|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Kantrybė kertinė brandžios motyvacijos atrama Kun. Vytenis Vaškelis
Viešpats yra mums kantrybės įsikūnijimas. Kai Jis visiškai paniekintas merdėjo prikaltas ant kryžiaus, iki pat dugno išgėrė kokčiausių pažeminimų ir žmonėms iki galo nesuvokiamų kančių taurę. Jis turėjo kantrybę, kurios pasaulis negali duoti. Kankinamas Jis rėmėsi nepalaužiamu tikėjimu: Ši baisi kančia tikrai baigsis, ir aš, atidavęs savo dvasią Tėvui, būsiu visiškai išlaisvintas iš neregėto nežmoniškumo pančių; prabėgs dar valandėlė ir tada išmuš mano Prisikėlimo šlovės ir žmonijos laimės diena, skelbianti, kad nuo šiol žemę ir dangų jungia, tiesa, siauras, bet nesugriaunamas išganymo tiltas... Taigi Jėzus net kentėdamas į ateitį žvelgė per viltingos malonės prizmę. Jo motyvacija buvo nekintanti dėl sielų išgelbėjimo Jis ryžosi atiduoti savo gyvybę, žinodamas, kad neišvengiamai bus atgalinis ryšys su Jo krauju atpirktaisiais... Tačiau kai kartais kantrybei trūksta esminio dėmens malonės, ji esti trumparegiškai savitikslė ir nepajėgi asmenį apsaugoti, pavyzdžiui, nuo suicidinių polinkių. Šv. Teresės iš Lizju įspėjimas nepraranda aktualumo: Prašau, nepalikite jokių nuodingų vaistų prie mirštančio ligonio. Aš stebiuosi, kad ne tiek daug yra netikinčiųjų, kurie pasirenka savižudybę. Jei neturėčiau tikėjimo ir meilės Dievui, nedelsčiau nė akimirkos nusižudyčiau. Kilniausia kantrybės priežastis yra meilė Neregimajam. Šv. Teresėlė, kuri agonijos valandomis, smaugiama didėjančio dusulio, vos galėjo alsuoti, ir, trokšdama greičiau palikti šį pasaulį, kad greičiau susijungtų su Jėzumi, klausė vienuolę Agnietę: Mano motin! Ar tai vis dar agonija? Argi aš dar nemirsiu?.. Kai ši bandė ją nuraminti, išgirdo paskutinius priešmirtinius šventos kankinės žodžius: Na, ką gi!.. Gerai!.. Gerai!.. O, nenorėčiau trumpiau kentėti... Mano Dieve... aš myliu Tave!.. Tik daugelio švento gyvenimo žmonių paskutinės valandėlės akivaizdžiai liudija, kad Dievas neapleidžia savųjų, ir jie sulaukia tokios mirties, kokios, Jo nuožiūra, jie buvo verti, bet ir kiekvienam iš mūsų Jis iš anksto yra numatęs tokį išėjimą iš šio gyvenimo, kad anapusybėje visos mūsų buvusios žemiškosios kovos dėl tiesos ir kantriai ištverti išbandymai atrodytų lengvi kaip pūkas. Po mirties atsivėrusi nauja transcendentinė tikrovė akivaizdžiai bylos, kad nepaisant žmonių negrįžtamai iššvaistytų dienų, o neretai ir metų, dieviškasis gailestingumas kompensuos visus jų buvusius praradimus, svarbiausia, kad būtų matomi atsigręžimo į Dievą vaisiai, liudijantys, kad būsimosios amžinybės piliečiai tikrai pakeitė savo gyvenimo kursą... Nors dažnai patenkame tarsi į gyvenimo mūšio lauką, bet tiesiogiai esame pašaukti grumtis ne su matomais priešininkais blogio jėgų pažeistais žmonėmis, kuriems nėra skirtas Dievo gerumo vakaras, o su pasmerktomis piktosiomis dvasiomis (Ef 6, 12), kurioms mes esame kaip nenumaldomai prie savęs traukiantis magnetas. Beje, kas dar kvestionuoja tikėjimo tiesą, kad priešas Nr. 1 yra ne piktasis, o tas asmuo, kuris jam sąmoningai kenkia, klysta, nes nesuvokia ypatingo Evangelijos principo mylėti net priešus meldžiant jiems širdies ir mąstymo kaitos malonių. Bet kurioje nedorų veiksmų praktikoje galime pastebėti ir kantrybės profanacijos pasireiškimų, kai užsispyrusiai laikomasi klaidingų požiūrių. Antai kažkas pyksta ant artimo ir galvoja, kad tas pyktis bei neatleidimas yra savaip teisėti dalykai, nes prasižengėlis net neketina atsiprašyti, todėl jis nėra vertas sulaukti atleidimo, kol pirmas nežengė į susitaikymą. Dažnai užmirštame, kad nuolankiaširdis Jėzus mus moko kasdien atleisti net septynis kartus. Kad galėtume gyvojo atlaidumo vandens pasisemti iš Jo širdies gailestingumo okeano, šį skaičių turime dauginti daugybę kartų (Mt 18, 2122). Kai kas nors, pykdamas ant kito, net neketina jam atleisti, patiria bėdų: įsisenėjęs pyktis jį susargdina dvasiškai, o kartais ir fiziškai (silpsta imunitetas, dėl nuolatinių stresų, nervų išsekimo iš dalies sutrinka organizmo veikla). Jo pyktis gali tapti nevaldoma neapykanta, depresijos priežastimi, ir dėl besikartojančių frustracijų jis susikaupusią tulžį gali net agresyviai išlieti ant namiškių... Sekmadienio Evangelija byloja apie nedvejojantį ryžtą sekant Kristumi (Lk 9, 62). Kyla pasigėrėjimas, kai matome žmogų, kuris savo gyvenimo vairą radikaliai pasuko į Tiesą. Kad dėl pasaulietiškų rūpesčių nenutoltume nuo Jo, prisiminkime, kuo tapome ir kas laukia mūsų kelionės pabaigoje. Čia kantrybė yra ne tik priešnuodis savimeilei, bet išskirtinė dorybė, padedanti išsiskleisti visoms krikščionio charakterio savybėms. Tik kantrybės dėka sugebame lukterėti, neleptelime netaktiškų žodžių, susilaikome nuo netinkamų poelgių ir kaip vėliavą laikome pakeltą, malonių pritvinkusią, kitus laiminančią širdį... Galėtume pasirašyti po šiais poeto Rainerio Marijos Rilkės žodžiais: Kasdien kalu sau į galvą, mokausi per skausmus ir sakau jiems ačiū: kantrybė tai viskas.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |