejingumo moralei ir materialinės naudos siekio reiškinys pasiekia kraštutinę raišką su vadinamosios atmetimo kultūros (paniekos nenaudingiems, silpniems ir marginalizuotiems žmonėms) formacija. Stengdamasi gelbėti tuos kenčiančius brolius ir seseris, pagerinti jų gyvenimo sąlygas, Bažnyčia, sekdama Kristų, aktyviai veikia ir socialinėje plotmėje, nors sekuliarizuoti sluoksniai jai priekaištauja dėl „kišimosi į politiką“. Anot Šventojo Tėvo, „Bažnyčia privalo kištis į didžiąją politiką“, kadangi, kaip yra sakęs dar popiežius Paulius VI, „politika yra viena iš aukščiausių artimo meilės ir gailestingumo formų“. Bažnyčia, dalyvaudama toje politikoje, yra pašaukta būti ištikima savo žmonėms, ypač jų žaizdų ir dramatiškų kančių akivaizdoje, kur tiesiogiai paliečiamos krikščioniškos vertybės, etikos, socialinio ir tikėjimo mokymo aspektai. Popiežius Pranciškus pagyrė, kad eidama šiuo keliu Popiežiškoji socialinių mokslų akademija, kurios veiklą koordinuoja kancleris argentinietis vyskupas Marselas Sančesas Sorondas (Marcelo Sanchez Sorondo), telkia humaniškai nusiteikusius politikus, teisėsaugininkus, visuomenės gyvenimo ekspertus. Pirmiausia reikia siekti su šaknimis išrauti tokį šiandienos blogį kaip prekyba žmonėmis, įvairias naujosios prekybos žmonėmis formas bei organizuotą nusikalstamumą, prasismelkusį į korumpuotą valstybinį gyvenimą, su jo nuodėmingomis struktūromis. Popiežius Benediktas XVI šį fenomeną teisingai yra įvardijęs kaip dar vieną nusikaltimo prieš žmoniją formą. Tai, Bažnyčios įsitikinimu, turi pripažinti visi religiniai ir politiniai lyderiai priimdami ir įgyvendindami atitinkamus tarptautinės ir nacionalinės teisės aktus.

Atkreipęs dėmesį į ankstesnius panašaus pobūdžio Popiežiškosios socialinių mokslų akademijos (2014 ir 2015 metų) kongresus, kuriuose dalyvavo įvairių religijų vadovai, politiniai veikėjai ir pasaulio didžiųjų miestų merai, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad tai nebuvo abstraktūs teoriniai svarstymai, bet aiškių sprendimų, susietų su konkrečia padėtimi iškėlimas. Jo įsitikinimu, įvairioms ideologijoms būdinga atskirtis tarp idėjos ir realybės (ypač tuo pasižymėjo marksizmas-leninizmas) yra jau praeities kultūrinis reiškinys, palikęs skaudžius pėdsakus, todėl jo dabartyje reikia stengtis išvengti.

Kaip tik vadovaudamasi šia nuostata Popiežiškoji socialinių mokslų akademija birželio pradžioje buvo sukvietusi žymius aukšto rango teisėjus bei prokurorus, kurie, pasidalindami savo praktine patirtimi, socialinių ekspertų išmintimi ir sielovadininkų moralinėmis paskatomis, padėtų rasti veiksmingus kelius šiuolaikinės vergystės, prekybos žmonėmis ir organizuoto nusikalstamumo įveikimui. Kreipdamasis į teisėsaugininkus popiežius Pranciškus pripažino, kad jų kilnios misijos įgyvendinimui dabarties iššūkiuose ypač svarbu būti laisviems nuo politinių sluoksnių, vyriausybių, privačių interesų grupių spaudimo bei įtakos. „Aš žinau, kad jūs patiriate spaudimą, girdite grasinimus ir kitus dalykus, – sakė Šventasis Tėvas. – Žinau, kad būti teisėjais, prokurorais, teisėsaugos pareigūnais, šiandien kartais reiškia rizikuoti gyvybe. Reikia pripažinti drąsą tų, kurie eina pirmyn, išlikdami laisvi vykdydami savo teisines pareigas“. Jis perspėjo, kad be tokios laisvės nacionalinė teisėsauga neišvengiamai tampa korumpuota ir pati sėja korupciją viešajame gyvenime. Kad tai realu, patvirtina ir pasirodančios teisingumo „užrištomis akimis“ ar „užrištomis burnomis“ karikatūros.

