Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Ora et labora
Susitikimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Šventumo įsikūnijimas

Popiežiaus emerito Benedikto XVI kunigystės sukakties minėjimas

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikina popiežių emeritą Benediktą XVI su kunigystės 65-osiomis metinėmis

Popiežius emeritas su savo broliu prelatu Georgu Ratcingeriu, asmeniniu sekretoriumi arkivyskupu Georgu Gensvainu ir vienuolyno „Mater Ecclesiae“ personalu

Daug gražių ir prasmingų minčių apie sakramentinę kunigystę buvo išsakyta Vatikane, minint 65-ąsias popiežiaus emerito Benedikto XVI kunigiškos tarnystės metines. Apaštališkųjų rūmų  Klemenso salėje birželio 28 dieną vykęs iškilmingas renginys buvo gana kuklus, dalyvaujant popiežiui Pranciškui ir apie pusantro šimto asmenų, tarp kurių buvo maždaug 30 kardinolų, daugiausia Romos kurijos, ir kitų bažnytinių institucijų vadovų ir darbuotojų. Tai buvo precedento neturintis įvykis, nes juk pirmą kartą Bažnyčios istorijoje Popiežius viešai pagerbė dar gyvenantį savo pirmtaką, švenčiantį garbingą sukaktį. Jau 89 metų sulaukusį Popiežių emeritą pasveikino Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektas kardinolas Gerhardas Miuleris (Gerhard Müller) ir Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Andželas Sodanas (Angelo Sodano), kurie yra jo paskirtieji įpėdiniai tose pareigose, nes iki išrinkimo 2005 metų konklavoje į apaštalo šv. Petro sostą popiežius Benediktas XVI, tuo metu kaip kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger) dar su šventojo Jono Pauliaus II paskyrimu vadovavo Tikėjimo mokslo kongregacijai ir kardinolų kolegijai. Jo dabartiniame kunigystės sukakties minėjime dalyvavo ir trejais metais vyresnis brolis prelatas Georgas Ratcingeris, kuris kunigu įšventintas tą pačią 1951 m. birželio 29 d.

Dovana Bažnyčiai ir žmonijai

Apaštalų Šv. Petro ir Šv. Pauliaus liturginėje iškilmėje Freisingo katedroje vykusiose apeigose Miuncheno (Vokietija) arkivyskupas kardinolas Michaelis Fulhaberis (Michael von Fulhaber) kunigystės šventimus suteikė net 42 diakonams. Daugeliui jų bei broliams Jozefui ir Georgui įgyvendinti dvasinį pašaukimą buvo sutrukdęs Antrasis pasaulinis karas (1939–1945), priverstinė tarnyba nacių kariuomenėje ir belaisvių stovyklos, jam pasibaigus, patirtis. Vėliau paskelbtoje biografinėje knygoje „Gyvenimo kelio atsiminimai: 1927–1977“ kardinolas J. Ratcingeris tą įsimintiną 1951-ųjų vasaros dieną vykusius kunigystės šventimus įvardijo kaip svarbiausią gyvenimo momentą. Jis rašė, kad nėra prietaringas, tačiau gilų įspūdį paliko sutapimas, kada senajam arkivyskupui ant šventinamo jauno kunigo galvos uždėjus laiminančias rankas, nuo pagrindinio katedros altoriaus pakilo džiugiai giedodamas nedidelis paukštelis, turbūt vieversys. „Aš jo negalėjau matyti, bet man tai buvo tarsi balsas iš aukštybių, kuris sakė: „Taip, tai yra gerai, tu teisingame kelyje“, – tvirtino jis. Nors jam parapijos kunigu gimtojoje Bavarijoje, palyginus neilgai teko tarnauti, jis dėstė universitetuose, tapo žymiausiu savos epochos teologu, o 1977 metais popiežiaus Pauliaus VI buvo paskirtas Miuncheno arkivyskupu. Po ketverių metų Jono Pauliaus II pakviestas į Vatikaną, ir brangindamas kunigišką tarnystę, ten jai skyrė daug savo mokslinių raštų. Daugiau nei septynerius metus trukusio pontifikato (2005–2013) metu popiežius Benediktas XVI buvo įvedęs gražią tradiciją susitikti ilgiems pokalbiams su parapijų kunigais apaštalinėse kelionėse Italijoje ar užsienio šalyse, išsamiai kalbėtis rūpimais klausimais. Žinoma, šių ganytojiškų pastangų kulminacija tapo 2009-ųjų Šv. Jėzaus Širdies šventėje paskelbti Kunigų metai, minint 150-ąsias pasaulio parapijų kunigų dangiškojo globėjo, Arso (Prancūzija) klebono šv. Jono Marijos Vianėjaus (Jean Marie Vianney) mirties (dies natalis) metines.

