|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
2001 metai |
|
Katalikų ir Armėnų Bažnyčių bendrystė Apie popiežiaus Pranciškaus ir katalikoso Garegino II deklaraciją Mindaugas Buika
Simboliška ir prasminga, kad popiežius Pranciškus, kuris savojoje pastoracijoje nuolat pabrėžia prioritetą kenčiančioms periferijoms, apsilankymus buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje pradėjo ne nuo Rusijos ar Baltijos regiono, ne nuo daug rūpesčių visiems keliančios Ukrainos, bet nuo tolimojo konfliktinio Kaukazo, atlikdamas pirmąjį vizitą į Armėniją. Kitos kaimyninės Kaukazo šalys Azerbaidžanas ir Gruzija jo bus aplankytos vėliau, šį rudenį. Birželio 2426 dienomis Šventasis Tėvas lankėsi ne tokioje jau periferijoje, bet pirmojoje pasaulio krikščioniškoje valstybėje, šiemet mininčioje jau 1715-ąsias (!) tautos krikšto metines. Tikėjimas istorijos patirtyje Kiekvienam armėnui krikščioniškasis tikėjimas, ypač priklausymas senajai Armėnų Apaštalinei Bažnyčiai, yra tapęs svarbiausiu tautinės tapatybės bruožu, palaikiusiu religinį ir naconalinį gyvenimą per visus sunkius istorijos laikmečius, įskaitant XX amžiaus pradžioje Osmanų imperijoje patirtas genocido kančias. Krikščioniškasis tikėjimas kartu su branginamomis tautinėmis tradicijomis ir dabar palaiko po visą pasaulį išsibarsčiusios armėnų diasporos bendrystę. Pačioje Armėnijoje, turinčioje 29 800 kvadratinių kilometrų plotą (maždaug pusė Lietuvos), yra apie 3 milijonai gyventojų, kurių dauguma (90 proc.) priklauso Apaštalinei Bažnyčiai, o 9 proc. yra katalikai. Kitose pasaulio dalyse (ypač Rusijoje, Europoje, JAV, Artimuosiuose Rytuose) gyvena dar daugiau kaip 10 milijonų armėnų, kurių religinė sudėtis panaši. Tarp Katalikų Bažnyčios ir Armėnų Apaštalinės Bažnyčios dabar ekumeniniai santykiai yra geri. Tai patvirtino ir birželio 26 dieną sostinėje Jerevane popiežiaus Pranciškaus ir katalikosu vadinamo armėnų vyriausio patriarcho Garegino II (Karekin II) pasirašyta bendroji deklaracija. Tai svarbus tarptautinis ekumeninis dokumentas, reikšmingas ne tik abiejų Bažnyčių santykių, bet ir bendrai sudėtingos krikščionių padėties pasaulyje, ypač Artimuosiuose Rytuose, vertinimui, todėl jį verta išsamiau aptarti. Pirmiausia, Šventasis Tėvas ir armėnų katolikosas, patvirtinę nuolat stiprėjantį artumą meilėje ir tikėjime tarp Armėnų Apaštalinės Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios, pabrėžia jų susitikimą biblinėje Ararato šalyje. Tai nuoroda į pagrindinį Armėnijos simbolį Ararato kalną, dabar priklausantį Turkijai, kurios teritorijoje liko istoriniai ir etniniai armėnų regionai, turkų osmanų išvalyti Pirmojo pasaulinio karo kovose. Ararato kalnas susijęs su bibliniu pasakojimu apie globalinį tvaną, kuriam nuslūgus Nojaus arka buvo išgelbėta pakibusi ant to kalnagubrio viršūnės. Tai simboliškai reiškė ir žmonių giminės išgelbėjimą nuo pražūties. Tai yra aiškus priminimas, kad gailestingasis Dievas visada bus mūsų apsauga ir išgelbėjimas, pabrėžia popiežius Pranciškus ir katolikosas Gareginas II. Su dvasine padėka jie primena 2001 metais švęstą istorinį pirmosios krikščioniškos tautos 1700 metų krikšto jubiliejų, šventojo Jono Pauliaus II apsilankymą Armėnijoje, ženklinusį naują puslapį šiltuose ir broliškuose Armėnų Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios santykiuose. Beje, tuomet popiežiaus Jono Pauliaus II ir katolikoso Garegino II pasirašytame pareiškime aukščiausiu lygiu pripažinta, kad 19151923 metais Osmanų imperijos vykdytas 1,5 milijono armėnų krikščionių išnaikinimas buvo įvardytas kaip pirmasis XX amžiaus genocidas (kitus du didžiuosius nusikaltimus žmonijai įvykdė Hitlerio vadovaujami naciai ir Stalino vadovaujami komunistai). Nepaisant atkaklaus Turkijos prieštaravimo, tą armėnų tautos patirtą didįjį blogį (mec jegern) genocidu pripažino daugelis pasaulio valstybių, įskaitant Lietuvą. 