Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Panevėžio vyskupijoje

Zarasų dekanate

Atlaiduose pagerbtas ilgametis zakristijonas

Iš kairės: Salako seniūnas Renius Kisielius ir apdovanotieji garbės ženklu „Už nuopelnus Salako kraštui“ Salako pagrindines mokyklos direktorius Leonas Sadauskas ir Salako bažnyčios zakristijonas Albertas Gasiūnas

Atlaidų šv. Mišias aukoja kun. Nerijus Pipiras

SALAKAS. Birželio 26 dieną Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčioje vyko didieji Šv. apaštalų Petro ir Povilo atlaidai. Iškilmingas šv. Mišias aukojęs kraštietis Kauno Gerojo Ganytojo parapijos vikaras kun. Nerijus Pipiras pasveikino visus susirinkusius su šiemet minimais miestelio (520 metų), mokyklos (110 metų) ir bažnyčios (105 metai) jubiliejais. Homilijoje kunigas ragino šv. Petro pavyzdžiu nuolat net kasdienybėje išpažinti Jėzų esant Mesiju ir kartu skirti laiko ir jėgų Gerosios Naujienos sklaidai. Šv. Mišių pabaigoje bažnyčios šventoriuje vyko eucharistinė procesija. Po šv. Mišių gausiai atlaiduose dalyvavę tikintieji neskubėjo skirstytis – visi laukė ypatingo momento, kai iškilmingai perskaičius Salako seniūno Reniaus Kisieliaus potvarkį, garbės ženklu „Už nuopelnus Salakui“ buvo apdovanoti ilgametis Salako bažnyčios zakristijonas Albertas Gasiūnas ir Salako pagrindinės mokyklos direktorius Leonas Sadauskas. Visi susirinkusieji juos pagerbė gausiais aplodismentais. Jiems ir ankstesniems nominantams – Algirdui Vapšiui, Vidai Jadvygai Žilinskienei ir Janinai Onai Bukelskienei – koncertavo kamerinės muzikos ansamblis „Chilly trio“.

Daugelis su didžia pagarba prisiminė zakristijoną A. Gasiūną, kuris galbūt šalia daugelio iš dalyvavusių buvo džiaugsmo ir skausmo valandomis, patarnaudamas prie altoriaus ir per vestuves, ir per krikštynas, ir per laidotuves. Iš tiesų A. Gasiūnas vertas ypatingos pagarbos. Gimė jis 1926 m. vasario 8 d. Utenos rajono Musteikių kaime. Pakrikštytas buvo Tauragnų bažnyčioje. Valstiečių šeimoje jis buvo antras vaikas. Šiandien iš vienuolikos vaikų gyvas dar yra vienas brolis, taip pat ilgą laiką dirbęs zakristijonu Panevėžyje. Alberto tėvas buvo Lietuvos savanoris, tad už tarnybą gavo žemės, kurią pardavęs, nusipirko ūkį Salako parapijos Kiemionių kaime. Netrukus čia persikėlė ir visa šeima. Albertas lankė Kiemionių pradinę mokyklą. Žinoma, teko patirti ir vadinamąją vargo mokyklą – teko ganyti gyvulius, bernauti pas stipresnius ūkininkus. Būtent dirbantį pas Bikėnų ūkininką jį – iš prigimties stropų žmogų – nusižiūrėjo tuometis Degučių kunigas Petras Rauduvė (1901–1925–1982). Po keleto metų, praleistų Degučiuose, sužinojęs, kad Salako parapijai reikalingas zakristijonas, A. Gasiūnas atvyksta čia. Taigi Salako parapijoje A. Gasiūnas zakristijonu be perstojo dirba nuo 1944 metų. Galima drąsiai sakyti, kad tai – bene vienintelis daugiau nei 70 metų dirbantis zakristijonas Lietuvoje. Tai net verta rekordo. Nepaisydamas amžiaus, jis ir dabar kiekvieną dieną patarnauja šv. Mišiose, krikštynų, jungtuvių apeigose. Savo pareigas atlieka uoliai, nepaisydamas oro sąlygų ar žiemos metu Salako bažnyčioje tvyrančio šalčio. Tiesa, keletą metų A. Gasiūnas praleido tarnaudamas sovietinėje armijoje, tačiau pasibaigus tarnystės laikui, grįžo į zakristijono pareigas. Svarbu, kad net keletą kartų jis stebuklingai išvengė mirties. Dar Antrojo pasaulinio karo metu, slėpdamas gyvulius, traukėsi į Avilius. Tuomet jį kliudė skeveldra. Kitą kartą nuo vokiečių jį išgelbėjo tamsa – tuomet jis tiesiog nenorėjo priešams atiduoti gyvulių. Dar vieną kartą išvengė mirties jau dirbdamas Salako bažnyčioje. Remontuojant karo metais apgadintą bažnyčios pastatą, kartu su keliais vyrais per bažnyčios bokšto langą į 36 metrų aukštį kėlę didžiulį riedulį. Kai jis pasiekęs langą, Albertas bandęs sugriebti jį rankomis, tačiau susižeidęs pirštus, ir, kadangi bijojo kraujo, vos neiškritęs žemėn. Gerai, kad kartu dirbusių vyrų reakcija buvo žaibiška: jie sugebėjo sugriebti ir įtraukti atgal. 1951 metais Albertas sukūrė šeimą. Su žmona Dorotėja išaugino dukterį, augino du anūkus. Deja, žmona jau beveik prieš 13 metų yra iškeliavusi į amžinybę. Daugiau nei 20 metų A. Gasiūnas dirbo Zarasų autotransporto įmonėje. Vėliau, jau išėjęs į pensiją, dar aštuonerius metus dirbo Salako ambulatorijoje vairuotoju. Stebina ir žavi šio žmogaus nuoširdumas. Nė vienam sutiktam žmogui jis nėra pasakęs piktesnio ar grubesnio žodžio. Tai – Gyvoji Evangelijos mokykla...

NP
Rimanto Bikulčiaus nuotrauka

© 2016 „XXI amžius“