Tuomet broliams kunigams publikuotame laiške priminęs legendinio Arso klebono klasikiniu tapusį apibrėžimą, kad „kunigystė yra Jėzaus Širdies meilė“ („Le sacerdoce, c’est l’amour du coeur de Jésus“), kuris įtrauktas ir į Katalikų Bažnyčios katekizmą, Šventasis Tėvas tvirtino, kad „šis jaudinantis pasakymas leidžia mums, kupiniems švelnumo ir dėkingumo, prisiminti, kokia neišmatuojama dovana kunigai yra ne tik Bažnyčiai, bet ir visai žmonijai“. Pirmiausia kalbama apie tuos visus kunigus, kurie, net patirdami sunkumus bei nesupratimą, bet likdami ištikimi savajam pašaukimui, „kasdien nuolankiai siūlo krikščionims ir visam pasauliui Kristaus žodžius bei darbus, stengdamiesi savo mintimis, valia, jausmais ir visa gyvensena būti tokie, kaip Jis“. Tame laiške prisimindamas pirmąjį kleboną, šalia kurio būdamas jaunas kunigas tarnavo, popiežius Benediktas XVI rašė: „Jo pavyzdys man parodė, kaip be išlygų atsiduoti savo pastoracinėms užduotims ligi pat mirties, kuri jį ištiko teikiant viatiką (paskutinį patepimą) sunkiam ligoniui“. Nurodydamas nesuskaičiuojamą daugybę brolių kunigų, dosniai kasdienybėje vykdančių savo tarnystę, Šventasis Tėvas paminėjo tas kančios situacijas, kuriomis sielovadininkai dalijasi kitų žmogiškoje skausmo patirtyje arba patys išgyvena orumo pažeidimą dėl misijos atlikimo trukdymų, yra persekiojami iki pat aukščiausios gyvybės kainos. „Deja, yra ir be galo apgailėtinų situacijų, kai Bažnyčia kenčia dėl kai kurių savo tarnautojų neištikimybės, – pripažino tuomet popiežius Benediktas XVI. – Pasauliui tai teikia teisėtą pagrindą pasipiktinimui“. Beje, griežtai kovodamas su sunkiais kai kurių kunigų prasižengimais, ypač pedofilijos atvejais, Šventasis Tėvas paskutiniaisiais savo pontifikato metais iš kunigystės yra pašalinęs rekordinį skaičių – net kelis šimtus – asmenų. Teigiama, kad dėl to jis patyrė didelį vadinamojo gėjų lobizmo nepalankumą. Popiežius Benediktas XVI minėtame laiške aiškiai pabrėžė, kad tokiais sudėtingais atvejais Bažnyčiai gali padėti ne tik atviras ir visiškas savo prasižengusių tarnautojų silpnybių pripažinimas, bet pirmiausia atnaujintas ir džiugus Dievo kunigystės dovanos suvokimas ir parodymas ganytojų ir vienuolių karštos meilės Dievui ir sieloms pavyzdžiais.

Jėzaus ir šventųjų draugystė

Gražiai, su būdinga iškilia teologine įžvalga Popiežius emeritas kunigystės esmę trumpoje improvizuotoje kalboje apibrėžė Birželio 28 dieną vykusiame jo tarnystės paminėjime. Dėkodamas sveikinusiam popiežiui Pranciškui už gerumą ir rūpestingumą, dėl kurio jis jaučiasi saugus, gyvendamas Vatikano sodų „Mater Eccleciae“ vienuolyne, kardinolui A. Sodanui už ilgametę draugystę ir kardinolui G. Miuleriui už jam patikėtų savo raštų tvarkymą, Benediktas XVI prisiminė, kaip prieš 65 metus, kartu su juo įšventintas vienas kunigas, primicijoms skirtame atviruke įrašė vieną, bet daug ką pasakantį graikišką žodį „Efharistomen“ („Dėkojame“). Anot jo, šiuo žodžiu, Jėzaus pasakytu prie Paskutinės vakarienės stalo, jaunasis dvasininkas norėjo pabrėžti ne tik žmogiškos padėkos dėmenį, bet ir priminti gilesnę prasmę tos sąvokos, kuri išreiškiama Evangelijoje ir liturgijoje, kai per konsekraciją sakoma: „Gratias agens benedixit, fregit, deditque“ („Dėkodamas laimino, laužė ir davė“). „Efharistomen“ mums pristato naują padėkos tikrovę, naują Kristaus duotą jos plotmę. „Jis perkeitė Kryžių, kančią ir visą pasaulio blogį į „ačiū“, tai yra į palaiminimą“, – aiškino Popiežius emeritas. Taigi Viešpats ir toliau iš pagrindų perkeičia gyvenimą ir pasaulį nuolat, kasdien duodamas tikrąją gyvenimo duoną, kuri pralenkia pasaulį Jo meilės galia. Todėl ir kunigai turi vertingai įsiterpti į šią Jėzaus padėką ir taip priimdami gyvenimo naujumą, padėti Jam perkeisti pasaulį, kad šis pasaulis būtų ne mirties, bet gyvybės pasaulis, kuriame meilė nugalėjo mirtį, kalbėjo Benediktas XVI, dar kartą su padėka melsdamas visiems susirinkusiems Viešpaties palaiminimo.

Apie Popiežiaus emerito kunigystės viziją sveikinimo kalboje minėjo Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas A. Sodanas, atgaivindamas jo mintis, išsakytas 2006 metais lankantis gimtojoje Bavarijoje. Tuomet Freisingo katedroje aukodamas šv. Mišias gausiai susirinkusiems Miuncheno arkivyskupijos kunigams, Benediktas XVI irgi prasmingai dalijosi savo kunigystės šventimų prisiminimais. Jis aiškino, kaip per šventimų apeigas kniūbsčias gulėdamas ant grindų ir klausydamas giedamos Visų šventųjų litanijos, suvokė, kad šventinamieji kunigai nėra vieni savo kelyje, kad su jais išsirikiavę žengia didieji praeities šventieji, kurie lydi ir pasirengę padėti, sustiprinti dabartyje ir ateityje, ir kaip laimindamas rankų uždėjimu kardinolas M. Faulhaberis tarė žodžius „Jam non dico vos servos sed amicos“ („aš daugiau nevadinu jus tarnais, bet draugais“) (plg Jn 15, 15), jaunasis Jozefas Ratcingeris jautė, kad kunigystės šventimas yra įsiliejimas į bendriją Jėzaus draugų, kurie yra pašaukti ištikimai būti su Juo ir skelbti Jo žinią. Freisingo katedroje sakytoje homilijoje popiežius Benediktas XVI krikščionišką žinią, kurią kunigai yra pašaukti skelbti pasauliui, apibrėžė dviem frazėmis: „Dievo šviesa“ ir „Dievo meilė“. Ir tai jie turi daryti su tuo pačiu nuolankiu Jėzaus „nusistatymu“, kaip ją yra išreiškęs apaštalas šv. Paulius savo laiške Filipiniečiams (Fil 2, 5–8). Šis Išganytojo nusistatymas, būti klusniam iki mirties turi skatinti gailestį ir didžiąją meilę visiems, nutolusiems, patiriantiems įvairias nelaimes ir netektis, silpnų senolių ir vaikų pažeidžiamumą. Prisimenant šias Popiežiaus emerito mintis, anot kardinolo A. Sodano, labai aiškiai iškyla ir dabartinio popiežiaus Pranciškaus mokymas apie brolišką meilę kenčiantiems ir jo paskelbto Didžiojo gailestingumo jubiliejaus aktualumas.

Išsaugoti pašaukimo tapatumą

65-ųjų Benedikto XVI kunigystės metinių minėjime buvo pristatytas dar vienas jo raštų tomas, publikuotas keliomis pagrindinėmis kalbomis bendru pavadinimu „Mokyti ir mokytis Dievo meilės“ („Die Liebe Gottes Lehren und Lernen“). Veikale surinktos 42 skirtingu laiku sakytos kunigystei skirtos homilijos, jį užbaigiant Kunigų metams skirtu apaštaliniu laišku. Šios ontologijos įvade popiežius Pranciškus rašė, kad jo pirmtakas, būdamas didis teologas ir tikėjimo mokytojas, pirmiausia yra „žmogus, kuris pats tikrai tiki ir tikrai meldžiasi ir šiuo ypatingu tapatumu įkūnija šventumą“. Pagarbios Šventojo Tėvo mintys apie Popiežių emeritą toliau bus aptariamos šiame rašinyje, bet dabar norisi atkreipti dėmesį į toje knygoje pateiktą Benedikto XVI raštų kuratoriaus, Tikėjimo mokslo kongregacijos prefekto kardinolo G. Miulerio straipsnį, kuriame aktualiai analizuojamos teologinės Jozefo Ratcingerio pastangos išsaugoti tradicinę katalikiškos kunigystės sampratą jos krizės akivaizdoje. Anot kardinolo G. Miulerio, tą krizę galima lyginti su XVI amžiaus Reformacijos iššūkiais, kada protestantiškoji egzegezė sąlygojo tam tikrą dogminę painiavą, nes kunigišką tarnystę redukavo iki paprasto funkcinio tikinčiųjų bendruomenės atstovavimo, atmesdama jos sakramentinę prigimtį. Panašius prieštaravimus atnešė ir XX amžiaus antroje pusėje išsirutuliojusi dvasinė krizė bei radikalus sekuliarizmas, kurio pasekmės juntamos ir šiandien. Chronologiškai tai įvyko po Vatikano II Susirinkimo (1962–1965), bet tiesiogiai nebuvo jo sąlygota, nes Susirinkimas stengėsi atverti naują kelią į autentišką kunigystės tapatumo supratimą.

Kardinolas G. Miuleris sako, kad Jozefas Ratcingeris su būdingu jo teologinės minties įžvalgumu savo raštuose įtikinamai parodė, jog kada silpnėja dogminis katalikiškos kunigystės pagrindas, prarandama ir svarbiausia šios tarnystės sekant Kristumi dėl Dangaus karalystės motyvacija (Plg Mt 19, 12). Ypač tai susiję su celibatu, kuris yra eschatologinis laukiamo Dievo pasaulio ženklas ir su tikrumu išgyvenamas Šventosios Dvasios galia. Bet, užtemdydamas tikrąją kunigystės prigimtį, celibatas tarsi tampa praeities atgyvena ir pristatoma kaip neva atsakinga už dvasinių pašaukimų stygių. Tada menkėja akivaizdus evangelinis bažnyčios mokymo bei praktikavimo pagrindimas, jog kunigystės šventimai yra skirti tik vyrams. Kunigišką tarnystę priimant tik funkcinėje plotmėje, pradedama abejoti Bažnyčios hierarchine tvarka, apaštaline įpėdinyste, bandoma jai priskirti įprastą demokratinį ribotumą. Pastarųjų dešimtmečių kunigystės krizė Vakarų pasaulyje yra susijusi su radikalia painiava suvokiant krikščioniškąjį tapatumą, kai naujos materialistinės pasaulėžiūros tendencijos bando perkeisti giliausią pasaulio prasmės, istorijos eigos ir žmogiškosios būties sampratą, šalindamos iš jos transcendentinį dėmesį ir eschatologinę perspektyvą. „Tik laukiant, kad viskas eitų iš Dievo ir visą savo būtį grindžiant Dievu, kuris mums visiems duotas Kristuje, tik tokia gali būti gyvenimo pasirinkimo logika kunigystei“, – aiškino kardinolas G. Miuleris popiežiaus Benedikto XVI (Jozefo Ratcingerio) įtikinamą mokymą. O tai reiškia visišką dovanojimą savęs, ėjimą Jėzaus sekimo keliu, dalyvavimą Jo, kaip pasaulio Išganytojo, misijoje, kuri buvo įgyvendinama Kryžiaus kančioje ir galutinai apreikšta kaip Prisikėlimas iš mirties.

„Klūpančios teologijos“ pavyzdys

Pagerbdamas savo pirmtaką kaip iškilų teologą, kuris savuoju pamaldumu įkūnija šventumą, popiežius Pranciškus pabrėžia, jog tai yra ir tikros kunigiškos veiklos pavyzdys. Tai – gili bendrystė su Dievu, „be kurios visi organizaciniai gebėjimai, visas tariamas intelektualinis pranašumas, visi pinigai ir galia yra beverčiai“. Popiežius emeritas Benediktas XVI įkūnija nuolatinį ryšį su Viešpačiu Jėzumi, be kurio bažnytinėje veikloje nieko nėra tikro ir viskas tampa rutina: kunigai tampa etatiniais darbuotojais, vyskupai – valdančiais biurokratais, o Bažnyčia nustoja buvusi Kristaus Bažnyčia, mistiniu Jo kūnu ir tampa žmogišku kūriniu, atliekama nevyriausybine organizacija. Pateikdamas didžiąją „klūpančios teologijos“ pamoką, Benediktas XVI liudijo reikšmingiausią kunigiškos tarnystės faktorių, kurio diakonai, kunigai ir vyskupai niekada neturi užmiršti. Toje tarnystėje svarbiausia yra ne „einamųjų reikalų“ tvarkymas, bet nepertraukiama malda už kitus visa savo siela ir kūnu. Kaip tik tai Popiežius emeritas atlieka dabar, nuošaliai gyvendamas Vatikano sodų „Mater Ecclesiae“ vienuolyne, jokiu būdu neapleisdamas Bažnyčios, bet ištikimai jai tarnaudamas pagal savo amžiaus ir sveikatos galimybes, kaip ir žadėjo paskutiniuose pasisakymuose, pranešdamas apie atsistatydinimą 2013 metų vasarį, su pagarba pastebi popiežius Pranciškus savo pirmtako naujosios knygos įvade.

Pratęsdamas šias mintis birželio 28 dieną Vatikane vykusiame Benedikto XVI kunigystės sukakties minėjime, Šventasis Tėvas sakė, kad mažasis „Mater Ecclesiae“ vienuolynas nėra iš tų užmirštų kampelių, kuriuose šiandien įsivyravusi „atsikratymo kultūra“ stengiasi nustumti žmones, kuriuos senstant apleidžia fizinės jėgos. Tai labiau primena dvasinę šv. Pranciškaus Asyžiečio kelionę, kurios galutine vieta tapo Porciunkulė, mažasis kampelis prie Bažnyčios Motinos, prie Marijos, tačiau labiausiai pamilta pranciškonų vieta, kurioje pulsuoja tos vienuolijos širdis. „Taigi, Apvaizda norėjo, kad jūs, brangus Broli, atvyktumėte į tą, jeigu taip galima būtų pasakyti pranciškonišką vietą, iš kurios sklinda ramybė, taika, stiprybė, pasitikėjimas, branda, pasiaukojimas ir ištikimybė. Tai daro daug gero, suteikia tvirtumo man ir visai Bažnyčiai“, – sakė popiežius Pranciškus. Savo ir Bažnyčios vardu jis linkėjo, kad Benediktas XVI toliau jaustų palaikančią gailestingojo Dievo ranką, patirtų ir liudytų Jo meilę ir kartu su didžiaisiais apaštalais – šv. Petru ir šv. Pauliumi – galėtų džiaugtis kelione į tikėjimo tikslą.

© 2016 „XXI amžius“