100-osios armėnų genocido metinės buvo 2015 metų balandžio 12 dieną iškilmingoje liturgijoje vadovaujant popiežiui Pranciškui bei dalyvaujant Armėnijos valstybiniams ir bažnytiniams vadovams, paminėtos Romos Šv. Petro bazilikoje. Prieš atvykstant į Armėniją paskelbtoje video žinioje Šventasis Tėvas kvietė armėnus: Neleiskime, kad skausmingi prisiminimai užvaldytų mūsų širdis. Jis ragino sekti Nojaus pavyzdžiu, kuris užėjus tvanui nepavargo žvelgti į dangų ir jo išgelbėjimas yra ženklas, kad gyvenimas vėl gali atsikurti, todėl būtina išlaikyti ir stiprinti viltį. Rūpintis taika, teisingumu ir šeima Popiežiaus Pranciškaus ir katolikoso Garegino II pasirašytoje deklaracijoje reiškiama padėka Dievui, kad po tragiškų įvykių (ir po vėlesnių niokojančių ateistinio komunizmo režimo dešimtmečių) krikščioniškas tikėjimas vėl tapo Armėnijoje gyvybinga realybe. Armėnų Apaštalinė bažnyčia gali laisvai įgyvendinti savo misiją bei broliškai bendradarbiaudama su kitomis Bažnyčiomis prisidėti prie solidaraus, teisingo ir taikaus pasaulio kūrimo. Tačiau daugelyje kitų vietų, ypač Artimuosiuose Rytuose, mes galime paliudyti apie didžiulę tragediją ir nekaltų žmonių žūtį, privertimą trauktis iš savo gimtųjų vietų dėl etninio, ekonominio, politinio ir religinio pobūdžio persekiojimo bei skausmingo netikrumo dėl ateities. Tai junta ir patys armėnai, kurių bendruomenės gyvena pilietinio karo ir terorizmo apimtoje Sirijoje bei kaimyniniame Azerbaidžane, kur atsinaujino kovos ginčytinoje Kalnų Karabacho srityje. Taigi, religinės ir etninės mažumos vėl yra tapusios persekiojimo taikiniais, o žiaurumas dėl išpažįstamo tikėjimo tapo kasdienine realybe, su apgailestavimu pripažįsta Šventasis Tėvas ir armėnų patriarchas. Kadangi ši dramatiška patirtis priklauso visoms Bažnyčioms, tai ją galima vadinti kraujo ekumenizmu, kuris peržengia istorinius krikščionių nesutarimus ir dar labiau kviečia mus visus skatinti regimą Kristaus mokinių vienybę. Todėl abiejų Bažnyčių vadovai maldoje prašo didžiųjų apaštalų šv. Petro ir šv. Pauliaus bei Armėnijos teritorijoje apaštalavusių pirmųjų Kristaus mokinių šv. Tado ir šv. Baltramiejaus užtarimo, kad būtų perkeistos širdys tiek tų, kurie vykdo tokius baisius nusikaltimus, tiek ir tų, kurie gali visa tai sustabdyti, bet yra abejingi. Mes prašome tautų ir valstybių lyderius išgirsti šauksmą milijonų žmonių, kurie ilgisi taikos ir teisingumo pasaulyje, kurie reikalauja gerbti jiems Dievo suteiktas teises, kuriems skubiai reikalinga duona, o ne ginklai, pabrėžia popiežius Pranciškus ir katolikosas Gareginas II. Jie su liūdesiu pripažįsta, kad dėl nesantaikos ir karinių veiksmų iš dalies yra atsakingas religinis fundamentalizmas, kai iškreiptas tikėjimo pristatymas (kalbama apie islamiškąjį fundamentalizmą) naudojamas neapykantos, diskriminavimo bei smurto pateisinimui. Toks nusikaltimų teisinimas religinių idėjų bazėje yra visiškai