Atsispirti interesų poveikiui

Popiežius Pranciškus pasidžiaugė, kad, Bažnyčiai stengiantis išvaduoti žmoniją iš naujosios vergystės tarptautinėje plotmėje, artima sąjungininke yra tapusi 193 pasaulio valstybes vienijanti Jungtinių Tautų Organizacija. Neseniai priimtoje pasaulio Stabilios pažangos tikslų programoje laikotarpiui iki 2025 metų aiškiai pabrėžiamas būtinumas imtis veiksmingų teisinių priemonių, kad būtų nutrauktas priverstinis darbas, modernioji vergystė ir prekyba žmonėmis. Toje programoje ypač pabrėžiamas būtinumas visiškai uždrausti vaikų išnaudojimą bei vaikų įtraukimą į karines grupuotes (tai gana paplitę įvairiose Afrikos šalyse). Šie tikslai ir uždaviniai dabar turi tapti aiškiu moraliniu imperatyvu visoms Jungtinių Tautų narėms valstybėms, sakė Šventasis Tėvas. Toks sąmoningumas ir ryžtingas veikimas kaip „geroji banga“ turi ristis per visas visuomenes nuo apačios iki viršūnių, nuo periferijos iki centro, nuo lyderių iki bendruomenių, nuo viešosios nuomonės iki atsakingų visuomenės ir religijos veikėjų. Teisėsaugos pareigūnai, „jausdami savosios atsakomybės prieš visuomenę svarbą, dalindamiesi patirtimi ir sąveikaudami su bendruomene“, turi pozityviai atsiliepti į šį iššūkį, įveikdami visus barjerus bei pavojus, nes nuo to priklauso žmogiškojo orumo ir laisvės užtikrinimas bei tvirtos tvarkos, solidarumo ir taikos įgyvendinimas visuomenėje. Priminęs pranašo Izaijo mokymą, kad „taika yra teisingumo vaisius“ (Iz 32, 17), kad Mozė paskyrė 70 teisėjų išrinktosios tautos gyvenimo problemų tvarkymui, bei kitas biblijines ištakas, popiežius Pranciškus sakė, kad teisėsaugos pareigūnų objektyvumas, sąžiningumas, nuoseklumas ir nepriklausomybė padeda visuomenei tapti teisingesnei, pripažinti savo klaidas, pasitikėti idealais ir „nesuklysti“ jų realizavimo siekiuose.

Pabrėždamas teisėjų ir prokurorų moralinio tvirtumo, nepatekimo į korupcijos pinkles svarbą socialinės tvarkos ir pažangos stabilumui, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad įgyvendinant teisingumą, bausmė nusikaltėliui neturi tapti tikslu pati sau. Ji skiriama įstatymo pažeidėjui su teisėta jo atsinaujinimo, perkeitimo ir grąžinimo į visuomenę viltimi. „Bausmė pati savyje, jeigu ji nepalieka erdvės vilčiai, yra kankinimas, sakė popiežius Pranciškus ir nurodė, jog tai svarbu netgi baisiausiems nusikaltėliams, įvykdžiusiems žmogžudystes. Dėl to Bažnyčia pasisako prieš mirties bausmę bei kai kuriais atvejais ir prieš „lėtinę“ mirties bausmę, kalinimą iki gyvos galvos. Senoji viduramžių ir vėlesnė teologija mirties bausmę siejo su viltimi, nes jos įgyvendinimu nusikaltėlis yra perduodamas Dievui. Tačiau dabar laikai pasikeitė ir Dievo pasirinkimas siejamas su atsinaujinusio prasižengėlio grąžinimu į visuomenę, kadangi, kaip moko šventasis Jonas Paulius II, „netgi žmogžudys nepraranda jam Dievo garantuoto žmogiškojo orumo“ (Enciklika „Evangelium Vitae“ Nr. 9). Ir jeigu šis jautrus ryšys tarp teisingumo ir gailestingumo galioja netgi sunkiems nusikaltėliams, tai tuo labiau jis aktualus naujosios vergystės aukų atžvilgiu. Juk jos yra tapusios prekeivių žmonėmis grobiu, dažnai patyrė apgavystę ir išdavystę, kartais netgi savųjų giminaičių buvo perduotos priverstinio darbo, prostitucijos ar prekybos organais rinkoje jų savanaudiškam pasipelnymui. Štai kodėl teisėsauga yra pašaukta šiandien labiau nei bet kada sutelkti dėmesį į šių aukų poreikius, pirmiausia dėl jų reabilitavimo ir saugaus grąžinimo į visuomenę, kad išvengtų buvusių grobikų keršto ir naujo išnaudojimo. Ta užduotis reikalauja griežto baudimo visų, veikiančių naujosios vergystės tinkle, ir jų bendrininkų. Čia yra nenaudingas senas posakis, jog tie dalykai egzistuoja nuo pasaulio pradžios ir nieko negalima pakeisti. Mes gerai žinome, kad daug galima pakeisti, ypač tai, kas susiję su aukų gyvenimu, su gerų pareigūnų ir visuomenės pagalba.

Bausmė atsinaujinimo viltyje

Popiežius Pranciškus pastebėjo, kad yra ne taip jau mažai teisininkų, politikų, puikių publicistų, kurie daug prisideda prie šio reikalo, tarnaudami bendrajam gėriui. Yra svarbu paskatinti aukas, kad jos viešai prabiltų apie savo praeities patirtį, kurią pavyko įveikti, atgaunant prarastą laisvę ir žmogiškąjį orumą. Šventasis Tėvas dažnoje savo apaštalinėje kelionėje stengiasi aplankyti kalinimo institucijas bei buvusių aukų reabilitavimo centrus, nuoširdžiai bendrauja su įnamiais ir juos prižiūrinčiu ir globojančiu personalu. Kita reikšminga patirtis, kai į popiežiaus Pranciškaus vedamas bendrąsias audiencijas Šv. Petro aikštėje atgabenamos grupės kalėjimo bausmes atliekančių asmenų. Tai yra aiškus kalinių dvasinio atsinaujinimo ir grąžinimo į visuomenę pastangų ženklas. Kiekviena šalis ir kiekvienas žemynas turi savas tradicijas šioje įkalinimo humanizavimo, reabilitavimo, aukų globos srityse. Šventasis Tėvas nurodė sektiną Italijos pavyzdį, kai konfiskuotas mafijos, organizuotų nusikaltėlių turtas yra panaudojamas visuomenės reikmėms, pirmiausia aukų kompensacijoms ir reabilitacijai. Šis atsinaujinimo darbas nėra lengvas, reikalauja didelio atsidėjimo ir visos visuomenės kartu su Bažnyčia pastangų, tačiau visada įmanomas dėl didesnio visuomenės gėrio ir socialinės sandoros. „Įgyvendindami teisingumą mes esame pašaukti duoti viltį, – sakė popiežius Pranciškus, pabrėždamas, kad šis troškimas rodo, jog neteisingumas pasaulyje nėra galutinis, jis neturi paskutinio žodžio. Baigdamas kalbą, Šventasis Tėvas vėl pasirėmė Šventojo Rašto mokymu, primindamas evangelinius palaiminimus: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisingumo“, „palaiminti persekiojami dėl teisumo“, „palaiminti gailestingieji ir taikdariai (plg Mt 5, 6–10). Mūsų visų laukiančiame Paskutiniame teisme (Mt 25, 31–26) dangiškasis Tėvas spręs apie teisingumo ir gailestingumo sąsajas gelbstint kenčiančius brolius ir seseris. „Jie už tai – pirmiausia aš turiu galvoje teisėjus, turės didžiausią atlygį: paveldės žemę, bus vadinami Dievo vaikais, regės Dievą ir džiaugsis amžinybe su Tėvu“, – sakė popiežius Pranciškus. Tai yra didelė paskata darbuotis savomis priemonėmis ir su Malonės pagalba žmonių ir bendrojo gėrio tarnystėje.

Vatikane vykusios teisėsaugininkų konferencijos dalyviai kartu su Šventuoju Tėvu pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje patvirtinama, jog „organizuotas nusikalstamumas, kurio tikslas – plėtoti šiuolaikinę vergystę visomis jos formomis – turi būti vertinamas kaip nusikaltimas prieš žmoniją“. Jo ryžtingam išgyvendinimui būtina taikyti tiek kriminalinę teisę, tiek ir moralinius imperatyvus, susijusius su Jungtinių Tautų organizacijos paskelbtais dokumentais. Vatikano pasirašytoje deklaracijoje patvirtinamas popiežiaus Pranciškaus mokymas, kad „kriminalinis teisingumas betarpiškai susietas su socialiniu teisingumu, o pastarasis – su ekologiniu teisingumu. Nurodomas išlaisvintų šiuolaikinės vergystės aukų reabilitavimo, pilnavertiško grąžinimo į visuomenę ir žmogiškojo orumo atstatymo poreikis, kad tie daug iškentėję asmenys taptų socialiai ir ekonomiškai nepriklausomi ir taip išvengtų naujo pažeminimo pavojaus. Iškėlę dešimtį savojo veikimo tikslų, Deklaracijos signatarai pirmiausia pabrėžia resursų sutelkimo ir bendradarbiavimo svarbą tarptautinės ir nacionalinės teisėsaugos bei policijos plotmėje, kovojant su nusikalstamumu ir ginant žmogaus teises. Tai yra ypač svarbu. Pripažįstant, kad prostitucija yra vienas iš sunkiųjų nusikaltimų žmoniškumui, dokumente siūloma skirti bausmes ir seksualinių paslaugų klientams, kurie irgi turi jausti atsakomybę už naujos vergystės plėtrą. Toks įstatymas jau dešimtmetį sėkmingai veikia Švedijoje, prieš mėnesį buvo priimtas ir Prancūzijoje, kur „sekso verslas“ yra tradiciškai išvystytas ir skatina prekybą žmonėmis. Vatikano konferencijos dalyviai savo deklaracijoje pritarė, kad nubaustų organizuotų nusikaltėlių ir prekeivių žmonėmis konfiskuotas turtas būtų panaudotas aukų reabilitacijai ir kompensacijoms. Pabrėžiamas būtinumas griežtai bausti už pinigų plovimo nusikaltimus, kurie tik skatina korupciją visuomenėje. Pasmerkta ir prekyba organais su vadinamuoju „transplantavimo turizmu“. Tai turi būti veiksmingai persekiojama nacionalinėje ir tarptautinėje teisinėje plotmėje. Deklaracijoje didelis dėmesys skiriamas rūpinimuisi nedokumentuotomis prekybos žmonėmis aukomis, kad teisingai būtų sprendžiamas jų repatrijavimo klausimas, užtikrinant saugumą ir bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis, kad būtų išaiškintas ir likviduotas tų nusikaltimų tinklas. Taigi, gali ir turi būti dedamos pastangos darniam teisingumo ir gailestingumo užtikrinimui šiuolaikinėje globalizuotoje visuomenėje.

© 2016 „XXI amžius“