nepriimtinas, kadangi Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas (1 Kor 14, 33). Deklaracijoje iškeldami prigimtinį religijos laisvės principą, abiejų Bažnyčių vadovai pabrėžia, kad pagarba religiniams skirtumams yra būtina taikiam įvairių etninių ir religinių bendruomenių sambūviui. Tai svarbu ir konflikto Kalnų Karabache, kuriame gyvena daug armėnų, bet formaliai priklauso Azerbaidžano teritorijai, taikiam sureguliavimui, nes tai yra ne tik tautinis, bet ir religinis konfliktas (azerbaidžaniečiai yra musulmonai), pareikalavęs daug gyvybių ir gausaus pabėgėlių srauto. Jau grįžtant iš Armėnijos, lėktuve žurnalistams duotame interviu Šventasis Tėvas pasidžiaugė, kad tarp Armėnijos ir Azerbaidžano atnaujintos taikos derybos, kurioms tarpininkauja Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Deklaracijoje priminę evangelinį Jėzaus mokymą (Mt 25, 3536), kad Paskutiniajame teisme visi pirmiausia būsime vertinami už atliktus gailestingumo darbus, popiežius Pranciškus ir katolikosas Gareginas II kviečia tikinčiuosius atverti širdis ir rankas karo ir terorizmo aukoms, pabėgėliams ir jų šeimoms. Žmoniškumas reikalauja didesnio solidarumo, užuojautos ir dosnumo. Tai turi būti išreikšta ir sutelkiant reikiamus resursus. Jau nemažai padaryta, ypač Europos Sąjungoje, bet politiniai lyderiai ir visa tarptautinė bendruomenė privalo toliau veikti ta linkme, kad visiems būtų užtikrinta teisė gyventi saugiai taikoje, kad būtų garantuota įstatymų veikimo galia, ypač saugant etnines ir religines mažumas, kovojant prieš prekybą žmonėmis ir kontrabandą, teigiama deklaracijoje. Būdinga, kad joje paliečiami radikalaus sekuliarizmo klausimai, keliantys didelį susirūpinimą krikščioniškoms Bažnyčioms, ypač dėl naujų ideologijų (feminizmo, homoseksualizmo, genderizmo) įsivyravimo. Šis procesas, palietęs didžiąją Vakarų visuomenės dalį, neišvengiamai veda į nutolimą nuo to, kas dvasinga ir dieviška, į desakralizuotą ir materialistinę žmogaus ir žmogiškosios šeimos sampratą. Be abejonės, visa tai neigiamai atsiliepia politiniam, ekonominiam ir kultūriniam gyvenimui ir sukelia sunkią šeimos krizę daugelyje šalių (kalbama apie gausias skyrybas, gyvenimą susidėjus be sakramentinės santuokos malonės, bandymus įteisinti tos pačios lyties asmenų santuoką, sumenkėjusią pagarbą gyvybei, nesirūpinimą vaikais ir seneliais, suirusius santykius tarp kartų). Tokios pavojingos situacijos, kurioje atsidūrė pirminė visuomenės ląstelė šeima akivaizdoje, Katalikų Bažnyčios ir Armėnų Apaštalinės Bažnyčios vadovai savo bendrame dokumente rado reikalą dar kartą patvirtinti, kad vadovaujasi ta pačia šeimos vizija, kuri remiasi santuoka, kaip laisvai dovanotu ištikimos vyro ir moters meilės aktu. Pažanga ekumeniniuose santykiuose Pasirašytoje deklaracijoje popiežius Pranciškus ir katolikosas Garoginas II aptaria ne mažiau aktualius ekumeninius klausimus. Jie nurodo, kad solidus pagrindas Kristaus Bažnyčios siekiui yra ant kryžiaus kenčiančio Viešpaties žodžiai: Tegul visi bus viena (Jn 17, 21). Todėl, atsiliepiant į juos, pirmenybę reikia teikti tam, kas visus krikščionis vienija, o ne tam, kas skiria,vertinant istorinius išlikusių nesutarimų motyvus. Kalbant konkrečiai apie senosios Armėnų Apaštalinės Bažnyčios situaciją, galima priminti, kad III amžiaus pabaigoje armėnus evangelizuoti pradėjęs šv. Grigalius Švietėjas, įtikino tuometinį šalies valdovą karalių Tiridatą II apsikrikštyti ir 301 metais paskelbti krikščionybę valstybine religija. Tai buvo padaryta pirmą kartą istorijoje, todėl armėnai yra seniausia krikščioniška tauta. Armėnų Apaštalinė Bažnyčia priklauso tai Rytų krikščionių grupei (kaip ir, pavyzdžiui, Egipto koptai), kurie laikosi vadinamojo monofizitizmo nuostatų, tai yra pripažįsta tik dievišką Jėzaus prigimtį ir neigia Jo žmogiškumą. Dar 451 metais vykęs Chalkedono Susirinkimas, patvirtinęs kristologinį mokymą, kad Jėzus Kristus turi dvejopą dievišką ir žmogišką prigimtį, pasmerkė monofizitus, kaip eretikus. Tačiau vystantis ekumeniniam procesui, ypač antroje XX amžiaus pusėje, tokie nesutarimai laikomi daugiau formaliais nei prasminiais ir susilaikoma nuo griežto kitų konfesijų smerkimo. Netgi Vatikano II Susirinkimo dekrete apie ekumenizmą Unitatis Redintegratio nors ir pripažįstama, kad Rytų Bažnyčios nėra visiškoje vienybėje su Romos Sostu, tačiau jų atžvilgiu erezijos sąvokos jau nevartoja ir skatina abipusį pripažinimą bei dialogą ir bendradarbiavimą. Popiežius Pranciškus ir katolikosas Gareginas II savo Deklaracijoje konstatuoja, jog pastaraisiais dešimtmečiais santykiai tarp Armėnų Apaštalinės Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios sėkmingai įžengė į naują fazę ir yra stiprinami abipusėmis maldomis bei bendromis pastangomis šiuolaikinių iššūkių įveikimui. Beje, 1996 metų gruodžio 13 dieną Romoje popiežius Jonas Paulius II ir tuometinis armėnų katolikosas Gareginas I pasirašė pirmąją deklaraciją, kurioje pabrėžiamas abiejų Bažnyčių bendras tikėjimas į Jėzų Kristų, tikrą Dievą savajame dieviškume ir tikrą Žmogų savajame žmogiškume, teigiama, kad vienatinio Dievo Sūnaus asmenyje dieviškumas ir žmogiškumas yra tobulai susieti. Taigi teologinė monofizitizmo problema bent jau armėnų ir katalikų santykiuose iš dalies buvo išspręsta. Toje prieš 20 metų paskelbtoje deklaracijoje (kaip ir Vatikano II Susirinkimo dekrete Unitatis Redintegratio) įtikinamai paaiškinama, kad bendro tikėjimo į Jėzų Kristų tikrovei turi įtakos skirtingų istorinių aplinkybių, kalbinių, kultūrinių ir politinių faktorių, kurie sąlygojo ir teologinius nesutarimus. Tai atsispindėjo terminologijoje ir atvedė į apgailėtinus nesutarimus. Todėl šv. Jonas Paulius II ir Gareginas I kvietė tikinčiuosius atsisakyti bet kokių abipusių, dažniausiai nepagrįstų kaltinimų, kurie gali pakenkti broliškiems santykiams tarp Bažnyčių. Dabartiniame pareiškime popiežius Pranciškus ir katolikosas Gareginas II tvirtino, kad reikia stiprinti ekumeninius santykius ir gilinti bendradarbiavimą ne vien teologijoje, bet ir malda paremtuose vietinių tikinčiųjų bendruomenių socialinėse akcijose ir taip praktiškai siekti vienybės. Mes raginame savo tikinčiuosius darniai darbuotis skatinant visuomenėje krikščioniškas vertybes ir veiksmingai prisidėti prie teisingumo, taikos ir žmogiško solidarumo civilizacijos kūrimo, skelbiama birželio 26 dieną pasirašytoje Katalikų Bažnyčios ir Armėnų Apaštalinės bažnyčios vadovų Deklaracijoje. Joje optimistiškai patvirtinama, kad, nepaisant visų išbandymų ekumeniniuose santykiuose, atsiveria naujas susitaikymo ir brolybės kelias. Todėl reikia melsti Šventosios Dvasios, kad Ji vestų į tiesos pilnatvę (plg Jn 16, 13) ir palaikytų kiekvieną tikrą pastangą tiesiant meilės ir bendrystės tiltus.
© 2016 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |